Satanistinės bendruomenės
Pasaulyje yra daugybė satanistinių brolijų, vienos iš jų vadina save ordinais, kitos gi bažnyčiomis. Satanistines grupuotes galima suskirstyti į keturis lygius, priklausomai nuo veiklos rimtumo ir žmonių pritraukimo: Pirmasis lygis – tai asmeniškai studijuojantys, mėgėjai. Šiam lygmeniui priklauso individai, kuriuos pritraukė populiarios knygos ar kiti prieinami šaltiniai. Antrajam priklauso psichopatiniai satanistai, kuriems atrodo, jog satanizmas skatina taurius ir kilnius jausmus, kurie jau yra pačiuose individuose. Trečiasis – vadinamas religiniu satanizmu. Jam priskiriamos gerai žinomos grupuotės, tokios kaip Šėtono bažnyčia, Seto šventykla, Pietų kryžius. Jos viešai reklamuojasi – turi nario mokestį. Ketvirtoji – juodieji satanistai arba satanistinės šeimos. Šios grupuotės veikia slaptai ir yra atsakingos už ritualinę prievartą. Šeimyniniai satanistai užsiima labiausiai atstumiančiomis šėtono garbinimo apeigomis tokiomis kaip kraujomaiša ir kita. Jos sunkiai susekamos, kadangi gali gana greitai kisti.
Viena žymiausiųjų yra jau minėtoji Šėtono bažnyčia. Taip pat gerai žinomos: “Rytų templierių ordinas”, “Telema ordinas”, “Sidabrinės žvaigždės ordinas”, “Auksinė aušra”, “Seto šventykla”, “Trečioji Baalo šventykla”, “Tūkstantis pirma Trapezondo bažnyčia”, “Paskutinio teismo bažnyčia”, įvairūs Vudu kultai, o taip pat deivės Kali ( Kali – blogio deivė, dažniausiai vaizduojama kaip ištroškusi kraujo) ir deivės Izidės kultai, Žaliasis ordinas, Devynių kampų brolija. Taip pat Amerikoje ir vakarų Europoje plečiasi tokie kultai kaip Druidų bendruomenė, kuri oficialiai užsiima labdaringa viekla. Rusijoje sėkmingai plečiasi: Pietų kryžius, Juodasis angelas, Juodasis Drakonas, Rusijos Šėtono bažnyčia, Mėlynasis lotosas, Šėtono bendruomenė. Lietuvoje kol kas žinoma tik Tamsos brolija, kuri turi savo internetinį puslapį, o taip pat užsiima satanistinių knygų leidyba.
Sociologas Arthur Lyons šiuolaikinį satanizmą skirsto į tris grupes: Vienišieji satanistai, “už įstatymo ribų”, ir neosatanistinės bažnyčios. Vienšieji satanistai yra susvetimėję paaugliai, kuriems sunku bendrauti su kitais. Jie nori įrodyti savo svarbą ir galią. Savo apeigų dėka jie išreiškia tam tikrus troškimus: valdžios, populiarumo, sekso, pinigų troškimo ir t.t. Dažnai kultinės praktikos metu jie vartoja narkotines medžiagas, atsiduoda “Metal” stiliaus muzikai, žvakių šviesoje skaito Šėtono bibliją. Labai sunku nustatyti jų skaičių, apie juos sužinome tik įvykus smurto veiksmams – savižudybei ar žmogžudystei.
Satanistinės grupės “už įstatymo ribų” garbina blogio dvasią, kuri ir atsispindi jų elgesyje. Tokios grupės susiformavo iš sadomazochistų ir kitokių lytinių iškrypėlių. Jų apeigose mėgdžiojama juodoji magija, matyta filmuose ar skaityta knygose. Grupės narius sieja susvetimėjimas, todėl jų ritualinės apeigos dažnai virsta iškrypėliškais ir netgi smurtiniais veiksmais. Stengiasi šėtoną “išgarsinti”, todėl siaubia bažnyčias, sinagogas, kapines, palikdami savo ženklus pvz: apverstą pentagramą ar kryžių.
Neosatanistinėse bažnyčiose velnias yra kūniškumo, geidulingumo ir racionalumo simbolis. Jos turi aiškią doktriną ir hierarchinę struktūrą, ir savo svarbiausiu uždaviniu laiko krikščionybės sužlugdymą.
