Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?
| |

Kalėdos Lietuvoje: kaip seniau buvo švenčiamos Kalėdos?

Kalėdos – senoji Saulės grįžimo šventė, buvo žinoma daugelyje prieškrikščioniškųjų Europos tautų. Tai žiemos tamsybių nugalėjimo šventė, tarytum naujųjų metų pradžia. Nuo Kalėdų Lietuvoje diena pradeda ilgėti. Tamsiosios lapkričio ir gruodžio dienos, o dar tamsesnės naktys, eina prie pabaigos. Kai Saulės grįžimo šventė buvo pakeista Kristaus Gimimo švente, lietuviai ją priėmė su tokiu pat entuziazmu ir švęsdavo nemažiau iškilmingai. Tačiau dabartinėse Kalėdose nebegalime rasti daug senųjų papročių, ypač būrimų ir ateities spėliojimų. Senais laikais Kalėdos buvo švenčiamos tris dienas. Žemdirbių tautoje tai buvo įmanoma, nes žiemos viduryje darbai sumažėja, bereikia apsiruošti namuose ir prižiūrėti gyvulius. Visus kitus darbus lengvai galima atidėti vėlesniam laikui. Pirmoji Kalėdų diena buvo tokia šventa, kad tik pačius būtiniausius darbus tebuvo leidžiama atlikti.

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?
| |

Kodėl nuo senų senovės žmonės ant durų kabindavo Kalėdinius vainikus?

Ar žinote, kodėl dar dabar ypač vakaruose populiaru ant durų kabinti amžinai žalių augalų vainikus? Ši tradicija atėjo iš gilios senovės. Pagonys tikėjo, kad visžaliai augalai turi stebuklingos galios – juk jie nenumeta lapų ir nenuvysta, kaip visa kita augmenija… Magiškais buvo laikomi amalai, gebenės ir bugieniai ir kiti augalai, net ir per didžiausius šalčius išsaugantys gražius vaisius. Tokius vainikus ir vainikėlius kabindavo ant durų, prieškambaryje, tarpduryje arba dovanodavo vieni kitiems, tikėdami, kad jie apsaugos nuo piktųjų dvasių ir suteiks amžiną laimę. Pirmieji vainikai, nupinti dar gilioje pagoniškoje senovėje, nepasižymėjo nei dideliu puošnumu, nei išradingumu, pinami buvo iš natūralų visažalių augalų ir amalų, gebenių ir bugienių. Jau vėliau, devynioliktajame amžiuje, į madą atėjo kaspinai, dar vėliau – saldainiai, saldumynai, smulkūs žaisliukai ir įvairūs mieli mažmožiai.

Pokštas arba saldainis
|

Pokštas arba saldainis

Kai kuriose istorijose pasakojama, kad tą dieną atsiskyrusios nuo kūno dvasios ir tos, kurios mirė per praėjusius metus, grįžta, ieškodamos kūnų, kuriuos galėtų apsėsti per ateinančius metus. Buvo tikima, kad tai vienintelė sielų viltis įgauti pomirtinį gyvenimą. Keltai tikėjo, kad visi erdvės ir laiko dėsniai šiuo metu nustodavo galioti ir tai leisdavo dvasių pasauliui susimaišyti su gyvųjų pasauliu. Aišku, kad gyvieji nenorėjo būti apsėsti dvasių. Taigi spalio 31-osios naktį kaimo gyventojai užgesindavo ugnį savo namuose, kad jie taptų šalti ir nemalonūs. Tuomet jie apsirengdavo šėtoniškais bjauriais drabužiais ir triukšmingai žygiuodavo po kaimą, stengdavosi atbaidyti dvasias, kurios ieško gyvų kūnų. Kai kuriais pasakojimais pasakojama, kaip keltai sudegindavo ką nors ant gėdos stulpo, jeigu buvo įtariama, kad tas žmogus jau buvo apsėstas dvasių. Tai turėjo būti savotiška pamoka dvasioms. Kiti keltų istorijos pasakojimai teigia, kad visi šie pasakojimai viso labo tėra mitas. Romėnai priėmė keltų praktiką kaip savą. Tačiau pirmajame mūsų eros amžiuje jie atsisakė aukoti žmones ant laužo. Bėgant laikui, aukojimas tapo labiau ritualizuotas. Išnykus tikėjimui dvasių apsėdimu, papročiai rengtis vaiduokliais, velniais ir raganomis tapo labiau ceremoniniais.

Šv. Valentino diena
| |

Šv. Valentino diena

Nuo pat Romos imperijos ar dar senesnių laikų vasario 14-oji buvo romantikų šventė. Istorikų nuomone, iš pradžių šventė pagonys. Per ją buvo garbinamas vaisingumo dievas Faunas ir moterų bei vedybinio gyvenimo globėja Junona. Ankstyvieji misionieriai šią šventę įtraukė į krikščioniškąjį kalendorių, tik iki šiol neaišku, kurį šventąjį krikščionys buvo linkę minėti vasario 14-ąją. Valentinai buvo mažiausiai du šventieji ir keletas kankinių. Istorikų nuomone, tai tikriausiai buvo kunigas, kuriam 269 ar 290 metais vasario 14 dieną buvo nukirsta galva. Pasakojama, kad jis išgydė aklą Asterijaus dukterį. Sujaudintas Asterijus iš pagonybės perėjo į krikščionybę. Romos imperatorius Klaudijus labai supyko ant Valentino ir įmetė jį į kalėjimą. Ten jį visokiais būdais kankino ir galiausiai jam buvo nukirsta galva. Valentinas drąsiai atlaikė visus kankinimus ir net rašė laiškus kitiems kankinamiems krikščionims, drąsino juos ištverti ir neatsisakyti savo tikėjimo. Tie paguodos laiškai buvo vadinami valentiniais (valentines). O bausmės išvakarėse Valentinas savo išgydytai mergaitei (ją buvo pamilęs) nusiuntė laiškelį, kuriame buvo pasirašyta: “Nuo tavo Valentino”.

Joninės ir Rasos – praeities, dabarties ir ateities apmąstymai
|

Joninės ir Rasos – praeities, dabarties ir ateities apmąstymai

Jau eilinį kartą žmonės Punsko krašte susibūrė švęsti Joninių. Švęsti? Gal per daug pasakyta, kalbant apie kelis šimtus susirinkusių birželio 22 dieną prie Seivų ežero. Jeigu švente laikysime vidinį džiaugsmą, išgyvenimus, įsigilinant į dainų posmus ir atskirų eigos dalių prasmę, tai tokią šventę tikrai pergyveno „Gimtinės”, „Alnos”, „Šalcinėlio” dalyviai, Vidugirių mokiniai, Punsko mokyklos folkloro grupė ir „Nalšios” ansamblis, atvykęs iš Vilniaus. Per keliolika metų nepavyko įtraukti aktyviai dalyvauti renginyje ne ansambliečių. Nors šiemet prie burtininkės susispietė ne tik ansamblių jaunimas, bet ir šiaip atvykęs. Gal taip labai jau esame nutolę nuo šaknų, kad nebekyla noras įsijungti. Norime tik stebėti, kas vyksta, pabūti tarp savo bičiulių ir pasėdėti prie bokalo alaus. Jonines sumanyta švęsti prieš 20 metų pagal senąjį lietuvišką kalendorių. Tai buvo ramuviečių judėjimo Rasos scenarijus, kuris per kauniškį Albiną Vaškevičių pateko ir į mūsų rankas. Reikia pabrėžti, kad pirmoji Rasos šventė įvyko Kernavėje 1967 m. Tai buvo tautinio ir kultūrinio judėjimo pradžia, siekiant vaduotis iš sovietinės ideologijos varžtų. Šventės rengėjai pasiryžo remtis autentiškomis liaudies dainomis, gaivinti senąsias šventės tradicijas, atsiribojant nuo sovietinių festivalių, stilizuoto folkloro.

Gražiausia ir paslaptingiausia vasarvidžio šventė Rasa
|

Gražiausia ir paslaptingiausia vasarvidžio šventė Rasa

Rasos šventė turi labai senas tradicijas, kurios susiformavo ankstyvosios gimininės santvarkos laikais. Apie Rasos šventes apeigas raše 16-17 amžiuje. Lietuvių papročiai išsilaikė dar ir XIX a.
llgiausios dienos švenčių apeigos buvo glaudžiai susijusios su darbiniais papročiais bei mitologiniais vaizdiniais; dėmesys čia buvo nukreiptas į derliaus apsaugojimą nuo stichiniu nelaimių – juk birželio pabaigoje prasidėdavo didelės kaitros ir perkūnija su žaibais bei krušomis arba didelės sausros, neretai sunaikindavusios javus. Rasa senojoje tradicijoje tai esminė gyvybės apraiška. Kuo didesnė rasa buvo šventės rytmetį, tuo geresnio derliaus tikėtasi. Rasa prieš saulei patekant turinti nepaprastų gydomųjų galių. Nusiprausus kupolinių ryto rasa, ypač nubraukta nuo rugių, veidas pasidarydavęs skaistesnis. Apie Švenčionis merginos atsikeldavo anksti rytą, nusiprausdavo rasa ir vėl guldavo, tikėdamos susapnuoti būsimą vyrą. Naktį braukoma pievose marška ir surenkama rasa, kurią naudoja gydymui.

Joninės
|

Joninės

Kaip šventė Jonines seniau? Kokia šios šventės prasmė? Dar XVI – XVIII a. jas šventė nuo gegužės pabaigos iki birželio galo ar bent trečiąjį birželio dešimtadienį. S. Daukantas šventę vadino vainikų švente arba viešėmis ir tvirtina, kad seniau ją pradėdavo švęsti birželio gale ir švęsdavo 14 dienų. Tik XIX šimtmečio pabaigoje ją imta švęsti birželio 24 dieną, t. y. sutapatinta su švento Jono diena. Birželio 22 d. saulė pasiekia aukščiausią tašką, ir tada būna trumpiausia naktis. Lietuvoje ši saulėgrįža sutampa su augmenijos branda, ji pasiekia didžiausio vešlumo, gyvastingumo, kupos. Jeigu gamtą lyginsime su žmogaus gyvenimu – tai jaunystė. Todėl šios šventės dalyviai – jaunimas. Šventės išvakarėse iš ganyklų ankščiau pargindavo gyvulius ir uždarydavo tvarte. Ant tvorų prieš tvarto duris prikaišiodavo dagių, dilgėlių arba tvarto duris apkaišiodavo šermukšnio šakomis, kad einančios pas gyvulius raganos susibadytų, išsigąstų šermukšnio (šermukšniui lietuvių tikėjimuose teikiama apsauginė galia). Kai kur tvarto duris užremdavo akėčiomis, o prie slenksčio padėdavo veidrodėlį ir klumpes. Ragana, save pamačiusi, turėjo pasibaisėti, o bėgdama užkliūti už klumpių ir kojas išsisukinėti. Nuo tvorų nuimdavo puodus, kad nebūtų į ką raganoms melžti, Joninių ryto rasa gali atimti karvių pieną, todėl karves išgindavo tik nukritus rasai. Buvo tikima, kad Joninių išvakarėse surinkti žolynai geriausia tinka vaistams, atneša žmogui laimę ir sveikatą.

Šventojo, meilės ar svetimos kultūros diena?
| |

Šventojo, meilės ar svetimos kultūros diena?

Jei… neturėčiau meilės, – nieko nelaimėčiau. Meilė kantri, meilė maloninga, ji nepavydi, meilė nesididžiuoja ir neišpuiksta. Ji nesielgia netinkamai, neieško sau naudos, nepasiduoda piktumui, pamiršta, kas buvo bloga, nesidžiaugia neteisybe, su džiaugsmu pritaria tiesai. Ji visa pakelia, visa tiki, viskuo viliasi ir visa ištveria. Meilė niekada nesibaigia. Išnyks pranašystės, paliaus kalbos, baigsis pažinimas. Mūsų pažinimas dalinis, ir mūsų pranašystės dalinės. Kai ateis metas tobulumui, pasibaigs, kas netobula… Taigi dabar pasilieka tikėjimas, viltis ir meilė – šis trejetas, bet didžiausia jame yra meilė.

Žvilgsnis
|

Žvilgsnis

Sausio 13-oji Lietuvoje minima kaip Laisvės gynėjų diena, pagerbiant žuvusiuosius 1991 metų sausio 13 dieną per sovietų kariuomenės siautėjimą Vilniuje. Sovietų kariuomenei ir specialiesiems daliniams užimant televizijos bokštą bei Lietuvos radijo ir televizijos pastatą, žuvo 14 ir buvo sužeista daugiau kaip tūkstantis žmonių. Beveik kasmet prieš sausio 13-ąją mūsų politikai savotiškai bando atiduoti duoklę anų dienų dalyviams. Dalijami medaliai, privilegijos, kiti materialūs ir ne visai materialūs dalykai. Šiemet Seimui pateiktas pluoštas su valstybinių pensijų mokėjimo sistema susijusių pataisų, tarp kurių yra nuostata, kad valstybines pirmojo laipsnio pensijas automatiškai gaus visi pirmosios po nepriklausomybės atkūrimo Vyriausybės nariai. Prieš kurį laiką specialiu įstatymu buvo įteisintos visuomenėje nevienareikšmiai vertinamos nemažos rentos Kovo 11-osios Akto signatarams. Dabar skubos tvarka Vyriausybei teikiamas projektas, kuriame numatyta, kad pirmojo laipsnio valstybinės pensijos bus mokamos pirmosios Vyriausybės nariams, kuriems sueina pensinis amžius arba jie tampa pirmos ar antros grupės invalidais. Šiuo metu tokia pensija siekia 552 litus.

Vasario 16-oji
|

Vasario 16-oji

Kiekvienais metais mes švenčiame naujosios Lietuvos Valstybės atkūrimo 1918 m. šventę – Vasario 16-ąją, šventę lietuvių tautos, sukūrusios šiame Europos regione, prie Baltijos jūros, Lietuvos valstybę ir čia brandinančios Europos civilizacijos savąją raišką, praturtinusios ją savo įvairovę ir kultūros autentiškumu. Vasario 16-oji užima ypatingą vietą lietuvių tautos ir Lietuvos valstybės, skaičiuojančios 8 šimtmetį, istorijoje. Šios šventės ypatinga ir betarpišką artumą mes jaučiame čia, Vilniuje, kuriame 1917–1918 m. buvo žengti ryžtingi ir nepamirštami naujosios demokratinės Lietuvos valstybės kūrimo žingsniai. Galima teigti, kad be Vasario 16-osios nebūtų buvę ir Kovo 11-osios. Per 12 atsikūrusios Nepriklausomos Lietuvos valstybės metų Vilniuje susiformavo šios šventės tradicija. Mes visi daug žinome apie šios šventės kilmę ir reikšmę. Tačiau minėdami Vasario 16-ąją mes turime pakankamai motyvų pamąstyti apie savo protėvių politinę kultūrą ir jų drąsą parenkant kelią lietuvių tautai Lietuvoje ir Europos žemyne bei pasaulyje. Norėčiau kalbėti apie tris dalykus, susijusius su Vasario 16-osios švente ir jos vertinimu bei reikšme mūsų tautai bei šaliai ir demokratijos raidai Europoje. Pirmiausiai, kiek buvo demokratiškas Lietuvos valstybės atkūrimas 1918 m.? Ar demokratiškais pagrindais buvo sudaryta Lietuvos Taryba?