Šeškinės ozo istorija
Geologai D. ir N. Sobolevai bene pirmieji 1911 metais atkreipė dėmesį į Šeškinės gūbrį ir laikė jį esant būtent ozu. V. Okulovičius šį ozą detaliai tyrinėjo ir 1934 metais spaudoje paskelbė savo tyrimų apibendrintus duomenis. Vietiniai gyventojai jau seniai žinojo Šeškinės oze slūgsant žvyro, smėlio. Tačiau didesniais kiekiais žvyras čia pradėtas kasti bene nuo 1952 metų, o šia žalinga Šeškinėje ozui veikla užsiėmė Vilniaus miesto vykdomajam komitetui priklausęs Miesto remonto trestas – tuometinio kolūkio “Naujas kelias” (jo žemėje buvo šis kalvagūbris) šefas. Nuo 1953 metų Šeškinės oze žvyrą ėmė eksploatuoti ir kitose statybinės organizacijos, kelininkai. Intensyvus žvyro kasimas truko maždaug 6 metus, kol 1957 metais, sujudus mokslo ir mokymo įstaigų gamtininkams, Gamtos apsaugos komitetui prie LTSR Ministrų Tarybos kasimas buvo sustabdytas. Tačiau po uždraudimo ir vėliau dar daug metų vogčiomis Šeškinės oze buvo pasikasama žvyro. Šitaip ozas neteko daugiau kaip 80000 m3 žvyro. 1958 metais Gamtos apsaugos komitetas (V. Bergo asmeny) pasiūlė atstatyti Šeškinės ozo vientisumą (suvežant į karjero ertmę gruntą) ir aplinkinę teritoriją paversti parku, apsodinti medžiais. 1969 metais A. Linčius spaudoje iškėlė mintį Šeškinės ozo karjero vietoje įkurti Gamtos muziejų po žeme, t.y. atstatant ozo buvusį tūrį pastatyti kultūrinės paskirties statinį. 1970 metais iškilo pavojus, kad plečiant Vilniaus miestą (statant Šeškinės mikrorajoną), Šeškinės ozas maždaug per karjero vietą bus perkirstas plačia magistraline gatve, o didžiajame duburyje prie šiaurytinės ozo pašonės bus statomas stadionas. Dedant daug pastangų, gamtininkams 1972 metais pavyko įtikinti miesto projektuotojus atsisakyti šių ketinimų. 1972 metais Vilniaus Dailės instituto ketvirtojo kurso studentai J. Klobaitė, L. Valinevičiūtė, A. Banaitis, R. Repšys ir A. Siurblys, vadovaujami prof. E. Budreikos, pateikė kaip kursinius darbus penkis projektus Šeškinės ozo suardytai daliai atstatyti ir panaudoti muziejaus pastatui. 1973 metais Lietuvos TSR Valstybinis statybos reikalų komitetas buvo nusprendęs ir paskelbęs, kad 1975 metais organizuos atvirą konkursą Šeškinės ozo apsaugos ir panaudojimo geriausiam projektiniam sprendimui išaiškinti. Buvo 1973 metais A. Linčiaus parengta ir projektinė užduotis, tačiau konkursas neįvyko (matyt, nerasta jam lėšų). 1975 metais Vilniaus Inžinerinio Statybos Instituto diplomantė Valerija Mikšiūnaitė, vadovaujant A. Klimašauskui, buvo atkūrusi Šeškinės ozo hipsometrinį planą (mastelis 1:5 000, izohipsės pravestos kas 0.5 m), su kuriuo buvo supažindinti Vilniaus miesto vykdomojo komiteto Statybos ir architektūros valdybos darbuotojai (jie pasidarė plano kopiją). 1979 metais ir 1980 metų pradžioje Šeškinės ozo karjero ertmė buvo užpilta gruntu, atvežtu iš pertvarkomos magistralinės trasos išvažiavimui iš Vilniaus į Plentą Ukmergės linkui, tačiau tuomet nebuvo koreguojama, kad grunto sampylos kuo geriau atitiktų pirmykščią kalvagūbrio formą. 1981 metais Vilniaus Inžinerinio statybos instituto diplomantas Virgilijus Bulavas, vadovaujant A. Klimašauskui, hipsometriniame plane (jo mastelis 1:5 000) užfiksavo esamą Šeškinės ozo formos būseną ir kalvagūbrio atstatymui sudarė žemės darbų kartogramą su apskaičiuotais šių darbų tūriais. Antrojo pasaulinio karo metais Šeškinės ozo paviršius daug kur buvo išvagotas tranšėjomis ir apkasais, o kai dėl žvyro eksploatavimo kalvagūbryje atsirado erdvi iškasa, ji tapo neoficialiu šiukšlynu, į kurį savo atliekas vežė įvairios organizacijos. Čia buvo sprogdinamos mieste rastos karo laikų minos ir bombos, deginamos sudėvėtos padangos. Šeškinės ozo ir jo aplinkos išsaugojimo, tvarkymo reikalams aptarti buvo sukviesta ne viena komisija, kuriose dalyvavo Vilniaus miesto vykdomojo komiteto, Gamtos apsaugos komiteto, Vilniaus universiteto, Lietuvos Mokslų Akademijos, Lietuvos geologijos mokslinio tyrimo instituto ir kitų įstaigų atstovai, buvo sustatyti, pvz., 1970.12.01, 1979.04.23, aktai su pasiūlymais, tačiau iki šiol geologijos paminklo būklė tebėra kritiška. Nepaisant to, kad Šeškinės ozas dėl žvyro eksploatavimo ir kitų priežasčių labai suniokotas ir vis dar žalojamas, jis jau ne vieną dešimtmetį yra Vilniaus universiteto, Vilniaus pedagoginio instituto studentų geologinės ir geografinės praktikos pažintinis ir mokomasis gamtos objektas.
