Meilės negana: 5 priežastys, kodėl tos pačios lyties santuokos pakenks vaikams

Tos pačios lyties santuokų šalininkai įsitikinę, kad vienintelis dalykas, kurio iš tiesų reikia vaikams, yra meilė. Tuo remdamiesi jie daro išvadą, jog augti su mylinčiais tos pačios lyties tėvais vaikams yra taip pat gerai kaip ir su priešingų lyčių tėvais. Deja, ši esminė prielaida ir viskas, kas iš jos išplaukia, yra klaidinga. Nes meilės negana!

Visoms kitoms sąlygoms esant lygioms, vaikams geriausiai sekasi augant su susituokusiais motina ir tėvu. Būtent šioje aplinkoje didžiausia tikimybė, kad vaikai patirs jiems reikalingus emocinius ir psichologinius išgyvenimus.

Vyrai ir moterys tėvystei suteikia įvairovės: kiekvienas savaip prisideda prie vaikų auklėjimo ir nė vienas iš jų negali atkartoti to, ką įneša kitas. Motinos ir tėvai tiesiog nėra pakeičiami. Dvi moterys gali būti geros motinos, tačiau nė viena negalės būti geru tėvu.

Pateikiame 5 priežastis, kodėl vaiko interesai geriausiai tenkinami jam augant su motina ir tėvu.

Pirma, motinos meilė ir tėvo meilė – nors abi yra vienodai svarbios – kokybiškai yra kitokios ir sukuria skirtingą ryšį su vaiku. Konkrečiai kalbant, tai besąlyginės motinos meilės ir sąlyginės tėvo meilės derinys, turintis esminę reikšmę vaiko vystymuisi. Bet kuri iš šių meilės formų, jei nėra kitos, gali būti problemiška, nes vaikui reikia pusiausvyros, kurią suteikia viena kitą papildančios tėvų meilės ir prisirišimo formos.

Tik heteroseksualūs tėvai gali pasiūlyti vaikams galimybę plėtoti santykius tiek su tos pačios, tiek priešingos lyties tėvu. Santykiai su abiem lytimis ankstyvuoju gyvenimo laikotarpiu padeda vaikui suprasti abi lytis tolesniame savo gyvenime. Mergaitei tai reiškia, kad ji geriau supras ir tinkamai bendraus vyrų ir patogiau jausis moterų pasaulyje. Berniukui bus atvirkščiai. Bendravimas su „kitu”, priešingos lyties atstovu – motina – padidina tikimybę, jog vaikas sugebės geriau įsijausti į kitų žmonių jausmus ir bus mažesnis savimyla.

Antra, vaikai daro pažangą pereidami per iš anksto nuspėjamas ir būtinas vystymosi stadijas. Kai kurios iš jų daugiau reikalauja iš motinos, kitos – iš tėvo. Pavyzdžiui, kūdikystėje abiejų lyčių kūdikiai geriau jaučiasi globojami motinos. Moterys geriau prisitaikiusios suprasti subtilius jų kūdikių poreikius, todėl tinkamiau į juos reaguoja. Tačiau atėjus tam tikram laikui ir berniukui siekiant tapti tinkamu vyru, jis privalo atsiskirti nuo motinos ir tapatintis su tėvu. Neturintis tėvo berniukas neturi vyro, su kuriuo galėtų tapatintis, todėl atsiranda didesnė tikimybė, kad jis turės sunkumų kurdamas sveiką vyrišką tapatybę.

Tėvas moko berniuką, kaip tinkamai išreikšti savo agresyvius ir seksualinius poreikius. Motina negali išmokyti sūnaus valdyti savo impulsus, nes ji nėra vyras, todėl neturi tokių pačių poreikių. Tėvas taip pat reikalauja tokios pagarbos formos, kurios motina nesiekia – pagarbos, kuri padidina tikimybę, jog berniukas bus drausmingas. Tai esminės priežastys, kodėl berniukai, neturintys tėvo, labiau linkę nusikalsti ir atsidurti kalėjime.

Tėvo poreikis užprogramuotas ir mergaičių psichikoje. Mergaitės gyvenime būna toks metas, kai reikalingas tik tėvas. Tėvas suteikia dukteriai saugią, neseksualinę galimybę patirti pirmuosius vyro-moters santykius ir jos moteriškumo patvirtinimą.

Kai mergaitė neturi tėvo, kuris atliktų šį vaidmenį, ji būna labiau linkusi į atsitiktinius santykius, netinkamu būdu mėgindama patenkinti įgimtą vyriško dėmesio ir įvertinimo troškimą.

Apskritai tėvai vaidina suvaržomąjį, sulaikomąjį vaidmenį vaikų gyvenime. Jie sulaiko sūnus nuo antisocialaus, o dukteris – nuo palaido seksualinio elgesio. Kai nėra tėvo, galinčio atlikti šią funkciją, tiek betėvius vaikus, tiek visuomenę, kurioje jie kompensuoja savo praradimus, dažnai ištinka liūdnos pasekmės.

Trečia, berniukams ir mergaitėms reikia priešingos lyties tėvo, kad šis padėtų jiems valdyti su lytimi susijusius polinkius. Pavyzdžiui, berniukai dažniausiai renkasi protą, o ne jausmus, taisykles, o ne santykius, riziką vietoj atsargumo bei standartus vietoj atjautos, tuo tarpu mergaitės paprastai renkasi priešingus dalykus.

Priešingos lyties tėvas padeda vaikui sutramdyti natūralius jo polinkius, tiek žodžiu, tiek elgesiu mokydamas opozicinių polinkių vertės. Šis mokymas ne tik palengvina susivaldymą, bet ir praturtina vaiko pasaulį, padėdamas jam žvelgti anapus ribotos jo ar jos pozicijos.

Ketvirta, tos pačios lyties santuoka padidins jaunų žmonių seksualinę sumaištį ir eksperimentavimą. Tos pačios lyties santuokos siunčia tiek numanomą, tiek akivaizdų signalą, kad visi pasirinkimai vienodai priimtini ir laukiami. Taigi net vaikai iš tradicinių šeimų, paveikti nuostatos, kad visi seksualiniai pasirinkimai yra lygūs, užaugs manydami, jog nesvarbu, su kuo žmogus save sieja seksualinėje srityje ar su kuo tuokiasi.

Tokia nuostata paskatins kai kuriuos – jei ne daugelį – lengvai paveikiamų jaunų žmonių galvoti apie seksualinius ir santuokos modelius, apie kuriuos anksčiau nebūtų svarstę. Vaikai iš homoseksualių šeimų, kurie jau ir taip labiau linkę seksualiai eksperimentuoti, darytų tai dar dažniau, nes netradicinio seksualumo būtų ne tik mokoma šeimoje – jam pritartų ir visuomenė.

Neabejotina, kad žmogaus seksualumas yra lankstus. Prisiminkime senovės Graikiją ar Romą, greta kitų ankstyvųjų civilizacijų. Jose vyrų homoseksualumas ir biseksualumas buvo itin dažnas. Taip buvo ne todėl, kad dauguma vyrų buvo gimę su „gėjaus genu” – greičiau tai lėmė atlaidus tų visuomenių požiūris. Sankcionuodama, visuomenė to gauna daugiau.

Penkta, jei visuomenė leis vienos lyties santuokas, jai teks leisti ir kitokias santuokas. Teisinė logika paprasta: jei tos pačios lyties santuokų draudimas yra diskriminacinis, tai ir poligaminių santuokų ar kitokio santuokinio grupavimosi draudimas taip pat bus laikomas diskriminaciniu. Emocinis ir psichologinis poveikis besivystančiam dvasiniam vaikų pasauliui ir seksualumui būtų katastrofiškas.

O kas nutiks vaikams iš šių alternatyvių santuokų, jei sąjunga iširs ir tėvai dar kartą „susituoks”? Tokie vaikai galiausiai galėtų turėti keturis tėvus ar du tėvus ir keturias motinas ir kt.

Homoseksualios poros iš tiesų gali būti tokios pat mylinčios kaip ir heteroseksualios, tačiau vaikams reikia daugiau nei meilės. Jiems reikia būdingų savybių bei viena kitą papildančios vyriškos ir moteriškos lyties tėvų prigimties.

Per 2000 metų sukaupta išmintis byloja, jog ideali santuokinė ir tėviška „konfigūracija” susideda iš vieno vyro ir vienos moters. Arogantiškai numoti ranka į šią laiko patikrintą išmintį ir naudoti vaikus kaip bandomuosius triušius radikaliuose eksperimentuose yra geriausiu atveju rizikinga. Blogiausiu – katastrofiška.

Tos pačios lyties santuoka, be abejonės, nėra naudingiausias vaikams reiškinys. Ir nors mes užjaučiame tuos homoseksualus, kurie trokšta tuoktis ir auginti vaikus, negalime leisti tam užgožti užuojautos vaikams. Ginče dėl kai kurių homoseksualų troškimų ir visų vaikų poreikių mes negalime leisti vaikams pralaimėti.