Įgriso – ir R.Paksas, ir Paksogeitas

Prezidento krizės pradžioje rašytojas Kazys Almenas pasidalijo su Lietuva savo amerikietiška dviejų išgyventų apkaltų patirtimi, rodančia, jog ateina toks momentas, kai visi tarpusavyje yra persipjovę, kai ta pati informacija, nuo kurios nei rėkt, nei bėgt, tiesiog nusibodusi. Taip dabar yra nutikę ir Lietuvoje, kur prezidento krizė R. Pakso chunveibiniškų veiksmų dėka akivaizdžiai peraugo į valstybės chaosą. Vieniems iki gyvo kaulo įgriso R. Paksas, kitiems paksogeitas, tretiems ir vienas, ir kitas.

Visų nervai įtempti. Nervina skaityti ir klausytis apie R. Paksą, bet kai tik kurią dieną apie jį nerašoma ar nerodoma, skaitytoją ir klausytoją ištinka tikras paranojos priepuolis: nupirko, perviliojo, todėl ir nerašo (nerodo), rupūžės. Dar labiau erzina rašyti ir rodyti R. Paksą, bet tokios prabangos negali sau leisti – visa kita paprasčiausiai bus neįdomu. Nors ir įkyrėjo iki gyvo kaulo. Taigi.

Gyvenimas Lietuvoje po trijų apkaltos laukimo mėnesių įstrigo į žiauraus ir velniškai iracionalaus paradokso ruožą, kuriame dar bent du mėnesius teks blaškytis – geriausiu atveju balsavimas dėl apkaltos R. Paksui įvyks tik balandį. Vasario 13-ąją darbą turėtų baigti Seimo apkaltos rengimo komisija, kuri, kitaip nei pirmoji Aloyzo Sakalo komisija, dirbo ne viešai, o slaptai. Visiems racionaliai mąstantiems žmonėms tai kirto per smegenis – susidarė įspūdis tarsi niekas nevyksta, tarsi kaltinimai prezidentui kažkur pradingo. Juk negali laikraščiai ir TV kas vakarą it papūgos kartoti tai, ką rašė ir rodė lapkričio pradžioje ar gruodį.

Tuo tarpu Prezidentas, kuris darosi vis iracionalesnis, ir jo komanda, kuri tą iracionalumą iškėlė iki valstybės politikos, ideologijos ar net religijos lygio, tokioje situacijoje jaučiasi lyg žuvys vandenyje. Kas vakarą – nauja išvyka vis į kito rajono kultūrnamį, į kurį R. Paksas įsmunka pro užpakalines duris, kad išvengtų protestuojančio jaunimo šūkių ir apkaltos žvakelių. Vis dėlto iki dievuko rango gerbėjų iškeltą R. Paksą pastebimai nervina net ir tokia kritika, todėl jis viešai paaiškino, jog visi tie protestuojantys jaunuoliai yra priešų ir sąmokslininkų nupirkti.

Prezidentui įvesti tvarką (susitvarkyti su jaunuomene, kuri, jei tik būtų gyvas Kazys Binkis, tikrai turėtų įkvėpti poetą parašyti antrąjį „Atžalyną”) padeda neonacių ideologiją skelbiantis, buvęs Kauno milicininkas Visvaldas Mažonas, kurio sėbrai į R. Pakso mitingus atvyksta į SS panašiomis uniformomis ir stilizuotomis svastikomis.

Ukmergėje pats V. Mažonas trenkė kumščiu per veidą prieš R. Paksą protestavusiam moksleiviui Mariui Drochneriui, kurį gausūs internetiniai Lietuvos antisemitai iškart pakrikštijo žydu (kuriuos, savaime suprantama, reikėtų mušti dar labiau). Pikantiška yra tai, kad R. Paksas uniformuotą V. Mažoną buvo pasikvietęs į sceną susitikime su Kauno rajono gyventojais. Apskritai, aplink R. Paksą būriuojasi visokio plauko Lietuvos ekstremistai ir antisemitai. Pajuto giminingą sielą.

Prezidentas įžūlėja. Suprato, kad tautai demokratijos nelabai reikia. Jei gruodį R. Pakso reitingas buvo smukęs iki maždaug 30 proc., tai sausį jis pamažu atsilenkė. Rezultatas dabar yra beveik lygus: apie 40,2 proc. R. Paksą vertina nepalankiai, apie 39,8 proc. – palankiai, o 20 proc. žmonių neturi nuomonės, kitaip sakant, maždaug penktadaliui viskas yra dzin.

Jei šitaip, tai galima į nieką nekreipti dėmesio. Kartu su R. Paksu po Lietuvą važinėjanti profesorė Aušra Marija Pavilionienė skelbia sąmokslininkų sąrašą: Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas, Vilniaus meras Artūras Zuokas, socialdemokratas Aloyzas Sakalas, kiti politikai, o jų „stogas” (amerikiečiams šioje vietoje tektų paaiškinti, kad tai rusų kriminalinių elementų žargonu reiškia visokią priedangą) yra Konstitucinis Teismas.

Ne gana to, R. Paksas į patarėjus susigrąžino skandalingu elgesiu ir arogancija išgarsėjusį bei krizės pradžioje atsistatydinusį buvusį savo patarėją užsienio politikai Alvydą Medalinską, kuris faktiškai dar ir paaukštintas, nes dabar jis patarinės politikos klausimais.
„Tai – įžūlus R. Pakso gestas”, – taip reagavo šiaip jau labai nuosaikiai savo mintis dėstantis Seimo Užsienio reikalų komiteto narys socialdemokratas Justinas Karosas.

Apkalta žlugo. Jau žlugo, kaip užsukti kartoja paksininkai, kurių ideologiją bandydamas nustatyti pats velnias ragus nusilaužtų. Už R. Paksą mūru stoja krikščionis demokratas Petras Gražulis, ekstremistiniais išpuoliais išgarsėjęs Vytautas Šustauskas, neonacis V. Mažonas, kalėjime ilgokai prasėdėjęs verslo be rėmų ideologas Arvydas Stašaitis, A. Brazaitį ir V. Grinių adoravęs Vidmantas Valiušaitis, visa buvusi kolchozinė nomenklatūra, priklausanti Socialdemokratų partijai, ekspremjerė Kazimiera Prunskienė, kurios Lietuvos laisvės lygos vadovas Antanas Terleckas kitaip kaip „Šatrija” nevadino, o dabar ir pats A. Terleckas – aktyvus paksininkas, buvęs okupacinės Rusijos kariuomenės karininkas Jurij Borisov ir buvęs Maskvos 1989 m. įkurtos „Jedinstvo” vienas lyderių Valerij Ivanov (taip pat po kalėjimo).

Sąrašas toli gražu neišbaigtas. Ar apkalta jau žlugo? To neįmanoma nei patvirtinti, nei paneigti. Bet įdomu tai, kad Socialdemokratų partija, kurios gretos Seime yra labiausiai susiskaldžiusios apkaltos klausimu ir kuriai net Algirdo Brazausko autoritetas nepadėjo priimti vieningo sprendimo, surengė savo rinkėjų apklausą, kuri parodė, jog dauguma kairiųjų rinkėjų (50 proc. prieš 30 proc., 15 proc. neturint nuomonės) ragina socialdemokratus balsuoti už apkaltą Prezidentui. „Iš teigiančiųjų, esą mūsų partijos rinkėjai nepalaiko R. Pakso atstatydinimo, dabar atimtas vienintelis ir svariausias argumentas”, – sakė vienas partijos lyderių Gediminas Kirkilas.

Paveiks jis socdemų kolchozininkus, ar ne – kitas klausimas. Sužinosime tik po apkaltos. O kol kas murkdomės arba tapšnojamės, jei kalbėsime R. Pakso žodžiais (šikau ir tapšnojau – toks jo mėgstamas žemaitiškas posakis), ne tik Lietuvoje, bet ir pasaulyje, iš kurio žemėlapio Lietuva štai jau trys mėnesiai yra išbraukta.

Rimvydas Valatka