Satanizmas be kaukės. III dalis

Antikristo belaukiant

Daugelis religijų daugiau ar mažiau kalba apie lemiamą mūšį tarp gėrio ir blogio jėgų. Krikščionybėje tai išsakoma ypač aiškiai. Čia įvardinamas konkretus asmuo – Antikristas, ateisiąs ir įsiviešpatausiąs laikų pabaigoje, iki būsiąs sunaikintas Dievo. Akivaizdu, jog, siekiant pasaulinės valdžios, reikalinga vieninga sistema. Viena religija, viena valstybė, vieninga ekonomika. Beje – pastarasis, atrodo, visiškai nedvasinis aspektas, minimas ir Biblijoje, kalbant, jog niekas negalės nieko pirkti ar parduoti, neturėdamas Žvėries ženklo (Apr 13:16-18). Antikristas Biblijoje įvardinamas konkrečiu simboliu – Žvėris. Pati Biblija – aiškiai atsako į klausimą, kas gi yra žvėris: tai – žmogus minus Dievo dvasia (Ekl 3: 18-21). Atimk Dievo dvasią, ir žmoguje beliks gyvūninis pradas. Instinktai ir juslės. Nuo pat sukūrimo žmoguje veikia du pradai, dėl ko jisai ir nėra nei absoliučiai geras, nei blogas. Tai dvasinis pradas, kurio šaltinis – pats Dievas, ir kūne glūdintis žvėries pradas. Pastarasis – taipogi sukurtas Dievo, tačiau užterštas nuodėmės. Taigi, žvėris glūdi kiekviename iš mūsų, tačiau jį – galime įvaldyti. Dvasia mus tam įpareigoja. Kiekvienąsykį, kai instinktinis, intuityvus pradas mūsuose užgožia dvasinį, racionalųjį, mes tampame žvėrimis. Postmodernistinis šūkis „Liaukis mąstyti ir pradėk jausti” kyla iš labai aiškaus šaltinio. Jausmai visada lengviau pasiduoda manipuliacijai, nei kritiškas mąstymas. Ir tai žino visi manipuliatoriai, pradedant pačiu seniausiu ir gudriausiu iš jų. Nėra blogai jausti. Blogai yra jausmais vadovautis. Svarbu – prioritetai. Jausmas siekia būti patenkintas, ir kuomet jisai ima vadovauti žmogui, tuomet pagrindiniu elgesio kriterijumi tampa ne tai, kas dora, bet tai, kas malonu. Pagrindiniu motyvu tampa žodis: „Noriu!”. Požiūris, jog kiekvienas jausmas ar noras turi būti patenkintas – štai pavojus. Šiuo požiūriu vadovaujasi visi nusikaltėliai ir iškrypėliai. Čia ir atsiskleidžia satanistinės taktikos gudrumas. Satanistinės vertybės įtvirtinamos be satanizmo vardo. Tai – nėra vien dvasinės, teologinės, filosofinės sąsajos. Tai – labai konkretus istorinis ryšys. Pats satanizmas, kaip religinis judėjimas, gimė Seksualinių laisvių lygoje. Laiko tėkmėje, satanistai – tiek atviri, tiek slapti – prasibrovė į pačias įvairiausias įtakos sferas ir lobistiniais keliais ėmėsi formuoti politines bei teisines nuostatas, viešąją nuomonę, kultūrą. Vien Holivude, greta įvairių masoniškos krypties veikėjų, tarpsta atviri A.La Vėjaus Šėtono bažnyčios pasekėjai. Tą patį, ką pasakė A.Kraulis bei A.La Vėjus, parodę satanizmo esmę be kaukės, platesniuose sluoksniuose žinome iš Z.Froido ir F.Nyčės. Z.Froidas, iškėlęs tezę, jog kiekvienas nuslopintas geismas galintis destruktyviai paveikti žmogaus psichinę sveikatą, geismų nevaldymą iškėlė, kaip teigiamybę. F.Nyčė, savo raštuose atvirai garbinęs Antikristą ir savojo „antžmogio” idealu pateikęs agresyvų, instinktais besivadovaujantį žvėrį, atnešė nihilizmą į filosofiją. Tai buvo gan lemtingas posūkis: kuomet filosofija pati apie save paskelbė, jog jos tikslas nėra rasti tiesą, duoti atsakymą, bet – tiktai pateikti klausimą, praktiškai, paneigė savo esmę. O sunaikinus tai, kas turėjo paskatinti žmogų Tiesos paieškai – pakirtus filosofijos pagrindus – visa kita jau buvo tiktai rezultatu. Kultūroje ir politikoje, pasaulėžiūroje ir kasdienybėje įsiviešpatavo Žvėris. Matomai, šventraščiuose kalbant apie asmenį, įvardintą Žvėrimi, turimas galvoje žmogus (Apr 13:18), kuriame dieviškasis pradas – eliminuotas iki absoliuto. Dieviškumo jame – nėra. Beje – techninės prielaidos kurti žmones be Dievo įsikišimo – jau yra. Kad ir klonavimas. Tiktai – kas iš to išeis? Kokį džiną išleisime iš mėgintuvėlio – ar ne patį velnią?

Kad ir kas jis bebūtų, kad ir kada jis beateitų, aišku viena: jisai sieks pasaulinės valdžios. Neatsitiktinai, Antikristo avangardas – masonai – taip siekia sukurti pasaulinę valstybę su pasauline religine, politine ir ekonomine sistema. Padidėjus mobilumo sąlygoms, radosi prielaidos ligi tol – utopiniam projektui: globalizacijai. Kol yra skirtingos tautos, skirtingos valstybės, tol pasaulinės viešpatijos – nesukursi. Todėl, tautas reikia sunaikinti, suniveliuoti, ištrinti jų savastį ir savarankiškumą. Tai – nėra Dievo planas: visos biblinės pranašystės – nuo Senojo Testamento iki Apokalipsės kalba apie tai, jog Dievo karalystę pasitiksianti ne suniveliuota žmonijos masė, bet – tautos (Mich 4:l-3, Iz 60:2-4, Apr 7:9). Netgi pačioje Dievo karalystėje minimos tautos (Apr 21-22). Taigi, tautų įvairovė – tai Dievo kūrinijos dalis. Tačiau šėtonui ir satanistams to – nereikia. Tai trukdo jų totalitariniams planams. Todėl pasėjamas kosmopolitizmas. Kuriamas „pasaulio pilietis” būsimai pasaulinei valstybei. Pradedant nuo kontinentinės integracijos, nuosekliai einama prie naujosios pasaulio tvarkos.

Religijos srityje universalizmas kuriamas jau minėtu humanizmo pagrindu: kadangi svarbiausias akcentas – žmogus, tai būtent jisai ir nusprendžia, kokį Dievą garbinti, kelis ar – nei vieno, nes realusis dievas yra pats žmogus. Galiausiai, pati religija tampa savotišku priedu prie gyvenimo. Į ją galima kreiptis, ištikus nelaimei, palydint artimąjį anapilin, arba – per didžiąsias šventes, tradiciškai tapusias kultūrinio gyvenimo dalimi. Beje – tas pats ir su patriotizmu. Per Kovo 11-ąją viešojoje žiniasklaidoje kiek daugiau pakalbama apie tai, kas turėtų būti nuolatine tema, kas atspindi mūsų esmę, duotą mums Dievo, o per Kalėdas – dešimtąsyk parodomas koks nors, gal ir neblogas, filmas apie Jėzaus gyvenimą, sugiedama kokia nugaišus giesmė ir tariamasi atlikus priedermę. Pagrindiniu šventės akcentu toliau tampa ne Jėzus, bet – Santa Klausas. Komerciškai apdorotas. Kaip ir visas bendrabūvis. Statistiniai duomenys, jog iš Lietuvos gyventojų, save laikančių katalikais, dalis tiki reinkarnacija, yra gan išraiškingas faktas. Tiesa, nepaminima, kiek nominalių katalikų Švč.Trejybės klausimu laikosi pozicijos, artimesnės Jehovos Liudytojams, nei Katalikų Bažnyčiai, kiek jų perkeitimo dogmą supranta baptistiškai, kiek užsiima būrimais, gyvenimą tvarko pagal horoskopus, o paties gyvenimo standartuose – pranoksta „laisvumu” daugumą netikinčiųjų. Esmė – ne ta, kad kuri nors iš įvardintųjų religijų ar konfesijų būtų geresnė ar blogesnė, o tai, kad patys tikintieji – indiferentiški savo pačių tikėjimui.

Taigi, tikėjimas – sau, gyvenimas – sau. Dievui vietos nebeliko ne tiek atvirųjų ateistų, kiek – nominalių tikinčiųjų, gyvenime. Arba, jei liko, tai – kažkur šešėlyje. Dabar viešpatauja Žmogus. Be Dievo. Be vertybių. Gyvenantis sau. Įdomu, kad religijai pasitraukus, šį vakuumą netrunka užpildyti kiti dalykai. Religija – tai dalis mūsų prigimties. Kaip pastebėjo G.K.Čestertonas: liovęsis tikėti Dievu, žmogus nepradeda netikėti niekuo – jisai ima tikėti viskuo. XX a. pirmoje pusėje religijos vietą užėmė politika (pasižiūrėjus į nacizmo ir bolševizmo apeigas, stabus, šventraščius, dvasininkų luomo vaidmenį įgavusią partinę nomenklatūrą – kuo gi ne religija?), o XX a. antroje pusėje ir XXI a. pradžioje – kultūrinės priemonės, ypatingai – masinė pop kultūra, kurios žvaigždės tapo dievaičiais. O kurgi dar naujas okultizmo suvešėjimas racionalaus pasaulėvaizdžio vietoje – gausybė raganų, ekstrasensų, astrologų, netgi horoskopų veržimasis į kasdienį gyvenimą populiariosios žiniasklaidos pagalba? Panašu, jog pasaulis – visiškai pasirengęs priimti bet kokią Dievo alternatyvą. Ypač – jeigu ši pakankamai įspūdinga. Kokiu, pasak Apokalipsės, planuoja būti Antikristas.