Didysis brolis jau čia
Praėjusią savaitę Gedimino Kirkilo Vyriausybė patvirtino Elektroninių ryšių įstatymo pakeitimų projektą. Kai Seimas priims šiuos pakeitimus, visų Lietuvoje veikiančių asmenų telefoninio ryšio bei interneto paslaugų teikėjai bus įpareigoti kaupti duomenis apie kiekvieno Lietuvoje esančio asmens telefoninius skambučius, naršytus interneto tinklalapius, rašytus elektroninius laiškus bei bendravusių asmenų konkrečią buvimo vietą.
Pagal Lietuvoje įgyvendinamą tvarką tokia informacija apie visus asmenis turės būti saugoma vienerius metus. Elektroninio bendravimo turinys kol kas nebus kaupiamas. Prie turinio informacijos kaupimo problemų tiek JAV, tiek ES valstybėse planuojama grįžti netolimoje ateityje. Lietuvos Vyriausybė tokiu savo žingsniu pradeda įgyvendinti vadinamąją ES Sekimo direktyvą.
Tikimasi, kad naudojant tokius sukauptus duomenis ES valstybių teisėtvarkos institucijoms turėtų būti lengviau kovoti su terorizmu ir sunkiais nusikaltimais. Totalinėmis sekimo priemonėmis bus bandoma įveikti pasaulyje sparčiai plintantį terorizmą ir nuolat technologiškai tobulėjančius organizuotus nusikaltėlius. Nors daugiau kaip du šimtai europarlamentarų balsavo prieš šią direktyvą, vis dėlto balsų dauguma (378 balsai) ją pavyko priimti.
Lietuvos Vyriausybė dar neapsisprendė, kas kompensuos tokio visuotinio sekimo išlaidas. Ar jos guls ant ryšių operatorių pečių, ar valstybė pati įrengs dešimtis milijonų litų kainuojančias duomenų saugyklas? Bet kuriuo atveju patys mokesčių mokėtojai turės susimokėti už savo sekimą.
Savaime suprantama, kad tiek Lietuva, tiek kitos ES valstybės privalės leisti teisėtvarkos institucijoms pasinaudoti šia informacija tik gavus atitinkamą teismo sankciją, esant pagrįstiems įtarimams. Tai, europarlamentarų nuomone, turėtų apsaugoti piliečius nuo neteisėto ar nepagrįsto informacijos apie juos kaupimo ar naudojimo neteisėtiems tikslams.
Didžiosios Britanijos, inicijavusios šią ES direktyvą, piliečiai pasitiki savo teisėtvarka ir nemato tokio savo politikų sprendimo pavojaus, bet Lietuvoje yra kitaip. Čia nėra terorizmo, bet nėra ir pasitikėjimo teisėtvarka. Ar tik nebūsime susidūrę su puikiu pavyzdžiu, kad tai, kas gerai Didžiosios Britanijos piliečiams, gali skaudžiai pažeisti Lietuvos piliečių interesus? Tie įsatymai, kurie sėkmingai taikomi demokratinėje valstybėje, gali tapti pavojingu ginklu prieš piliečius ribotos demokratijos šalyse.
Lietuvoje turime liūdną patirtį, kad tokie duomenys apie įvairius asmenis, jų privatų gyvenimą įvairiomis progomis nutekinami kone kasdien. Europarlamentaras Vytautas Landsbergis, svarstant Sekimo direktyvą, pripažino, kad Lietuvoje, “kuri yra nelabai teisinė valstybė”, tokios priemonės gali atsidurti valdančiųjų partijų rankose ir būti panaudotos blogiems tikslams.
Galima pradėti lažintis, kada pirmą kartą Lietuvoje bus paskelbtas ne tik politikų, garsių verslininkų privačių pokalbių turinys, bet ir jų buvimo vieta kelias pastarąsias dienas. Tikrai bus “linksma”. Tik vargu ar tai turės ką nors bendro su kova prieš terorizmą ar sunkius nusikaltimus. Lietuvoje tokia informacija yra daugiausia primityvaus pasipelnymo, politinės bei verslo įtakos demonstravimas ar susidorojimas su oponentais.
Kad Lietuvos politikai nesugeba apginti žmogaus teisės į privatų gyvenimą, liudija tai, jog praėjus dvejiem metams po Seimo komisijos skandalingos išvados, kad teisėtvarkos institucijos manipuliuoja operatyvine informacija, Lietuvoje niekas nepasikeitė. Nei politikų galvose, nei įstatymuose. Per garsųjį VSD skandalą parlamentarai jau pasiekė naują lygį – negalėjo įgyvendinti savo konstitucinės teisės susipažinti su svarbiais šalies nacionaliniams interesams operatyviniais duomenimis.
Taigi “didysis brolis” jau čia. Su naujomis technologijomis ir galimybėmis. Belieka tik laukti, kol tie Lietuvos teisėtvarkininkai ar politikai, kurie savo valstybinę misiją suvokia kaip “didžiojo brolio” vaidmenį, pradės demonstruoti galią.
