Atominė elektrinė: žlugdanti svajonė

Praėjus metams po Fukushimos katastrofos įtakingas savaitraštis „The Economist“ paskyrė kovo 10-16 dienų numerį atominei energetikai.

Viršelio tema taip ir vadinasi:  „Atominė energija: žlugusi svajonė“.

Ne, ten nebuvo apokaliptinių nuotaikų ir gąsdinimo, o tik blaivi padėties analizė. Ir labai paprasta išvada: atominė energetika neišnyks, tačiau taps mažareikšme elektros gamybos sritimi. Atsitiks tai ne tiek dėl katastrofų baimės, kiek dėl ekonominio nepagrįstumo.

Pasaulis stovi ant staigaus dujų kainų kritimo ir atsinaujinančių energijos šaltinių revoliucijos slenksčio. Tačiau Lietuvai tai nė motais. Mes nesivarginame skaičiuoti. Mes juk esame romantikai ir turime didingą svajonę – likti atomine valstybe!

„Istorija mažoms šalims retai pasiūlo galimybę įgyvendinti idėjas, iš pirmo žvilgsnio viršijančias tų šalių galias ir valią. Ir net jei pasiūlo, retai tokia idėja nemiršta vos užgimusi. Užtenka išsigąsti: „per drąsu“, rasti pasiteisinimą: „ per brangu“ ir tokios idėjos patogiai atgula metraščiuose…“

Čia citata iš beletrizuotos 24 puslapių brošiūros, kurią radau šeštadienio laikraštyje. Propagandinį leidinį, kaip turbūt ir visą kitą šiuo metu labai intensyvią reklamą žiniasklaidoje, apmoka UAB Visagino atominė elektrinė, tiksliau – visi Lietuvos gyventojai. Juk tai – valstybės projektas, ar ne?

Mes susimokame, kad mus kažkas įtikintų. Ką gi, jeigu tai tikrai geras dalykas, tebūnie ir ši socialinė reklama. Tačiau, kas gi tie gudročiai, kurie anksčiau už mus nusprendė, kad šis dalykas yra toks būtinas, kaip atšvaitai tamsiame kelyje ar saugos diržai?

Nusprendė, matyt, pats UAB‘as. Valstybė ir visuomenė sprendimo dar nepriėmė. Žymiausi ekspertai priešinasi. Seimas už dabar visur kur reklamuojamą projektą dar nebalsavo. Dėl šio projekto dar reikia labai rimtai diskutuoti, o ne reklamuoti.

Tačiau štai bėda. Į diskusinę TV laidą UAB‘o atstovai kažkodėl neateina. Viešąją nuomonę norima tiesiog nupirkti.

Ir kaip čia neprisiminsi keturių penkių metų istorijos apie trigalvį slibiną, virtusį „Leo LT“. Privatininkai pirko ir žiniasklaidą, ir politiką, kad galėtų įgyvendinti lygiai tą pačią svajonę. Atominė elektrinė – grandiozinis, beveik visam Lietuvos metiniam biudžetui prilygstantis projektas. Koks kvailys galėtų atsisakyti jam vadovauti?

Juolab, kai visą verslo riziką prisiima valstybė, o tai reiškia – visuomenė. Mes.

Tad kas gi per tuos metus pasikeitė? Beveik niekas. Tiktai dviejų K kombinacijoje į priekį išėjo kitas K. Gediminą Kirkilą dirigento poste pakeitė Andrius Kubilius. Tačiau kas užsakė pačią muziką? Negi įtakingieji rusiškos elektros tarpininkai, kuriems atsivers kelias į daug platesnę Vakarų Europos rinką?

Beje, ar kas paskaičiavo, kiek valstybei kainavo „Leo LT“ projektas? Ir kiek iš jo uždirbo tam tikri asmenys? Jeigu nepaskaičiuota, tai kodėl? Juk įdomu, kiek Lietuvos žmonės jau yra susimokėję.

Ką gi, jeigu už gryną pinigą priimtume visas propagandines klišes apie atominės elektrinės būtinumą, dabar jau akivaizdu, kad „Leo LT“ ardyti nereikėjo. Nes dabartinis projektas už aną niekuo ne geresnis. Greičiau priešingai – prastesnis.

Tada gerą pelną sau būtų užsitikrinę keli apsukrūs Lietuvos verslininkai, tačiau privatininkų valdoma bendrovė bent jau būtų labiau apsaugota nuo nežabotos korupcijos. Dabar visą legalų pelną pasiims japonai. Ir net nepaisant, ar projektas bus atsiperkantis!   

Lietuviams liks tik korupcinė nauda. Valstybinis UAB‘as – pati blogiausia valdymo forma, kai vartomi milijardai. Konfidencialumo širma jau dabar sunkiai peržvelgiama. Ir skaidrumo čia niekas net nežada.

Ar korumpuota Lietuvos politinė ir teisinė sistema pajėgi atsispirti tokio masto pagundoms? Kas galėtų įvardyti bent vieną stambų valstybės projektą, kurio nebūtų lydėję korupcijos skandalai? Užtenka paminėti Valdovų rūmus ir Nacionalinį stadioną, kurio šimtamilijoninės vertės griaučiai kaip simbolis vis dar stūkso virš Vilniaus.

Statybos – korupcijai pati patogiausia sritis. Užbetonavai, ir nieko nesimato. VAE statybos darbams (iš esmės vien betonavimui) planuojama skirti pustrečio milijardo litų. Kaip jau įprasta, suma greičiausiai padvigubės.

Galimas daiktas, bus dar blogiau. Gal kažkas panašaus į bakchanaliją, jau penkti metai vykstančią aplink senosios elektrinės uždarymą, kur jau išgaravo mažiausiai milijardas litų. Turbūt kažkiek milijonų iš ten atsirado ir vienos partijos, kurios ūkio ministras pasirašinėjo sutartis, juodojoje kasoje?

Jeigu valdžia neįstengia susitvarkyti su viena labai neaiškia kompanija, kuri pačiu įžūliausiu būdu siurbia elektrinei uždaryti Europos Sąjungos skirtus pinigus, kaip ji suvaldys daug kartų sudėtingesnį procesą?

Kaulas toks riebus, kad dėl jo verta kovoti bet kokiomis priemonėmis. Yra čia ir nuolatinių aistringų rėmėjų, kuriems labai tiko visi projektai – tiek „Leo LT“, tiek ir VAE.

Lyderis čia, žinoma, Liberalų ir centro sąjunga, kuri kaip paprastai nesidomi idėjinėmis kairės-dešinės kovomis, bet ieško naudingo vidurio kelio arba skylės, kurioje gali kažką iškapstyti.

Įdomesnis ir paslaptingesnis – Valstybės saugumo departamento (VSD) vaidmuo. Ir tada, ir dabar jis dalyvauja palaikymo komandoje. Nepateikus faktų abstrakčiai metama rusų korta.

Praeitą kartą, tiesa, vyriausias „Leo LT“ oligarchas netgi apkaltino kolegą, kurio žiniasklaidos priemonės labiausiai oponavo projektui, buvus KGB agentu ir tiesiogiai tarnaujant Rusijai. Žadėjo pateikti faktų, tačiau projektui žlugus atsiprašė.   

Ar dabar VSD ir kai kurie politikai atsiprašys, tarkim, Lino Balsio, kurio vadovaujamas Žaliosios politikos institutas, mano žiniomis, gauna paramą iš Švedijos, o ne Rusijos? Ką gi, tiesiogiai jis nėra apkaltintas, tačiau užuominomis apie priešiškos šalies veikimą yra sudarytas negatyvus fonas, kuris suprimityvina bet kokią diskusiją.

Taigi, atsiprašyti tektų ir visos visuomenės, kuri tapo propagandinių manipuliacijų auka. Rimtos, argumentuotos diskusijos tiesiog nėra. Ir dėl to iš dalies kaltas VSD.

Jei atmesime su politika ir verslu susijusių korupcinių grupių interesą, liks institucinio egoizmo problema. Toks ypatingai pažeidžiamas objektas, kaip atominė elektrinė, reikalaus papildomo saugumo užtikrinimo, o tuo pačiu ir daug didesnio nei dabar VSD finansavimo.

Taigi dabar tiek visuomenė, tiek politikai turi susikaupti ir atsispirti propagandai iš įvairių pusių. Viską šaltai apmąstyti. Pasverti ir paskaičiuoti.

Kol kas neabejotinai galime pasakyti tik viena: šis projektas yra didžiai rizikingas.

Todėl dabar aš matau vienintelį protingą sprendimą. Neskubėti! Eiti į priekį labai atsargiai. Be reikalo nesustoti ir nepražudyti visko, kas jau padaryta ir investuota. Bet per daug nešvaistyti lėšų.

Svarbiausia – neperžengti ribos, už kurios nebebus galima sustoti. Nes jau per artimiausius kelis metus situacija elektros rinkoje taps daug aiškesnė.

Klysta ir geriausi ekspertai. Prognozės dėl atominės energijos nerentabilumo gali nepasitvirtinti. Tad kurį laiką dar reikia būti pasirengus atominiam startui.

Todėl reikia kiečiau derėtis su „Hitachi“ ir ieškoti tikro investuotojo, kuris prisiimtų verslo riziką, o ne perkeltų ją ant Lietuvos žmonių pečių. Tik toks investuotojas būtų garantija, kad projektas atsiperka. Visa kita – tuščios šališkų žmonių šnekos. Ne tik tuščios, bet ir pavojingos.