Trys buto remonto būdai

Būstas

Trys buto remonto būdai

Gyvenimo praktika akivaizdžiai liudija: yra trys būsto remonto būdai – optimistinis, pesimistinis ir natūralistinis. Jie skiriasi laiko trukme, išlaidų gausa ir garantijomis. Kurį būdą pasirinkti – priklauso nuo kiekvieno piliečio meistrystės sugebėjimų, charakterio ir piniginės storio.

Optimistinis buto remontas

Optimistinį būsto remonto būdą renkasi tie, kurie mažai susiduria su skaudžia gyvenimo tikrove, gyvena lyg auksiniame narvelyje, apsaugotame nuo nepalankių likimo vėjų, skersvėjų ir smūgių. Tokiems atrodo, kad visi žmonės yra geri, malonūs, sąžiningi, pareigingi, padorūs, trumpai tarus – tik dėk prie širdies.

Optimistų būstas ilgus metus – o gal ir dešimtmečius, – primena vorų ir skruzdėlių buveinę, kurioje gera visiems: ir žmonėms, ir kačiukams, šuniukams, pelytėms, vorams ir panašiems gyviams.

Tačiau vieną kartą ateina lemtinga diena, kai netgi užkietėję optimistai nusprendžia paremontuoti savo būstą. Vieną dieną jiems pasirodo, kad dar Sąjūdžio aušroje ant sienų klijuoti rusiški ar baltarusiški tapetai galutinai prarado spalvą ir formą, kreida balintos lubos pavirto murzina pliure, o kažkada buvę balti langų rėmai tapo skaudžiai cypiančiomis medinėmis konstrukcijomis, kurios žiemą nesaugo netgi nuo švelnaus šaltuko. Socializmo laikų santechnika niekaip nepadeda taupyti vandens, nes kas mėnesį kviečiamas santechnikas, kažką pakrapštęs tualeto bakelyje, pasako tą pačią frazę: geriau visai pakeisti.

Optimistai paprastai tiki, kad būsto remontą nesunkiai atliks bet kuris meistras, kurių skelbimų pilni laikraščiai. Optimistui atrodo, kad su pusiau legaliu meistru bus lengviau susitarti dėl kainos, nes netgi auksiniame narvelyje gyvendamas jis žino (kiti žmonės jam pasakojo), kad susidėjęs su firmomis liksi be paskutinių kelnių.

Optimistai buto remontą paprastai pradeda vasarą. Jiems nė motais, kad tuo metu visi statybininkai ir meistrai kainuoja brangiausiai, nes visiems darbo per akis. O kai paklausa viršija pasiūlą – kainos didėja.

Optimistui nė minties nekyla, kad tariantis su atsitiktiniu meistru reikėtų pasiteirauti, kur ir ką jis remontavęs, kokie užsakovų atsiliepimai, nekyla noro bent puse akies pamatyti, ką tas meistras kitiems žmonėms yra pridirbęs. O vertėtų!

Nes tą nežinomybę teks patirti savo kailiu, nervais ir pinigine.

Būsto šeimininkui optimistui kažkodėl atrodo, kad meistras viską geriau žino. O tas meistras, tik pamatęs šeimininko neišmanymą, tuoj sugalvos šimtus būdų, kaip kuo daugiau pinigų išmelžti, kuo daugiau beprasmiškų ir nereikalingų darbų ir paslaugų įsiūlyti.

Ne vienas atsitiktinis meistras optimisto buto remontą pradeda ne nuo darbų, o nuo alaus. Alus – iš ryto prieš darbą, alus – per pietus, vėl alus – vakare baigiant darbą. Žiūrėk, jeigu to alaus padaugino – kitą dieną jo visai nėra. Gali pradingti ir savaitei, nors jo paiešką per policiją skelbk. O kad optimistas jo neišvarytų, kad kito negeriančio meistro neieškotų, daroma paprastai: paimamas avansas, o bemaž kiekvienai dienai pasibaigus vis prašoma užmokėti už atliktus darbus. Per tuos nesibaigiančius prašymus mokėti optimisto galvelė taip susukama, kad iš rankų galutinai išslysta finansiniai remonto reikalai.

Tačiau svarbiausia, kad neišmanėlį optimistą panašūs meistrai visada apgauna. Jie įrodys, kad senųjų tapetų plėšti net neverta, brangūs naujieji su superklijais puikiai prilips ant senųjų, kad vandenį praleidžiantį unitazą galima pakeisti kur nors gautu „beveik nauju” naudotu, kad virtuvės vandens maišytuvą pigiai galima nusipirkti turguje, geriausia – „stebuklų lauke”, kur prekiaujama visokia sena “geležiena”.

Toks meistras net neužsimins, kad rimtas buto remontas visada turi prasidėti nuo senųjų vandentiekio vamzdžių keitimo.

Ir ką gauna optimistas? Jo butas po remonto kvepia brangiais dažais, senos kambarių durys spindi įkyriu naujų dažų blizgesiu, pro nuvalytus langų stiklus galima pasigrožėti besileidžiančia saule, o labiausiai akį džiugina prašmatnūs klasikinio stiliaus tapetai. Tai kas, kad po jais matosi senųjų tapetų sujungimo siūlės, tai kas, kad po pusmečio tie tapetai nusilups, tai kas, kad po kelių mėnesių unitazo bakelis vėl įkyriai gros, leisdamas vandenį, o Kalėdų išvakarėse būtinai sprogs senas vandentiekio vamzdis.

Optimistas jau padarė buto remontą, pinigus išleido, o visą broką vertina filosofiškai: kitiems būna dar blogiau.

Pesimisto darbai

Pesimistas žino, kad jis išmano tik tai, ką išmano, o būsto remontas reikalauja daug ir įvairaus darbo, sugebėjimų, kvalifikacijos. Pesimistas puikiai žino savo darbą, specialybę, yra profesijos meistras ir nelinkęs kišti nagų ten, kur nereikia. Būsto remonto reikalai jam svetima žemė.

Pesimistas turi pakankamai pinigų, tačiau būsimo buto remonto, apdailos ir interjero klausimus jis linkęs derinti su savo žmona. Kadangi pesimistas pakankamai įtarus, jis niekada savo būsto – savo šventovės! – remonto nepatikės atsitiktiniams praeiviams. Įtarus pesimistas atsargiai pasirenka statybinę firmą, pirmiausia surinkęs apie ją kuo daugiau informacijos, o jau po to sprendžia – prasidėti su ja ar ne.

Pesimistas žino: darbų sutartis turi būti kvalifikuotai surašyta, joje turi būti paminėtos visos garantijos, abiejų pusių įsipareigojimai, nustatyti darbų terminai.

Kai formalumai atlikti, dizaineris, architektai, statybininkai pasamdyti, pesimistas miega ramus. Pagrindinius remonto svertus jis perduoda savo žmonai, o pats rūpinasi, kad tik netrūktų pianigų.

Tačiau pinigų nepritrūksta, nes viską valdo žmona. Interjero detales ji smulkmeniškai derina su savo siuvėja, kirpėja ir draugėmis, mažiausiai dėmesio kreipdama į dizainerio pastabas ir pasiūlymus.

Vyras, retkarčiais žvilgčiodamas į atsinaujinantį būstą, kartais ir pamąsto, kad jis pats būtų pasirinkęs ne tą sienų atspalvį, ne tą vonios formą ir ne tokius langus, bet paskui pagalvoja: žirafa aukštesnė, ji mato geriau.

Pesimistinis būsto remontas trunka neilgai – gal mėnesį, gal pusantro. Kai statybininkai galutinai palieka jo butą ar namą, tada jis atidžiai apsižvalgo. Ir pasirodo, kad tas žmonos skonis, paįvairintas jos kirpėjos ir manikiūrininkės patarimais, nei šis, nei tas. Daugiausia abejonių kelia virš atnaujinto židinio pakabinti nežinia iš kur atsiradę didžiuliai briedžio ragai. Ar tai užuomina, kad jis pats – raguotas? Bet negi to klausi žmonos?

Galvoje gimsta sprendimas kitą kartą remonto reikalais rūpintis pačiam.

Bet kitą kartą – vėl tas pats. Darbas suėda visą laiką, vėl pasitikima žmonos ir jos siuvėjos patarimais, patogaus interjero kūrimas dar kartą atidedamas geresniems laikams.

Natūralistas: remontuoju pats

Natūralistas – tai neatskleistas statybos ir remonto darbų genijus. Gyvenime jis gali būti bet kas – vairuotojas, ekonomistas, matematikas, verslininkas, siuvėjas ar lakūnas, net akademikas, bet jį įkyriai persekioja ta pati mintis: kaip čia pačiam susiremontavus butą.

Vieną vasaros dieną mintis tampa kūnu. Tą dieną iš vieno kambario išnešami visi baldai. Po to gal tris mėnesius natūralistas susispaudęs gyvena viename kambaryje ir virtuvėlėje. Laisvalaikį jis praleidžia tik statybinių medžiagų parduotuvėse ir renkasi, renkasi, renkasi… Po to jis ilgai skaičiuoja, lygina kiekybę ir kokybę, tariasi su draugais, meistrais.

Artėjant Kalėdoms prasideda šturmas. Būna, kad natūralistas pasisamdo kokį pagalbininką, dažniausiai susiranda jį iš laikraščio skelbimų. Paprastai pasirenkamas solidaus amžiaus dėdė, kuris dedasi labai geru darbų žinovu, tačiau neretai tokį reikia dar pamokyti laikyti rankoje elektrinį grąžtą. Bet natūralistas viską dirba pats, tik pats.

Kalėdos nenumaldomai artėja, darbai juda. Ir Kūčių vakarą viskas pasibaigia.

Kitais metais žydint alyvoms natūralistas iškrausto baldus iš kito kambario… Toliau – kaip buvo rašyta aukščiau: kitų Kalėdų išvakarėse natūralistas turi du suremontuotus kambarius.

Trečiaisiais remonto metais ateina virtuvės eilė. Čia ir prasideda visos pavasario linksmybės. Sunku išsirinkti tinkamą sienų plytelių spalvą, dydį ir faktūrą, priderinti tapetus ar sienų dažų spalvą, daugybę rūpesčių kelia grindų danga, o dar – kaip viską klijuoti, dėlioti ir horizontaliai vertikalias linijas išlaikyti.

Virtuvės remontas natūralistui – tikra statybos akademija. Keletą kartų kreivai priklijuotos plytelės nulupamos, nugramdomi klijai, vėl priklijuojamos prie sienos – argi to išmoksi statybininkų mokykloje? O kas apmokės tokius nuostolius? Tačiau natūralistas kantrus, jis viską daro pats.

Kai ateina vonios eilė, kai plytelėmis reikia apklijuoti visas sienas nuo grindų iki lubų – tada natūralistas pajaučia tikrą mazochistinį malonumą. Dveji Naujieji metai sutinkami ir palydimi nesuremontuotoje vonioje! Tik trečiaisiais metais natūralistas maudosi atnaujintame vonios kambaryje.

Ir tai – dar ne viskas. Liko prieškambaris, koridorius. Tačiau šių patalpų remontas perkandamas kaip saldus saldainiukas. O jau po to Kalėdos švenčiamos visai atnaujintame bute.

Tačiau pavasario saulutei pašvietus skaisčiau pasirodo, kad būtų ne pro šalį paremontuoti tą kambarį, nuo kurio prasidėjo natūralisto – statybų akademiko epopėja.

Tikrajam natūralistui būsto remontas – nenutrūkstantis, niekada nesibaigiantis procesas.