Žolinė – švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventė. Kodėl Marija tokia svarbi katalikų tikėjime?
Žolinė – švč. Mergelės Marijos Ėmimo į Dangų šventė. Kodėl Marija tokia svarbi katalikų tikėjime? Kartais netgi atrodo, kad jai skiriamas didesnis dėmesys nei Jėzui.
Pateikiame atsakymą iš „Katalikų pasaulio leidinių“ šiemet išleistos Michaelio L. Cooko SJ knygos „Atsakymai į 101 klausimą apie Jėzų“.
Marija – išraiškingas simbolis to, kas krikščionybėje giliausia ir geriausia. Dažnai sakoma: „Jei tai simbolis, vadinasi – netikra.“ Simboliai yra tikri, patys tikriausi žmogiški išgyvenimai, nes be jų mes nebūtume žmonės. Mes bendraujame simboliais. Mūsų kalba yra simboliška. Simboliai turi galią pažadinti giliausius žmogiškos patirties ir supratimo klodus ne tik pavieniui, bet ir kolektyviai, ne tik šiandien, bet ir per visą žmonijos istoriją. Sakyti, jog Jėzus ir Marija yra išraiškingi simboliai, reiškia patvirtinti didelę ir lemiamą jų svarbą visai žmonijai.
Psichologas ir kolektyvinės pasąmonės tyrėjas K. G. Jungas manė, kad nekaltojo pradėjimo doktrina (suformuluota 1854 m.) turėjo lemiamą reikšmę, nes psichologiniame lygmenyje moteriškumas buvo patalpintas dieviškume. Aišku, praeityje protestantai dažnai kaltino katalikus, esą šie Mariją pavertė deive. Kartais toks suvokimas pasitaiko visuotiniame mąstyme. Bendrą sutarimą randame remdamiesi Naujuoju Testamentu. Čia Marijos svarba sąlygojama jos santykio su Jėzumi, ji yra Jo motina. Pastaruoju metu dažnai mėginama vėl atrasti „istorinę“ Mariją iš Nazareto. Iškyla išraiškingi Marijos įvaizdžiai, kurie anksčiau galbūt likdavo nepastebėti: netekėjusi motina (Mt 1, 18–19); pabėgėlė motina su vaiku (Mt 2, 13–15); našlė; imperijos galybės persekioto ir nužudyto nekalto žmogaus motina ir t. t. Šie Marijos ir Jėzaus įvaizdžiai atspindi vargšų ir persekiojamųjų patirtį. Bet pirmiausia Marija yra tikinti moteris, pasiryžusi eiti su Sūnumi iki pat kryžiaus.
Tačiau Lukui ir Jonui, dviem autoriams, skyrusiems Marijai daugiausia dėmesio, jos simbolinė reikšmė pirmiausia yra ta, jog ji įkūnija savuosius žmones – Izraelį. Evangelijos pagal Luką pasakojime apie kūdikystę paralelinis skelbimas apie Joną Krikštytoją ir Jėzų pasiekia kulminaciją Marijos kelionėje pas Elzbietą: Magnificat – Dievo tarno Izraelio išlaisvinimo giesmė. O šių dviejų gimimai kulminaciją pasiekia kitoje kelionėje – į Šventyklą, kai Jėzui buvo dvylika metų. Marijos, branginusios visus dalykus ir svarsčiusios juos savo širdyje apsilankius piemenims (Lk 2, 19), įvaizdis pasikartoja scenos šventykloje aprašymo pabaigoje (Lk 2, 51). Lukui Dievo pažadas Izraeliui (tai yra pagrindinė Jėzaus gimimo pasakojimo mintis) išsipildo Marijoje. Ji yra ta, kuri įkūnija jos gentainių viltis ir lūkesčius. Ji ne tik Jėzaus motina. Per Jį – ji Izraelio tautos motina. Mano manymu, panašų įvaizdį randame ir Evangelijos pagal Joną pradžioje. Vestuvėse Kanoje (Jn 2, 1–11) Marija (pri)artina Izraelio viltis, jog Jėzaus „valanda“ ateis (vynas yra lauktos išganymo malonės simbolis). Evangelijos pabaigoje, „valandai“ atėjus Jėzus ant kryžiaus (Jn 19, 25–27) patiki motiną (Izraelį) „mylimam mokiniui“ (Bažnyčia – naujojo Izraelio simbolis). Izraelis randa tikruosius namus.
Marija – Izraelio simbolis – mums tapo Bažnyčios simboliu. Joje matome giliausių vilčių ir lūkesčių išsipildymą nuo nekalto prasidėjimo iki paėmimo į dangų. Puoselėkime gilų pamaldumą Marija, bet, kaip ji pati darytų, tam, kad stipriau būtų garbinamas jos sūnus.