Lažinamės, kad M.Murzos nepasodins

Šviesusis dvasinio pakylėjimo laikotarpis, sutapęs su popiežiaus Jono Pauliaus II užgesimu, regis, baigiasi, ir politika baudžiasi atsiimti trumpam užleistas pozicijas – ne vien Lietuvoje, bet ir kitur pasaulyje.

Ar kas pasikeitė, iš mūsų tarpo pasitraukus prakilniam žmogui? Ar nors kiek pasistūmėjo riba, skirianti padorumą ir sąžiningą pilietinę laikyseną nuo murzinai rezervistinės politikos? Jei pasistūmėjo, tai į kurią pusę?

Aną savaitę toliau plėtojosi kai kurie anksčiau užsimezgę siužetai, nors atsirado ir naujų temų. Iš senesnių dalykų reikėtų paminėti vis dar neužmirštą buvusių KGB rezervistų istoriją: savaitės pradžioje prie badaujančių Seimo narių Petro Gražulio ir Egidijaus Klumbio prisidėjo du liberaldemokratų frakcijos nariai – Valentinas Mazuronis ir Remigijus Ačas. Apie ketinimus badauti yra pareiškę dar keli parlamentarai.

Štai Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių sąjunga, kurios, beje, apie pusketvirto tūkstančio narių dabar priklauso Tėvynės sąjungai ir sudaro joje atskirą frakciją, Kaune vykusiame suvažiavime nusprendė artimiausiu metu Vilniuje, Nepriklausomybės aikštėje, surengti buvusių politinių kalinių ir tremtinių bei Laisvės kovų dalyvių protesto mitingą, nukreiptą prieš Ypatingojo archyvo uždarymą 70 metų. Taip pat prieš Rusijos imperinius siekius Lietuvoje ir prieš KGB rezervistų skverbimąsi į aukščiausius valstybės valdymo postus. Protesto akcijoje kviečiama dalyvauti ir Lietuvos politinių kalinių ir tremtinių bendrija, Lietuvos politinių kalinių sąjunga bei kitos buvusių rezistentų organizacijos.

Ar tai tikrai liudija Tėvynės sąjungos aižėjimą, kaip pastebėjo kai kurie politikos apžvalgininkai – parodys laikas. Tačiau akivaizdus faktas, kad kai kurių partijos skyrių atstovai grasina suspenduoti savo narystę konservatorių gretose, nes nepatenkinti savo Seimo frakcijos elgesiu balsuojant dėl Tomos Birmontienės paskyrimo Konstitucinio Teismo teisėja.

Antra vertus, Seimo badautojai palaikomi ir iš kitos pusės: 21 signataras pasirašė kreipimąsi, kuriame parlamentarai kviečiami nutraukti savo akciją, tačiau visuomenė iš esmės raginama griebtis pilietinių veiksmų, jei protestuojančių reikalavimai nebus įvykdyti. Beje, naujienų agentūros kažkodėl užfiksavo tik pirmąją dalį, specialiai ar netyčia išleisdamos iš akių kvietimą ieškoti adekvatesnių protesto formų.

Įdomu, kad signatarų kreipimąsi pasirašė gana skirtingų politinių pažiūrų žmonės: E. Klumbio bendrapartietis Rolandas Paulauskas, Nacionalinės centro partijos vadovas Romualdas Ozolas, konservatorių frakcijos Seime narys Saulius Pečeliūnas. Ne mažiau reikšminga ir tai, kad daugelis pasirašiusiųjų iš esmės neturi jokių iliuzijų, kad bent dalis reikalavimų bus įvykdyta. Pasak vieno iš jų, tai jau ne politika, o pilietiškumo ir sąžinės reikalas, todėl pasisakyti viešai verčia paprasčiausias padorumas.

Naujesnis siužetas susijęs su plačiai nuskambėjusiais nacionaldemokratų vado Mindaugo Murzos pasisakymais, nors šią temą nauja nepavadinsi. Šiauliuose, Savivaldybės posėdžių salėje, apie naujos – „Vieningosios nacionaldarbininkų partijos“ steigimą pranešęs M. Murza tikino, kad ši diena į 21 a. istoriją įeis kaip vienas svarbiausių įvykių, o Šiauliai taps nacionalizmo ideologijos centru.

Naujoji partija turėtų pritraukti aktyviuosius nacionalistus ir kovos su „pasaulio žydija“, siekdama pastarąją nustumti į „istorijos šiukšlyną“. Siekis nekriminalinis, nors, anot Lietuvos žydų bendruomenės pirmininko Simono Alperavičiaus, liudijantis kultūros ir išsilavinimo stoką. Galų gale M. Murza ne pirmą kartą demonstruoja savo blogas manieras ir mes visi, regis, prie to baigiame priprasti. Ir kur kas demokratiškesnėse šalyse yra savų „murzinų“ politikų, mėginančių žaisti nešvariomis kortomis.

Tačiau viskam yra ribos, ir, M. Murzai paskelbus deklaraciją, kurioje pasaulio žydai vadinami žiauriausiu ir klastingiausiu europietiškos rasės bei visos žmonijos priešu, totalinio karo kurstytojai – teisėsaugininkai bei politikai jau nebegalėjo likti nuošalyje.

Pirmiausia reagavo Valstybės saugumo departamentas (VSD), nacionaldemokratų renginio metu pareikštas idėjas įvertinęs kaip provokacines ir antisemitines, pažeidžiančias Lietuvos įstatymus ir darančias žalą demokratinei valstybei.

Paskui sujudo prokurorai: Šiaulių miesto apylinkės prokuratūra pradėjo dėl M. Murzos pareiškimų ikiteisminį tyrimą, VSD darbuotojai atliko kratas nacionaldemokratų partijos narių namuose.

Galiausiai sukruto ir politikai: Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas pareiškė pasigendąs griežtesnės visuomenės ir politikų reakcijos į radikalų pareiškimus. Pasak A. Paulausko: „Visuomenė neturėtų būti pakanti tokiems reiškiniams. Ji turėtų aktyviau reikšti savo poziciją. Jeigu ji tyli arba stebi, tai lyg ir suteikia jėgų tokiems žmonėms veikti. Mes iš istorijos turime labai blogų pavyzdžių, kai prasideda tokiais parėkavimais, o baigiasi labai blogai“.

Nėra ko ginčytis su Seimo pirmininku – ypač dėl prastos pabaigos. Tačiau kol kas esame veikiau prastos pradžios liudytojai: naujausia mūsų valstybės istorija mena ne vieną bjaurų M. Murzos ir panašių subjektų išpuolį, dėl kurių būdavo šiek tiek paaimanuojama, ir viskas.

Kita vertus, jei kam šautų į galvą netikėta mintis suskaičiuoti per pastaruosius kelerius metus girdėtus viešus antirusiškus pasisakymus, neabejoju, kad būtume gerokai šokiruoti.

Ir dar labiau šokiruotų tai, kad tokie pasisakymai, įtartinai primenantys M. Murzos retoriką, nevadinami nei antirusiškais, nei provokaciniais, nei žalingi mūsų demokratijai – net laikomi aukštos prabos patriotizmo išraiška. Gal tuomet tektų pakratyti ne vieną politiką ar žiniasklaidininką, uoliai išpažįstantį principą „kuo mes blogesni už Borisą Cepovą“.

Tačiau Lietuvoje yra dalykų, kurie tikrai gniaužia širdį iš džiaugsmo. Turiu galvoje ne prezidento Seime skaitytą metinį pranešimą, o vieną tarsi nereikšmingą aplinkybę, man net svarbesnę už visus pranešimus.

Pasirodo, dar prieš popiežiaus Jono Pauliaus II laidotuves britų lažybų bendrovės pradėjo siūlyti lažintis dėl to, kas taps naujuoju pontifiku. Viena bendrovė Lietuvoje irgi pasiūlė tokias lažybas, tačiau jų nuspręsta atsisakyti dėl, pasak tarpininkų, „skausmingos žmonių reakcijos“. Anot vieno lažybų bendrovės atstovo, „mūsų šalyje tokios lažybos nebūtų korektiškos, todėl nusprendėme, kad religija nėra lažybų objektas“.

Neabejoju, kad būtent ta „skausminga reakcija“ ir gali nubrėžti realią ribą, skiriančią padorumą ir sąžiningą pilietinę laikyseną nuo murzinos ar rezervistinės politikos. Būtent toji reakcija verčia rezervistus pabrukti uodegą, murzas – užsičiaupti, o vėtytus mėtytus tarpininkus prisiminti, kad, pasirodo, yra pasaulyje dalykų, kurie nėra lažybų objektas. Nuostabu, ar ne?

Ginas Dabašinskas, Savaitraštis “Laikas”