Ar turėsime naują gelbėtoją Prezidento poste?

Sako, kad lietuviai nepanašūs į žydus. Netiesa, panašumų yra. Galbūt jie nesutampa laike, bet esmės tai nekeičia. Prieš porą tūkstančių metų žydų tauta laukė Mesijo. Šiandien jo laukia lietuviai. Ir bėdą turi tą pačią – labai jau daug netikrų pranašų. Dar nesibaigus vieno „gelbėtojo” karjerai, atsiranda kitas.

Nežinia, ar V.Uspaskicho Darbo partija turėtų tokius reitingus, jei ne Prezidentūros skandalas. Greičiausiai ne. Kaip bebūtų, šalia R.Pakso šiandien turime naują „gelbėtoją”, kurį remia įtikėjusieji jo galiomis.

Jis (tai jau įprasta) neapsiribojo pavergęs lietuvių širdis, o siekia sukurti dangaus karalystę žemėje. Naujatikiai ir prozelitai, susibūrę į Darbo partiją, reiškia rimtas pretenzijas savo „gelbėtojo” V.Uspaskicho vardu valdyti šalį. Todėl vis daugiau imamos svarstyti jų perspektyvos Lietuvos politiniame gyvenime.

R.Pakso ir A.Brazausko (iš dalies ir V.Adamkaus) patirtis aiškiai rodo, kad siekiant valdyti šalį Prezidento postas nėra labai reikšmingas. Dėl jo neapsimoka aukoti akivaizdų partijos lyderį, be kurio susilpnėtų pati politinė partija. V.Uspaskicho ir jo Darbo partijos padėtis būtent tokia.

Akivaizdu, kad jam naudingiausia siekti daugumos Seime ir Vyriausybės vadovo posto (ypač dėl to, kad jo interesai siejasi su ekonomika, o ne užsienio politika). Beje, tikėtina, kad panašūs išskaičiavimai paskatino ir pastaruoju metu kilusius svarstymus dėl A.Paulausko atsisakymo kandidatuoti Prezidento rikimuose (jei R.Paksas atsistatydintų ar būtų pašalintas iš pareigų). Su A.Paulausku priekyje socialliberalų galimybės gerai pasirodyti Seimo rinkimuose gerokai didesnės.

Tačiau per kitą Seimo kadenciją iš naujojo „gelbėtojo” sekėjų tarpo gali išsiskirti nauji lyderiai – V.Uspaskicho „apaštalai” (kaip tarp socialliberalų iškilo A.Valionis, V.Blinkevičiūtė ir kt.), galintys dirbti kasdienį darbą. Tokiu atveju „gelbėtojui” pritiktų pasidairyti ir į karališkąjį Prezidento postą.

Deja, sumanęs siekti Prezidento posto jis pirmiausiai susidurtų su teisinėmis kliūtimis, kurias sukuria Konstitucijos nuostata: „Respublikos Prezidentu gali būti renkamas Lietuvos pilietis pagal kilmę”. O V.Uspaskichas, kaip žinia, nėra nei etninis lietuvis, nei gimęs ir augęs mūsų šalyje. Taigi, kokios jo galimybės kandidatuoti į Lietuvos Respublikos Prezidento postą?

Gramatinio Konstitucijos aiškinimo ydingumas

Konstitucijos komentare aiškinama, kad pilietis pagal kilmę – tai asmuo „įgijęs Lietuvos pilietybę gimdamas”. Tokia interpretacija vienareikšmiškai užkirstų kelią V.Uspaskicho kandidatavimui. Tačiau jos teisingumas, švelniai tariant, kelia abejonių. Ši interpretacija atrodo teisinga gramatiniu požiūriu, tačiau visiškai ignoruoja logiką, prasminį kontekstą ir teisinę praktiką. Reikalas tas, kad gimimo metu Lietuvos pilietybę yra įgijusios tik dvi asmenų grupės.

Pirmajai grupei priskirtini tie, kurie gimė po Lietuvos pilietybės instituto atkūrimo 1989 m. lapkričio 3 d. Tai reiškia, kad šios dienos sąlygomis aptariamai grupei galėtų būti priskiriami ne vyresni nei 14 metų amžiaus asmenys. Kadangi kandidatai į Prezidentus gali būti ne jaunesni nei 40 metų amžiaus asmenys, rinkimuose šie asmenys galės dalyvauti tik po 26 metų (nuo 2029 m.).

Antrajai grupei priskirtini asmenys, kurie gimė iki 1940 m. ir pagal tuo metu galiojusius įstatymus nuo gimimo tapo Lietuvos piliečiais. Šiuo požiūriu derėtų prisiminti, kad beveik visą tarpukario laikotarpį Vilniaus kraštas priklausė ne Lietuvai, o Lenkijai. Vadinasi, iš galimų pretendentų sąrašo iškristų ir dauguma iki 1940 m. Vilniaus krašte gimusių asmenų.

Galima diskutuoti dėl trečiosios asmenų grupės – tų, kurie Lietuvos okupacijos metu gimė Lietuvos Respublikos diplomatinėse atstovybėse užsienyje. Tačiau jų tėra vienetai, klausimas pakankamai komplikuotas (jo analizė labiau tiktų moksliniam leidiniui), o su ir aptariamos personalijos galimybėmis kandidatuoti į Prezidentus tai nesusiję, tad šios temos čia neverta ir nagrinėti.

Visi kiti asmenys „gimimo metu” įgijo SSRS pilietybę (mat anuomet sąjunginių respublikų pilietybės nebuvo). Taigi, pagal minėtą Konstitucijos interpretaciją, jaunesni nei 63 metų amžiaus asmenys kandidatais į Prezidentus šiandien negalėtų būti registruojami. Vadinasi, labai susiaurėtų galimų kandidatų ratas. Daug ką pasako vien tai, kad sekant minėta interpretacija 2028 m. Prezidento rikimuose galėtų kandidatuoti tik vyresni nei 88 m. amžiaus asmenys.

Neplečiant tokio interpretavimo nepagrįstumo argumentacijos, pakanka pažymėti dar vieną praktinį dalyką: peržvelgę pastarųjų Prezidento rinkimų kandidatų sąrašus, nesunkiai įsitikinsime, kad kandidatų daugumą sudarė jaunesni nei 63 metų amžiaus asmenys, t.y. gimę kaip SSRS piliečiai. Kitaip tariant, iki šiol buvusių Prezidento rinkimų praktika minėtą interpretaciją akivaizdžiai paneigia.

Vadinasi, tikrasis termino „pilietis pagal kilmę” turinys ir jo prasmė yra kitokie. Kokie gi jie? Be jau minėto pilietybės įgijimo gimimu, galimi dar du aiškinimo variantai (sąlyginai juos galime pavadinti „konservatyviu” ir „liberaliu” aiškinimu). Panagrinėkime abu.

„Konservatyvus” aiškinimas

Pagal šį aiškinimą, piliečiu pagal kilmę laikytinas asmuo, kuris pilietybę įgijo gimimu arba kuris būtų įgijęs pilietybę gimimu, jei tuo metu būtų egzistavęs Lietuvos pilietybės institutas. Pastaruoju atveju būtina bent viena iš trijų iki Lietuvos okupacijos galiojusio Pilietybės įstatymo numatytų sąlygų: santuokoje gimusio asmens tėvas buvo Lietuvos pilietis, nesantuokinio vaiko motina buvo Lietuvos pilietė arba asmuo gimė Lietuvoje ir jo tėvai nežinomi (jei tokio asmens tėvai patys gimė okupacijos laikotarpiu, jų kilmė (pilietybės požiūriu) taip pat nustatoma pagal minėtas taisykles).

Remiantis šiuo termino „pilietis pagal kilmę” aiškinimu, Lietuvos piliečiu pagal kilmę negali būti laikomas sovietinės okupacijos metu už Lietuvos ribų gimęs asmuo, kurio tėvai nebuvo Lietuvos piliečiai. Kitaip tariant, V.Uspaskichas nepatektų į šią piliečių grupę.

„Liberalus” aiškinimas

Galima kita interpretacija. Kadangi sovietinė okupacija truko bemaž 50 metų, pilietybės santykiai buvo išnykę tiek de jure, tiek ir de facto. Todėl 1989 m. lapkričio 3 d. atsirado nauji pilietybės santykiai. Vadinasi, piliečiu pagal kilmę laikytinas asmuo, kuris per 1989 m. pilietybės įstatyme numatytą 2 metų terminą pareiškė valią tapti (ir tapo) Lietuvos piliečiu.

Tenka pasakyti, kad toks aiškinimas nelabai dera su Lietuvos Respublikos pilietybės įstatymuose aiškiai įtvirtintu Lietuvos pilietybės tęstinumo principu. Pastarojo principo reikšmingumą dar labiau sustiprina ta aplinkybė, kad ir pati Lietuvos valstybė buvo ne sukurta, o atkurta. Tačiau Konstituciją galima interpretuoti ir ignoruojant įstatymus. (Pastaruoju metu požiūris, kad „ne Konstituciją reikia aiškinti pagal įstatymus, o įstatymus pagal Konstituciją”, tampa vis populiaresnis.) Taigi teoriškai toks aiškinimas yra įmanomas (nors atrodo mažiau pagrįstas nei „konservatyvusis”) ir palankus V.Uspaskicho kandidatavimui į Prezidentus.

Koks scenarijus labiausiai tikėtinas?

Kadangi (bent teoriškai) egzistuoja du termino „pilietis pagal kilmę” aiškinimo variantai, V.Uspaskicho galimybė kandidatuoti į Prezidentus priklausytų nuo Vyriausiosios rinkimų komisijos ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo pozicijos.

Prognozuoti galimą sprendimą gana sudėtinga. Tam pakanka prisiminti V.Adamkaus bylą dėl „pastarųjų trejų metų gyvenimo Lietuvoje” sąlygos. Anuomet buvo nuspręsta, kad šios sąlygos patenkinimui pakanka formalumo – registracijos Lietuvoje.

Atrodo, kad ir sprendžiant aptariamą problemą (kaip ir tuomet) viskas priklausys nuo dviejų dalykų: bylą nagrinėjančių komisijos narių ir teisėjų vidinio įsitikinimo dėl konstitucinio reikalavimo prasmės, taip pat asmeninio požiūrio į pretendentą, kurio likimas priklausys nuo vienokio ar kitokio aiškinimo (juk ir komisijos narys ar teisėjas yra žmogus, tad asmeninės simpatijos bei antipatijos negali būti visiškai neutralizuotos).

Petras Ragauskas