Satanizmas be kaukės. IV dalis

Kas apvers apverstą kryžių?

Visos šios mintys gali pasirodyti keistokos tiems, kurie nelaiko šėtono realia asmenybe, tačiau – patinka mums tai, ar ne, krikščionybė būtent tokiu jį ir pristato. Žinoma, galime kalbėti apie šėtoną ir kaip apie abstrakčios blogio jėgos personifikaciją. Esmės tai – nekeis, o tik dar labiau pabrėš. Įdomiausia, kad satanizmas, atrodo, ir nesiekia asmeninio šėtono garbinimo. Bent jau – kol kas. Tiesiog, „daryk tai, kas tau patinka”. Nėra pats svarbiausias satanizmui ir Dievo, kaip asmens, paneigimas. Daugelis satanistų – tiki Dievu (pasak Biblijos, tiki juo ir pats velnias). Užpečkin įgrūstas Dievas satanizmui – nebepavojingas. Todėl, pagrindinis satanizmo ginklas nukreiptas į Tiesą, Gėrį, Dorą, kaip sąvokas, kaip esmes. Pats tikriausias satanizmas – tai nihilizmas. Beje – ir žodžių kilmė artima: „satan” – reiškia „prieštarautojas”, „nihilizmas” – susijęs su neigimo sąvoka. Neigimo visko, iš eilės. Objektyvios Tiesos, moralinių vertybių, šeimos, tautos, Tėvynės, galiausiai – vertybių, kaip tokių, buvimo. Nihilizme nėra nieko objektyvaus. Kiekvienas pats sau Tiesa. Vadinasi, kiekvienas yra savaip teisus, ką bedarytų. Tai – praktinė žmogaus sudievinimo pusė. Prie nihilizmo eita gan nuosekliai ir palaipsniui. Pradžioje – paneigtas racionalus ir objektyvus Dievo pažinumas, po to – Tiesos pažinumas. O jeigu Tiesos neįmanoma pažinti, tuomet – koks pagrindas teigti, jog ji išvis yra? Galiausiai, atėjo eilė ir pačios Tiesos paneigimui.

Dėmesio centre atsidūrė ne objektyvumas, bet – subjektyvumas. Ypatingai tam pasitarnavo tai, jog protas buvo išstumtas iš vertinimo kriterijų: jo vietą užėmė jausmas, protui palikdamas tiktai instrumentinį vaidmenį. Jeigu grynasis protas siekia Tiesos pažinimo ir suvokimo, praktinio proto paskirtis – sprendinio radimas konkrečiose problemose, tai jausmo esmė ir siekis – būti patenkintam. Kuomet protas liko pajungtas jausmui, tuomet nauda, orientuota į malonumą, virto pagrindiniu motyvacijos objektu. O kadangi kiekvienas gali jausti skirtingai (jausmo pasaulyje, skirtingai, nei prote, nėra argumentacijos), tai kokia begali būti kalba apie objektyvumą? Be to, jausmas daug lengviau pasiduoda manipuliacijai, nei kritinis protas, ir tas – irgi labai naudinga bet kuriam manipuliatoriui: tiek žemiškam, tiek dvasiniam. Todėl, visi diktatoriai apeliuoja į jausmus. Šėtonas – ne išimtis. Galiausiai, visa vertybių sistema liko taip sujaukta, kad Gėris ir Blogis buvo ne tik supainioti, bet – ir apkeisti vietomis. Nuodėmės įteisinimą sekė dorybės pasmerkimas, mat to, kas įteisinta – nebegalima smerkti. Ir dvasininkai, ir pasauliečiai, pasisakantys prieš paleistuvystę, lytinius iškrypimus ir vartotojiškumą, atsidūrė už įstatymo ribų, kaip demokratijos normų pažeidėjai. Satanistinė diktatūra ėmė rodyti savo tikrąjį veidą. Dalis tikinčiųjų – pasidavė režimui ir patys ėmė atstovauti satanistines – nihilistines vertybes. Padėtis susiklostė taip, kad visi aiškiai pamatė, jog kažkas mūsų pasaulyje – ne taip, tačiau – jau nebegalėjo aiškiai apibrėžti: kas? Moralei tapus efemeriška sąvoka ir privačiu reikalu, pornografija virto kultūrinės raiškos norma, prostitucija – legalia profesija, lytiniai iškrypimai – nauja šeimos forma, o vaikų žudymas – pasirinkimo laisve. Imta kalbėti apie vienodas teises, netgi tiems, kurie ignoruoja kitų teises.

Nusikaltėlio gyvybė tapo neliečiama ir saugoma įstatymo. Sunaikinus patį pagrindinį bet kurio nusikaltimo stabdį – bausmės baimę, kriminalinės jėgos įgavo absoliučią galią. Visi tapo formaliai lygūs prieš įstatymą, tačiau – nelygūs prieš jėgą. Tokiu būdu, įstatymo globoje atsidūrė nusikaltėlis, bet ne jo auka. Galutiniu absurdo tašku šiame maratone tapo tai, kad kiekvienas žmogus, siekiantis arba – jau ir svarstantis galimybę – pakeisti šią santvarką, pats imtas traktuoti nusikaltėliu. Tiesa, formaliai jo gyvybė ir orumas – taipogi lieka neliečiami, tačiau – tik tam, kad būtų galima, įgrūdus tokį revoliucionierių kalėjiman, jį nužudyti arba išniekinti pačių nusikaltėlių rankomis. Valdžios forma tapo lobizmas, įvardintas atstovaujamąja demokratija: įtakingų grupuočių iškeltas kandidatas, brangios ir daugumai neprieinamos reklamos keliu laimi rinkimus ir, išrinktas valdžion, atstovauja ne visuomenę, o tiktai save iškėlusią grupę, tačiau tai pristatoma, kaip pačios visuomenės pasirinkimas. Lygiagrečiai su politika, nihilizmas ėmė tarpti ir kultūroje. Meną pakeitė antimenas (netgi vartojama tokia sąvoka), grožį – bjaurastis, išminties požymiu įvardinta šizofrenija. Filosofiją ėmė kurti pamišėliai, panašūs į F.Nyčę (Nietzsche), ir M.Fuko (Faucault) tipo iškrypėliai. Negyvas paukštis, išėstas kirminų, arba – šlapime pamirkytas Kristus virto meno kūriniais. Išmėginus visas įmanomas iškrypimų formas, galiausiai – pristigta naujų. Tai, kas dar neseniai atrodė originalu (nors – ir šlykštu), ilgainiui tapo banalybe. Žmonės – pavargo. Vis daugiau jaunų intelektualų ėmė kalbėti, jog po šio – post modernistinio etapo – nebebūsią įmanoma kurti dar vieno „post”. Laikinė pasaulėžiūra – išsisėmė. Ateina laikas, kai žmonija – suvoks, jog vertybės – nepriklauso nuo laiko. Jos – metafizinės, todėl – viršlaikinės. Jos nebūna nei naujos, nei senos, bet – tiesiog, yra, arba jų – nėra. Daugybe formų pasireiškiantis fundamentalizmas – jau rodo šios naujos epochos priešaušrį. Ateis laikas, ir žmonės, išvydę nutapytą gėlę arba dailios merginos veidą vietoje išsigimusio dekadanso – vėl aiktels, ir supras, jog tai – gražiau, nei mėtymasis išmatomis kokiame nors postmodernistiniame renginyje. Ir, jeigu dabar gerumas siejamas su jautrumu, ko pasėkoje – gėda būti geram, nes tai laikoma silpnumo išraiška, tai ilgainiui žmonės išvys, kurlink tai veda: kuomet kiekvienas gyvena sau, tuomet – ir kiekvienas yra potenciali auka. Tuomet – vėl bus sugrįžta prie universalių vertybių.

Viena krikščioniška grupė – „Horde” – grojanti sunkiojo metalo stiliumi ir tokiu būdu evangelizuojanti antikrikščioniškai nusiteikusius šio stiliaus mėgėjus, yra išleidusi albumą labai simboliniu pavadinimu: „Apversk apverstą kryžių”. Ko gero, tam – artėja laikas. Integraliai nihilizmo sistemai įmanoma priešpastatyti tiktai kitą integralią sistemą. Fragmentalumas – pražūtingas. Neįmanoma apginti vienos kurios vertybės – tautinės, šeimyninės, moralinės, religinės – neišstojant prieš visą sistemą, kuri visa tai griauna.