Lietuviška demokratija – tai Maximų valdžia plius visos šalies „kirkilizacija”
Pusė paros – trys įvykiai: Nacionalinės premijos; LEO; Akropolis.
Savaitę iki minint 90-asias vasario 16-os akto metines, Lietuvos ir jos sostinės Vilniaus visuomenės dėmesį prikaustė trys tik iš pirmo žvilgsnio nesusiję įvykiai.
Antradienį (Sausio 12-ą) Prezidentas Valdas Adamkus, įteikęs Nacionalines kultūros ir meno premijas ir iškilmių svečiams Prezidentūroje dar tebesišnekučiuojant prie vyno taurių, pasirašė Atominės elektrinės įstatymo pataisas, o trečiadienį Vilniaus miesto savivaldybės taryba uždegė žalią šviesą naujojo „Akropolio” statybai šalia Vingio parko.
Iškilmingoje Nacionalinių premijų teikimo ceremonijoje viena iš šiųmečių laureatų Nomeda Urbonienė salėje sėdintiems pirmiesiems valstybės asmenims (Prezidentui ir Premjerui) tiesiai šviesiai kirto karčius padėkos žodžius: „Norime padėkoti iškiliai komisijai už tai, kad suteikė viltį, o gal iliuziją, kad šioje oligarchinės valdžios okupuotoje teritorijoje dar yra vietos kitokiai nuomonei. Nuomonei, kuri nepaklūsta, nenutyli.” Deja, tą pačią dieną Prezidentas kapituliavo prieš oligarchų valdžią, pasirašydamas juodąjį LEO projektą, nors faktiškai tai įvyko gerokai anksčiau, gal tada, kai pas jį apsilankė vienas iš Maximos vadų – Žilvinas Marcinkevičius. Pasirašė, nepaisydamas jį rinkusių pieliečių nuomonės, nes vien per nepilną savaitę po elektronine peticija prieš LEO projektą pasirašė per 30 tūkst. Lietuvos piliečių.
Trečiadienį (sausio 13-ą) Vilniaus m. savivaldybės tarybą 23 balsais nubalsavo už naujojoje „Akropolio” statybą šalia vilniečių pamėgto Vingio parko, o jei tiksliau – ne šalia, o ant dalies Vingio parko, nes dalis senųjų pušų jau šiandien iškirsta. Nubalsavo taip pat (kaip ir pasirašė Prezidentas), negirdėdami specialistų perspėjimų apie ekologinę „bombą” šalia Vingio parko ir neprognozuojamus naujus transporto srautus bei dar didesnes spūstis, spjaudami į visuomenės nuomonę, nes Tarybos posėdžio išvakarėse Visuomeninė Vilniaus miesto plėtros komisija prie Vilniaus tarybos išreiškė kategoriškai neigiamą nuomonę apie naujojo „Akropolio” detalųjį planą. Vilniaus tarybos narių nepaveikė net informacija apie galimą projekto viešų svarstymų dokumentų klastojimą. Vargu ar tai sutapimas, kad už „Akropolio” tie patys veidai, kaip ir už LEO – Maximos „berniukai”. Tad nieko keisto, kad elektroninio balsavimo įranga Vilniaus savivaldybės posėdžių salėje tąsyk kaip tyčia sugedo, o Tarybos nariai balsavo rankomis, o kai kurie ir „kojomis” (žinia, toks balsavimo būdas taip pat egzistuoja). Vieša paslaptis, bet panašu, kad ir „balsų skaičiavimo komisiją” sudarė tie patys Maximos „berniukai”, uoliai sekę rankas kilojančius savivaldybės narius…
Panašu, kad Lietuvoje ir Vilniuje valdžios institucijos demokratijos bei teisinės valstybės atributus supranta tik kaip parodomąsias ar viešųjų ryšių akcijas („tariamės su visuomene”), o kompetenciją ir tikrų (o ne nupirktų) specialistų išvadas pakeičia biurokratinė-lyrinė rašliava, kaip antai: „Tikimybė, kad visiškai nevalytos lietaus nuotekos pateks į Neries upę, arba infiltruosis į gruntą, yra nykstamai maža” (Iš naujojo „Akropolio” detalaus plano). Už tokios valdžiažmogių žodžių ekvilibristikos galima paslėpti bet kokį kriminalą, net ir tautos nuodijimą dūmais ir dulkėmis.
Lietuvoje susiformavo keista politinė praktika kalbėti bet ką, net akivaizdžius niekus, įsistačius kiaulės akutes į viešiems ryšiams priderintą veidelį. Regis visus šiame žanre perspjovė pats premjeras Gediminas Kirkilas. Pasirodo Krekenavos agrofirmos ar dujų įmonių akcijų turėjimas nieko nereiškia (priklauso žmonai…), na nebent mūsų Premjeras pabaigęs kadenciją ketina žengti savo eks-kolegos G.Schroederio keliu, o faktas, kad Lietuva yra trečia nuo galo pagal ES paramos įsisavinimą, yra viso labo tik nežymi smulkmena. Menant pusmečio senumo įvykius, „kalčiausia” dėl to turėtų būti eurokomisarė Dalia Grybauskaitė, išdrįsusi pakritikuoti mūsų Vyriausybės veiklą.
Dujų ir maximų šmėklos tiesiog persekiote persekioja mūsų Premjerą. Jo turimos dujų įmonių akcijos perdaug akivaizdžiai parodo, kodėl Premjeras taip aktyviai Seime prastūminėjo Gamtinių dujų įstatymo pataisas būtent tokias, o ne kitokias, palankias visų pirma dujų įmonėms – tarpininkėms. Paskui Premjero akcijas, turimas Krekenavos agrofirmoje, velkasi ir Maximos šleifas, nes Krekenavos agrofirma, kaip žinia yra vienas stambiausių Maximos tinklo tiekėjų. Štai ir užsidarė ratas aplink Premjerą – tarp Maximos ir dujininkų.
Niekaip nesuprantu, koks velnias už skverno timptelėjo Premjerą vienoje Klaipėdos kavinėje savo pypkę užsitraukti. Kavinės savininkas, garbiam svečiui duodamas leidimą užsirūkyti, iš to džiaugsmo matyt net jam gresiančią baudą pamiršo. Jei Premjeras taip drąsiai užsitraukė pypkę kavinėje, tai vieša paslaptis, kad taip pat ją traukia ir kitoje viešoje vietoje – Vyriausybės rūmuose ( o gal jie jau privatūs tapo?). Tačiau įdomiausia čia ne Premjero pypkė, o tai, kad šį atvejį, kaip priklauso pagal įstatymus, pradėjusi tirti Valstybinė alkoholio ir tabako kontrolės tarnyba, susilaukė Premjero priekaišto dėl politikavimo. Maža to, Tarnyba bus panaikinta, kaip savarankiška institucija….
Tai anaiptol ne paties Premjero, kaip asmens problema (nors kaip valstybės pareigūno ir politiko – taip), tačiau valstybės sistemos arba režimo problema. Neatskiriama šios sistemos dalimi tapo atviras pareigūnų melavimas (tuo remiasi ir viešųjų ryšių akcijos), sau palankių „vasalų” išlaikymas postais (korupcija postais), besaikis pataikavimas stambioms verslo ir finansų grupuotėms, dvigubų standartų taikymas absoliučiai visose srityse, šalia to – visiškas nesiskaitymas su visuomenės nuomone. Jau šiandien galime pateikti eilę faktų, bylojančių apie vienokios ar kitokios formos atskirų piliečių ir aktyvesnių jų grupių persekiojimą už išsakytą kitokią nuomonę. Vien per pastaruosius 1-2 metus: buvusio VSD pareigūno V.Damulio pašalinimas iš tarnybos už tai, kad kalbėjo tiesą, buvusio KPD Klaipėdos teritorinio padalinio vadovo Naglio Puteikio pašalinimas iš tarnybos už tai, kad principingai ir neformaliai (kitaip nei įprasta) gynė kultūros paveldą.
Ar ne tą patį reiškia ir spaudimas atskiriems piliečiams ir pareigūnams, kovojantiems už Kuršių Nerijos ir Trakų nacionalinių parkų išsaugojimą? Ar ne taip pat reikėtų vertinti Dalios Budrevičienės atvejį, o stambaus verslo įmonių, plėtros bendrovių „Baltijos ąžuolas”, „Rojaus apartamentai”, „M2 Invest” teisminius procesus prieš pavienius piliečius ir jų grupes vien už išsakytą nuomonę, už tai, kad išdrįstama pasipriešinti beatodairiškam miesto užstatymui? Pagaliau, visus įmanomus antidemokratinius scenarijus pranoko valdančiosios LSDP siūlymas steigti parlamentinę komisiją, tyrinėsiančią LEO projekto oponentus… Įdomi ir mūsų stambiųjų verslininkų „filosofija”: paimti milijonines paskolas banke, o po to jomis šantažuoti visuomenę, tarsi pats paskolos ėmimas verslininkui suteikia amžinąją indulgenciją prieš visuomenę, atpalaiduodamas jį nuo atsakomybės.
Visa tai laikosi ant pagrindinio korupcijos ir melo židinio – partinės sistemos, finansuojamos privataus verslo. Šiandien akivaizdžiai matome, kad čia slypi storiausia blogybių šaknis. Neturėkime iliuzijų apie pilietinės visuomenės stiprėjimą, kol nebus nukirsta ši politinių partijų finansavimo bambagyslė. O dabar turime tai, ką turime – LEO ir dar vieną „Akropolį”, tik jau ne ant ozo, o vietoj šimtamečių Vingio parko pušų. Tai tampa mūsų „specifinės” nykios demokratijos – „maximizuotos” ir „kirkilizuotos”, ženklu.
