Apie žiūrėjimą, tapšnojimą ir kai kurias kitas Prezidento subtilybes
Sparnuota “paksogeito” metu pasklidusi frazė apie gamtinius reikalus ir tapšnojimą dosniai peni humoristus, žurnalistus ir visuomenę. Galim ironizuoti į valias, bet daliai tautos besikeikiantis Prezidentas – savas ir artimas. Toks paprastas vaikinas. Paprastas kaip Šustauskas. Sergantis paprastų žmonių bėdomis ir ujamas “susimokiusio” ir “prisivogusio” elito. Nenuostabu, kad besibaigiant mitingui prie Prezidentūros tautos išrinktasis puolė sveikintis su šustauskininkų atvestais rėmėjais, iš padilbų dėbtelėjęs į kitamanius ir parodęs jiems pergalingą dviejų pirštų kombinaciją.
Keista Prezidento elgsena, retorika ir mimika, išsisukinėjimas ir bėgimas nuo viešumo, žodžiai besiskiriantys nuo darbų pastarosiomis savaitėmis darosi vis labiau pastebimi. Apie tai liudija R.Pakso interviu “Respublikai”, kur jis dramatiškai pareiškia , jog “pasiruošęs važiuoti į Lietuvą, žiūrėti visiems tiesiai į akis ir kalbėti”… Tiesiog už širdies griebiantis atvirumas. Bet kam taip toli važiuoti, jei jau esi pačioje Lietuvos širdyje? Tereikia tesėti pažadus būti atviram ir leistis apklausiamam konstitucinę galią turinčios komisijos.
O gal į užsienius nuo “šliaužiančio perversmo” bėgiojęs Prezidentas užmiršo, kad prieš žiūrint Lietuvos žmonėms į akis tereikėjo viešai, neišsisukinėjant ir nemeluojant atsakyti į visuomenei ramybės neduodančius klausimus. Užuot dalijus Lietuvą į savus ir priešus, jau seniai buvo galima atsakyti bent jau į vieną esminį klausimą – kodėl Prezidentas toks atlaidus vingiuotais keliais pilietybę gavusiam ir jį patį “politiniu lavonu” pravardžiuojančiam Jurijui Borisovui? Ar pastarojo užmačios ir kėslai negraso šalies nacionaliniam saugumui? Kodėl Paksas su visu žemaitišku užsispyrimu gina jį šantažuojantį veikėją? Ir kodėl nuo jo vis dar neatsiribojo?
Kodėl taip vengiama ateiti į komisiją ir tiesiai atsakyti į klausimus, žiūrint į akis visai Lietuvai? Atseit tokia apklausa pakenks Prezidento prestižui. Bet ar galima dar labiau diskrediduoti Prezidento instutuciją nei tai padarė paties Pakso “ištikimųjų” ir “protingųjų” patarėjų ratas?
Minėtajame interviu R.Paksas prisipažįsta, kad geriausiai pastarosiomis dienomis jautėsi Irake. Jo pasakojimas skamba it kokio romantinio trilerio herojaus:
“Kariniu sraigtasparniu skridome iš vienos vietovės į kitą, visi liukai atviri, priekyje kulkosvaidininkas, gale – kulkosvaidininkas, abiejų pirštai ant gaidukų: sraigtasparnis skrenda keli metrai viršum žemės, prašokdamas laidus, kad iš kokios slėptuvės nepasipiltų šūviai… Padėtis iš tikrųjų kovinė ir aiški. Žinai, kad tyko pavojus, matai, iš kur jis… Mano mintys buvo aiškios ir ramios”.
Ak, ir vėl toji ramybė – pastaruoju metu dar vienas Pakso pamėgtas žodis. Jis jau kuris laikas vis tvirtina esąs ramus, pro sukąstus dantis nerimstančiai tautai, Lietuvos žmonėms ir žurnalistams vis linki ramybės. Nesunku nuspėti, ką apie tokią ramybę pasakytų psichoanalitikai… O jei dar palygintume kito skandalo herojaus J.Borisovo pastebėjimus apie karą, išeitume visą karo lauko pradžiamokslį.
“Lietuvos ryte” paskelbtame J.Borisovo ir imagologo A.Katkevičiaus pokalbyje irgi rasime frazių apie karą. Dosniausias Pakso rėmėjas ir rinkimų technologas Borisovas sako, kad tie, kurie buvo kare yra truputį “pavažiavę”. “Taigi aš visą laiką save tramdau. Man norisi kraujo, lavonų, bet… O mane visi priešai provokuoja”. Tad kam gi labiau reiktų linkėti tos trokštamos “ramybės”?
Prezidentas viso skandalo metu primygtinai perša mintį, kad jis neatsistatydins, nes nepažeidė Lietuvos žmonėms duotos priesaikos. Bet toje priesaikoje yra toks įsipareigojimas – būti visiems lygiai teisingam. Ar taip yra iš tikrųjų ? Ar Prezidentas nespekuliuoja neįgyvendintais pažadais vargingajai visuomenės daliai, ar jis neteikia pirmenybės savai libdukų partijai? Ar pats Prezidentas negilina prarajos tarp dviejų Lietuvų? Kol kas tai lieka retoriniu klausimu.
Pastarosiomis dienomis, be lingvistinių niuansų, Prezidento elgsenoje ypač išryškėja fizionomistinis aspektas. Jis pro tvirtai suspaustas lūpas, kapotais sakiniais, dirbtine intonacija bando vaidinti “kietą vyruką”. Kovotojo su mafijos diktatūra išraiška, rinkimų metų įvaldyta mimika atlieka tautos išrinktojo vaidmenį. O kai užduodami nepatogūs klausimai, jo veidą iškreipia piktas šypsnys, jis ima žiopčioti it žuvis ar niršta it nuskriaustas paauglys. O gal tai tiesiog ciniškas požiūris į klausiančiuosius ir kitaminčius?
Įžvalgus cinizmo kritikas Peteris Sloterdijkas fizionominiam cinizmo aspektui paskyrė visą savo knygos skyrių, kuriame taikliai apibūdina, ką reiškia pikto šypsnio iškreipta burna:
“Viešpataujančio ciniko žinojimas yra paremtas iškreiptu pranašumu. Jis žiūri savo naudos, nors žino, kad dėl to atsidurs morališkai abejotinose padėtyse. Iš jo išreipto pranašumo nesunkiai kyla iškreipta šypsena, piktai protinga grimasa. (…) Pono burna aiškiai parodo jo sąmonės dvilypumą; kita pusė juk žino, kad iš esmės čia nėra ko juoktis. Viena burnos pusė pranašiai riečiasi į viršų, o kita paniekinamai krinta žemyn. Ekstravagantiškas viešpataujančio ciniko realizmas atitinka norą išlaikyti orų veidą, kai susitepi rankas”.
Išties labai panašią šypseną šiomis dienomis mums demonstruoja Prezidentas, vis dažniau panėšėjantis į Liudviko XV rūmininką, kurio šypsena, anot Sloterdijko, primena kablelį tarp “taip” ir “bet”. Bežiūrėdamas į mūsų Prezidento povyzą bei mimiką ir besiklausydamas jo dviprasmiškų kalbų, tūlas žmogus iš liaudies duotų nebūtinai žemaitišką, bet tikrai liaudišką patarimą – kai paš… ir patapšnoji, reik eit apsimazgot, o ne kaltint kitus dėl prasto kvapo.
Birutė Garbaravičienė
