Senos sienos – naujas būstas

Ar dažais kvepiantis butas naujos statybos name vertingesnis už būstą sovietmečiu pastatytame daugiabutyje? Vilnietė menotyrininkė Jurgita Ludaviečienė atsakytų – jokiu būdu. Jos būstas – Naujininkuose, šalia Geležinkelio stoties, dvylikos aukštų mūriniame sovietmečio name. Tačiau vos pravėrus duris pribloškia šiuolaikinis interjeras, o miesto vaizdai pro buto langus verti milijono.

Pirkdama 78 kvadratinių metrų ploto būstą J.Ludavičienė prieš trejus metus mokėjo apie 2500 litų už kvadratinį metrą. Nedidelė suma žinant, kad tuo metu būsto kainų burbulas jau sparčiai pūtėsi.

„Šiuos namus buvau nusižiūrėjusi jau seniai, todėl žinojau, ką ir kodėl perku.

Vaizdas pro langus man ypač svarbus ir abejoju, kad už tokius pinigus Vilniuje dar yra vietų, kur visas miestas būtų lyg ant delno”, – savo būstu iki šiol džiaugiasi J.Ludavičienė.

Pro langus ji gali grožėtis įspūdingais saulėlydžiais, kai šviesa nutvieskia rūke skęstančius geležinkelio bėgius.

Nauji būstai irgi pasens

„Man naujos statybos būstas savaime nėra vertybė. Koks privalumas gyventi miesto pakraštyje, kur šalia nėra nei mokyklos, nei vaikų darželio, o pro langus matai kito namo sieną?

Naujo būsto kokybė irgi kelia abejonių. Juk dažnai žmonės skundžiasi dėl prastos garso izoliacijos. Neaišku, kokie ten vamzdžiai, elektros instaliacija, kas išlįs po penkerių ar dešimties metų.

Kai pirkau šitą butą, žinojau, kad blogiau jau nebus, pakeičiau visus vamzdžius ir laidus, langus. Jeigu namas stovi kelias dešimtis metų, visas brokas jau išryškėjo.

Juk visi nauji butai lygiai taip pat pasens. Kiek jie kainuos tada? Manau, kad būsto vertę lemia kiti dalykai: aplinka, vieta, vaizdas, o ne statybos metai”, – įsitikinusi J.Ludavičienė.

Perplanavo kambarius

Keturių kambarių bute buvo išgriautos visos nelaikančiosios sienos. Architektas visą būstą perplanavo iš naujo ir ištaisė būsto projektuotojų padarytas klaidas.

Virtuvė buvo sujungta su kambariu ir tapo didžiausia buto erdve, kokios tokiame būste net nesitiki. Pro šios svetainės ir valgomojo langus atsiveria įspūdinga miesto panorama.

Raudoni Senamiesčio stogai – vos už kelių šimtų metrų. Ir šio vaizdo neužstoja jokios užuolaidos. Gyventojai žino, kad niekas šio vaizdo niekuomet iš jų neatims – juk šalia Geležinkelio stotis.

Koridorius gerokai išplatėjo, jame telpa pramoninis stelažas, kuriame sukrauta nemaža namų biblioteka. Likusiuose trijuose kambariuose taip pat teko perstatyti sienas. Taip kambarys, kuriame anksčiau tilpo tik treniruoklis, virto miegamuoju, o sumažėjusi svetainė su balkonu atiteko vaikams.

Erdvu ir šviesu

„Neseniai mūsų būstą užliejo kaimynai. Teko eiti pas juos ir klausti, kas čia darosi. Tuomet pamačiau, kaip gali atrodyti butas, kuriame gyventi nenorėčiau.

Svečiai, pravėrę mano duris, aikteli. Matyt, juos stebina kontrastas tarp laiptinės ir buto. Jie įsivaizduoja stereotipišką butą tokiame name – su mažais kambarėliais, užgriozdintą baldais”, – sakė J.Ludavičienė.

Jos butas atrodo labai erdvus ir šviesus, nes sienos nudažytos baltai ir kambariai neužgriozdinti baldais. Būdamas viduje net negalėtum pasakyti, kad šis namas iškilo prieš du ar tris dešimtmečius. O tuometinių statybų trūkumus architektas pavertė privalumais.

Pavyzdžiui, užuot mėginus užglaistyti plyšius lubose dėl nelygiai suklotų perdangų, tinkas buvo išvis nugrandytas ir betoniniai blokai nutepti specialiais dažais, suteikiančiais įdomią faktūrą ir spalvą.

Bute buvo išklotas parketas. Tačiau jis buvo toks susibangavęs ir sutrintas, kad jį teko lupti lauk. Tačiau dėl to grindys gerokai pažemėjo ir dabar lubų aukštis nebeslegia.

„Aš neturiu erdvinės vaizduotės. Todėl iš pradžių neįsivaizdavau, kaip butas galėtų atrodyti, kurias sienas reikėtų išgriauti. Iš pradžių dar mėginau ginčytis su architektu, bet kuo toliau, tuo labiau supratau, kad jis teisus. Nebūčiau buto suplanavusi taip puikiai”, – tvirtino J.Ludavičienė.

Kapitalinis būsto remontas atsiėjo kone pusę būsto kainos, tačiau moteris nesigaili nė vieno į senos statybos butą įdėto cento.

Svarbu namo vieta

Kam mokėti už naują butą, kai gali daug pigiau susiremontuoti butą senos statybos blokiniame name ir įsikurti kur kas geresnėje miesto vietoje? Taip mano ir jaunas architektas Nerius Pivoras, baigiantis remontuoti vieno kambario butą Žirmūnuose.

„Daug senesnių namų yra geresnės kokybės nei naujos statybos būstai. Be to, akivaizdu, kad dauguma jų yra kur kas arčiau miesto centro nei naujieji kvartalai. Blokinius daugiabučius ruošiamasi renovuoti, tuomet jie įgis dar daugiau pranašumų”, – įsitikinęs N.Pivoras.

Įsikeldamas į mažytį vieno kambario butą Žirmūnuose jis žinojo, ko tikėtis, kokie trūkumai išlįs, ir įsivaizdavo, kaip viską patogiai suplanuoti.

Paprasta ir modernu

„Galbūt toks butas ir nėra svajonė, bet svarbiausia, kad jis suteikia galimybę įsikurti taip, kaip noriu su tokiomis finansinėmis galimybėmis, kurias turiu. Iš čia į darbą dviračiu nuvažiuoju per 20 minučių ir žinau, kad niekas man neužstatys žalio vaizdo už lango.

O buto interjeras yra kaip marškiniai. Kas kokį skonį turi, tas taip ir aprengia”, – aiškina N.Pivoras.

Savo bute jis pirmiausia išgriovė senas vonios ir tualeto pertvaras ir šią patalpą pavertė erdviu vonios kambariu. Vonios sienos išklijuotos ne plytelėmis, o specialia danga, primenančia linoleumą.

Linoleumas, tik šiuolaikinis, išklotas ir visame bute. Sienos – tik nutinkuotos ir nudažytos. Palikti tinko nelygumai sienoms suteikia įdomią faktūrą.

„Tai ekonominės klasės butas, nesivaikiau prabangos. Siekiau sukurti interjerą, kuris atitiktų aplinką ir laiką. Panaudotos kokybiškos medžiagos, tačiau viskas paprasta ir patogu.

Namuose turi dominuoti ne interjeras. Patys gyventojai kuria aplinką ir savo buto nuotaiką. Jei žmogus pilkas, tai ir interjeras bus toks”, – įsitikinęs N.Pivoras.

Vertę lemia vieta

Mindaugas Kazlauskas,
nekilnojamojo turto agentūros „RE/MAX Capital” biuro vadovas

„Būsto naujumas nėra didžiausias privalumas. Dauguma pastaruoju metu pastatytų naujų namų ir kvartalų neturi jokios pridėtinės vertės. Nesutvarkyta aplinka, trūksta vietos mašinoms, nėra mokyklų, parduotuvių.

Senesni namai stovi gyvenamuosiuose rajonuose su visa susiformavusia aplinka ir infrastruktūra.

Dar vienas privalumas – senos statybos butą įsigijęs pirkėjas gali iš karto persikelti gyventi, o naujos statybos būste su daline apdaila jam būtinai reikės daryti remontą ir tai kainuos papildomai.

Kita vertus, svarbu atsižvelgti į paties būsto kokybę. Sovietmečiu nebuvo reglamentuojama garso izoliacija, sienų šiluminė varža, vietos mašinoms atitiko tų laikų poreikius. Nors ir dabar kai kurie naujakuriai naujuose kvartaluose skundžiasi dėl tų pačių dalykų.

Reikėtų skirti ir senų namų kokybę. Butai plytiniuose namuose kainuoja brangiau, nes jie kokybiškesni ir pasižymi daug geresnėmis šiluminėmis savybėmis, o blokinių namų kokybė prasta, todėl juos lyginti su naujos statybos būstu sunku, nebent sulauksime, kol jie bus renovuoti.

Nauji butai labiau vertinami ir brangiau kainuoja nei būstai sovietmečio daugiabučiuose dėl psichologinių motyvų ir aktyvios rinkodaros.

Nekilnojamojo turto rinkoje visame pasaulyje svarbiausi būsto kainą lemiantys veiksniai yra trys: vieta, vieta ir vieta. Ne statybos metai, o gyvenamoji aplinka, infrastruktūra – susisiekimas su miesto centru, atstumas iki mokyklos ar vaikų darželio lemia butų vertę.”

Svarbiausia – šeimininkų požiūris

Aurimas Sasnauskas,
„A2sm” architektas

„Didžiausias senos statybos namų privalumas yra vieta, kur jie stovi. Aplink yra daugiau erdvės, daugiau žalumos, suaugusių medžių.

Patys pastatai turi daugiau trūkumų nei privalumų – jų energinis efektyvumas labai prastas, nekokia garso izoliacija, apleistos laiptinės, o kiemuose automobiliai stovi ant vejos.

Tačiau pagrindinis dalykas yra gyventojų požiūris. Būtent senų namų gyventojai dažniausiai mąsto, kad jų būstas prasideda tik už buto slenksčio. O iš tikrųjų namai prasideda jau kieme, laiptinėje. Jaunos šeimos, nusipirkusios butus naujuose namuose, tai suvokia geriau. Jei reikėtų investuoti į būstą, ko gero, rinkčiausi naujos statybos namą. Nors yra puikių senos statybos namų, kuriuose irgi būtų verta įsikurti. Tai netipinės architektūros daugiabučiai, namai unikaliose vietose.

Žinoma, ir butą senos statybos name galima paversti moderniu būstu. Bet neužteks tik remonto. Svarbu, kad būtų atnaujintas visas namas, sutvarkytas kiemas.

Patį butą taip pat įmanoma perplanuoti – kad virtuvė ir vonia neatrodytų kaip kišenės, pakeisti elektros instaliaciją, kad šviestuvai atsirastų ne tik vidury lubų.

Jei būtų atnaujintas visas namas ir moderniai suremontuotas butas, gautume tikrai labai patrauklų būstą.”

Remonto darbai atpigo

Padaryti remontą senos statybos bute kainuos brangiau nei naujos statybos bute su daline apdaila. Mat naujame bute sienos būna paruoštos ir išlygintos, išvedžiota nauja elektros instaliacija ir vamzdynai, todėl remonto darbai nekelia rūpesčių.

Senam butui vien kosmetinio padažymo gali neužtekti. Paprastai kapitališkai suremontuoti tokį būstą ketinantys gyventojai nusprendžia išgriauti pertvaras, kad atsirastų didesnės erdvės. Perkeliami elektros lizdai, kurie sovietmečiu būdavo montuojami tokiame aukštyje kaip dabar šviestuvų jungikliai.

„Dažniausiai senos statybos butų sienos yra kreivos, atsiranda nemažų plyšių tarp perdangų ir sienų blokų. Dėl to sienoms, luboms, grindims paruošti reikia kur kas daugiau laiko ir medžiagų. Be to, neretai tenka nušveisti ir seną aliejinių dažų ar kreidos sluoksnį. Paprastai seno buto remontas atsieina apie 15 proc. brangiau nei naujo”, – teigė Giedrius Sapka, bendrovės „Meistro pagalba”, siūlančios įvairias kvalifikuotų darbininkų paslaugas, direktorius.

Pernai ir užpernai tipiško dviejų kambarių buto remonto sąmatos siekdavo 20-50 tūkstančių litų. Žmonės rinkdavosi brangias apdailos medžiagas, duris, šviestuvus, santechniką, griaudavo sienas, perplanuodavo kambarius. Dabar 20 tūkstančių litų yra didžiausia suma, kurią žmonės sutinka išleisti ir ryžtasi tik būtiniausiems darbams.

„Remonto kainos per metus nukrito perpus. Kadangi daug statybininkų neteko nuolatinio darbo, jie ieško, kur galėtų užsidirbti. Konkurencija didžiulė, kiekvienas skelbiasi, kad dirba geriausiai už mažiausią kainą.

Jei žmogui anksčiau reikėdavo išklijuoti du tris kvadratinius metrus plytelių, darbininkai beveik visada atsisakydavo – kam gaišti laiką dėl tokio menko užsakymo. Dabar atvažiuotų ir vienos suskilusios plytelės pakeisti”, – aiškino G.Sapka.