Laikas koreguoja Velykų papročius
| |

Laikas koreguoja Velykų papročius

“Užsitęsusią žiemą keičiantis pavasaris neištirpins dvasios įšalo, jei neišgirsite Prisikėlimo varpų”, – kalba kardinolas Audrys Juozas Bačkis, sveikindamas Lietuvą šv.Velykų proga. “Švęsdami gamtos pabudimą, budinkime ir savo dvasią”, – ragina baltiškų tradicijų puoselėtojai. Velykos yra šventė, kurioje stebėtinai tiksliai susilieja baltiškieji ir krikščioniškieji liaudies papročiai ir ritualai. Bet šiandien, vartojimo, informacijos lavinos ir skubėjimo eroje, tikroji jų prasmė grimzta užmarštin. “Velykos labai dažnai vadinamos pavasario švente, jos suvokiamos kaip margučių marginimo pramoga, bet akcentuoti tik pramogą būtų pernelyg siauras Velykų supratimas”, – kalba Šv.Arkangelo Mykolo (Įgulos) bažnyčios kunigas Artūras Kazlauskas. “Deja, net mūsų verslininkai, kurie, kaip kasmet, prigamino daugybę velykinių sveikinimų, juos išpuošė vis labo tik kiaušiniais, viščiukais ir zuikučiais. Atvirukų su tikruoju šv.Velykų simboliu – labai reta. Galbūt todėl daugybė žmonių, užuot pirkę sveikinimo atviruką su margais kiaušiniais, verčiau užrašo žodžius ant švaraus popieriaus lapo”, – pastebi kunigas. “Iš tiesų Velykos yra pati didžiausia krikščionių šventė. Be Velykų apskritai nėra krikščionybės. Visa 2000 metų istorija, suformavusi ir mūsiškę Europos kultūrą, būtų nulis, neegzistuojanti idėja, jei nebūtų Velykų”, – sako A.Kazlauskas.

Velykiniai margučiai
| |

Velykiniai margučiai

Margučių menas – labai įdomi taikomosios dailės šaka, glaudžiai susijusi su kulto apeigomis. Margutis krikščionių siejamas su Velykų ir kitomis pavasario šventėmis – Sekminėmis ir Jurginėmis. Apskritai kiaušinis buvo laikomas ne tik pavasario gamtos atgimimo simboliu, bet ir kiekvieno gyvio pradžios simboliu. Margučiais ne tik puošiamas švenčių stalas, jie buvo dovanojami svečiams ir artimiesiems, ypač vaikams. Margučiais buvo keičiamasi, jie buvo daužomi, ritinėjami. Margučiu kiaušinis vadinamas dėl to, kad jis yra išrašomas įvairiais raštais, tie raštai padaromi įvairiais būdais. Kai kiaušinis tėra nudažytas tik viena kuria nors spalva, tai jis paprastai ir vadinamas dažytiniu. Yra paprasta marginimo technika – batika, naudojama ir šiais laikais ir seniau Aukštaitijoje – Joniškio, Kupiškio, Rokiškio, Panevėžio rajonuose. Čia didelių įgūdžių nereikia. Kiaušinis apdėliojamas svogūnų lukštais, pataisų varpomis, žemuogių, rūtų, bruknių lapeliais, blunkančios medžiagos skiautelėmis, karpinėliais, linais ir panašiai, suvyniojamas į marlę, apsukamas siūlais ir verdamas dažuose. Išėmus ir atvyniojus, ant margučių lieka įvairūs raštai, jis atrodo lyg marmurinis. Lietuvoje žinomi du tradiciniai kiaušinių marginimo būdai: viena spalva nudažyto kiaušinio išskutinėjimas ir kiaušinio išrašymas karštu vašku. Vašku kiaušinius dažniausiai išrašydavo moterys, o skutinėdavo vyrai.

Velykų tradicija
| |

Velykų tradicija

Po Verbų prasideda Didžioji savaitė. Žmonės tikėjo: jei Verbų sekmadienis gražus, tai Velykos bus ūkanotos ir šaltos. Visi tvarkosi namus. Velykas švęst reikia švariems. Sutvarko kiemą, sodą, trobos vidų. Moterys viską išskalbia, išdulkina patalynę, išvalo drabužius, nuplauna lubas, sienas, langus, iššveičia grindis. Didįjį, arba švarųjį, ketvirtadienį kūrena pirtį. Pirmieji prausiasi vyrai, po jų moterys. Visus darbus reikia baigti iki šeštadienio pietų. Didžiojo šeštadienio vakare dažo margučius. Velykų rytą paslėpdavo margučių lauke, o vaikams sakydavo, kad Velykis važiuodamas padėjo. Kiaušinius lietuviai seniau dažė du kartus per metus – Jorei (joručiai) ir Velykoms (velykaičiai). Kiaušinių dažymas buvo moterų darbas. Margino kiaušinius dviem būdais – skutinėjimu arba karštu vašku. Didžiojo šeštadienio vakarą eidavo į bažnyčią švęstos ugnies ir vandens. Šeimininkai likdavo namie, kad pabaigtų visus darbus. Iš tolimesnių kaimų ugnies atjodavo raiti su pintimis, jas įsmilkydavo. Parnešę žarijų, gesindavo krosnyje senąją ugnį ir įpūsdavo naująją, kurią stengėsi išlaikyti iki Sekminių arba net kitų Velykų. Tikėjo, kad Velykinė ugnis apsauganti nuo žaibo, nešanti laimę ir santarvę. Tikėjimas, kad šventinta ugnis apsaugo nuo žaibo, sietinas su žemiškosios ugnies kilimu iš dangiškosios – žaibo. Švęstu vandeniu žmonės Velykų rytą šlakstė laukus, trobesius, gyvulius, sėklą. Šlakstymas vandeniu turėjo apsauginę prasmę.