Ne kiekvienas miręs tremtinys nusipelno atgulti Ginkūnų kapinėse, tremtinių kapams skirtame plote. Į redakciją paskambinusi Irena Jankevičienė trumpai išdėstė nuoskaudą.

Mirus jos vyrui tremtiniui, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga nedavė leidimo palaidoti Ginkūnuose esančiame tremtiniams skirtame plote. Argumentas vyras nebuvo minėtų organizacijų narys.

Irenos Jankevičienės vyras Kostas į Irkutsko sritį buvo ištremtas 1951 metais. Tremtyje praleido septynerius metus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, jam išduotas tremtinio pažymėjimas. Sužinojęs, kad Ginkūnų kapinėse tremtiniams yra skirta atskira laidojimo vieta, K. Jankevičius žmonos prašė po mirties jį ten palaidoti.

I. Jankevičienė atsimena vyro argumentus: ten amžinam poilsiui atgulė jo pažįstami likimo broliai. Be to, kai artimųjų neliks šioje žemėje, bus kas nuo kapo nušluoja lapus.

K. Jankevičius nepriklausė nei Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungai, nei bendrijai. I. Jankevičienė mena, kad vyras vieną kartą buvo nuėjęs į susirinkimą. Grįžęs buvo kategoriškos nuomonės: “Tremtiniais nekvepia”. Visokių tremtinių nelaidoja Vyrui mirus, I. Jankevičienė įgaliojimą dėl laidotuvių organizavimo parašė individualiai laidojimo įmonei. “Laidotuvių reikalus tvarkančiai moteriai išsakiau velionio valią. Nebuvau girdėjusi, kad ten būtų laidojami ypatingi tremtiniai.

Po kiek laiko paskambinusi moteris pasakė, kad Česlovas Dirkė, Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjungos Šiaulių skyriaus pirmininkas, pareiškė, jog leidimo laidoti tremtinių žemėje neišduos, ir reikalavo, kad aš pati atvykčiau pasirodyti.

Paskambinau Č. Dirkei. Jis klausė, ar vyras priklausė sąjungai ar bendrijai. Atsakiau, kad ne. Tada jis pareiškė: jei laidos visokius tremtinius, greit neliks vietos. Atrėžiau, kad KGB trėmė pagal sąrašus, o jūs laidojate pagal sąrašus. Ko man ten važiuoti? Kad jis į mane pasižiūrėtų? Aš gi ne nuotaka. Buvau prie vyro karsto. Palaidojome kitur – kapinių žemė visur šventa”, – kalbėjo moteris.

Alina Grigalienė, individualios laidojimo įmonės atstovė, gerai įsidėmėjo šią istoriją.”Turėjau įgaliojimą tvarkyti laidotuvių reikalus. Viskas vyko sklandžiai, kol neprasidėjo debatai dėl kapo duobės. Č. Dirkė pasakė, kad nenori kalbėtis su manimi, kaip įgaliotu asmeniu, pareiškė pageidavimą susitikti su velionio žmona. Bet juk moteris ir taip ištikta bėdos. Pirmininkas dar priminė, kad tremtiniai nesirūpina organizacijų reikalais, o po mirties jiems prisireikia tremtinių žemės kapinėse.”

Č. Dirkė, “Šiaulių krašto” paklaustas, kas gali būti laidojamas tremtiniams skirtoje vietoje, sakė, kad plotas skirtas dviem oganizacijoms: Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrijai bei Politinių kalinių ir tremtinių sąjungai.

Pastarosios organizacijos leidimus kapui gauti išduoda tik savo nariams. Nariai moka nario mokestį, surinktos lėšos skiriamos ir kapinėms prižiūrėti.

Č. Dirkė mano, kad organizacijos reikalai tremtiniams turi rūpėti dar gyviems esant, o ne po mirties. “Velionis nebuvo mūsų sąjungos narys. Jis nefigūravo mūsų sąrašuose.

Ponia iš laidojimo įmonės taikėsi leidimą gauti. Mes pageidaujame, kad velionių artimieji patys ateitų. Sakiau, kad noriu susitikti su velionio žmona, buvau paskyręs susitikimą pirmadienį, devintą valandą ryto (pirmadienį vyko laidotuvės – red. past.). Neatvyko. Paskui pasidomėjau, kitoje vietoje palaidojo.”

Pirmininkas priminė, kad išduodamuose leidimuose nurodoma, kad bet kokia savivalė kapinėse tremtiniams skirtame plote draudžiama. Viena moteris, norėjusi vyrui pastatyti kitokį paminklą ir negavusi tam leidimo, velionį perlaidojo į kitą vietą.

Lina Valantinienė

Views All Time
Views All Time
1880
Views Today
Views Today
1
0 0