Apie toleranciją
Jei perskaitę antraštę kartu su vienu gan charizmatišku Vilniaus universiteto politinės filosofijos profesoriumi norėtumėte emocingai sušukti: „Uoai, tik nereikia, ir vėl, jau esame tiek ir tiek apie tai girdėję, jau nusibodo!“, tai tam tikras naivumas, verčiantis mane rašyti šitą tekstą, sako, kad būtent jums ir reikėtų jį skaityti toliau.
Pranešti, kad jau pavargai nuo visko – o labiausiai nuo visokios tolerancijos, liberalizmo, žmogaus teisių, lyčių lygybės, pakantumo kitataučiams bei kitarasiams, ir, žinoma, Briuselio (ar šiaip eurokažko) diktato – šiandienėje Lietuvoje yra dažnai laikomas pirmuoju ir nepamainomu tiek intelekto, kritiško proto bei gero išsilavinimo, tiek patriotiškumo ir nesumeluoto rūpinimosi šalies ateitimi ženklu. Kartais šiedvi pusės skiriasi, kartais, ir tai visų baisiausia, sutampa.
Pasisakančiųjų, jog įvairiausių teisių per daug ir kad jos esą jau seniausiai pasiekė absurdo ribą, daugėja kaip „ant mielių“. Pasidairius žiniasklaidoje ima atrodyti, kad už „laisvą, nonkomformistinę intelektualinę mintį“ gausi parų nuo europrievaizdų, arba, kad įlipus į troleibusą tūlą lietuvį-patriotą-kataliką ištiks Rosos Parks likimas, vos pastarajam prisėdus ant kėdelės, sukils visos įmanomos mažumos ir pradės nabagą po teismus tąsyti. Deja, šiam tikėjimui paneigti nereikia net į troleibusą lipti. Pakanka išeiti į gatvę. Tad kaip čia taip?
Tenka įtarti, kad intelekto bent kiek „pagadintas“ lietuvis pavargo, nes per daug skaitė apie tuos dalykus nelietuviškai parašytose knygose (kuriose minėtosios vertybės ne tik teigiamos, bet ir kartais – valio valio! – kritikuojamos). Sakykite, maga tuomet paklausti, o nuo tropinio Lietuvos klimato dar nepavargote, skaičiau, kad esama globalinio atšilimo, tai gal jau Lietuvoje per karšta, gal jau metas būtų į kokią Šiaurės šalį trauktis? Juolab kad, kaip tvirtina Andrius Kubilius, Lietuva tokia pat tolerantiška kaip Skandinavija. Tai ir įsitikinimų keisti neprireiks. Galima bus ir toliau skųstis, kad Lietuvoje kaip Skandinavijoje, o Skandinavijoje kaip Lietuvoje, moterys turi per gerus atlyginimus ir eina per aukštas pareigas, kad į tautines, seksualines ir religines mažumas pernelyg atlaidžiai žiūrima, kad puikūs specialistai negauna darbo dėl vadinamosios „pozityvios diskriminacijos“, o tikrieji patriotai, pavyzdžiui, Norvegijoje toks Quislingas iš Antrojo pasaulinio karo laikų visai negerbiamas, o keikiamas ir niekinamas.
Na, o kiek atidėjus į šalį ironiją, tenka pripažinti, kad tolerantiški mes esame tik tuomet, kai tokių premjero pareiškimų „prisiprašo“ Norvegijos ambasadorius. O dažniausiai esame netolerantiški ir tuo didžiuojamės. Atvirai kalbant, nuo tolerancijos Lietuvoje pavargti įmanoma tiek pat, kiek ir nuo tropinio klimato. Jų abiejų paprasčiausiai nėra ir artimiausioje ateityje, ko blogo, nenumatoma.
O nenumatoma todėl, kad pernelyg daug Lietuvos piliečių mano, jog tolerancija, paprasčiausias pakantumas kitokiems ir leidimas jiems tokiems būti, vienu mostu sugriaus viską, kas brangu, šventa, vertinga, viską, ko per amžius siekta, kuo tikėta, kas puoselėta, ir taip toliau, ir panašiai. Sugriaus tautą, šeimą, kalbą, ir viską kitką, ką tik galima. Nes tie, kiti, bet kuria forma, yra priešai. Jie kenkia. Vieni silpnina dvasią, kiti – taiko užgrobti kūną.
Pasaulis tokioje priešų apsupties vizijoje yra labai aiškus ir paprastas (ar jis teisingas – kitas klausimas). Tik aklas nemato, kad dėl europiečių tolerancijos žmonės išglemba, tampa ištižę, praranda kovingumą, narsios tautos dvasią. Juk, tiesą sakant, šiuolaikinę pavepusią Europą tylutėliai kolonizuoti ar net ginklu užgrobti gali bet kas, t. y. bet kokios „Azijos ordos“. Nes jos narsios, kovingos, drąsios, ir, o tai labai svarbu, jos aiškiai skiria gėrį nuo blogio. Jų vertybinės nuostatos lemia kylančias kai kurias demografines kreives, o pastarosios lemia vertybinių nuostatų platinimą į vis naujas teritorijas. Todėl netrukus ateisianti ta diena, kai kryžius ant bažnyčių pakeis pusmėnuliai, šiaudadūšiai morališkai supuvę europiečiai savo pačių žemėse sudarys mažumą (juk tolerancija tam tikroms žmonių grupėms stipriai muša žemyn demografines kreives), mažesnės tautos apskritai išnyks, o visus likusius kaip norės taip vartys imamai, imigrantai ir/ar naujasis globalusis kapitalas.
Nuo tokio apokaliptinio vaizdo Europą, Lietuvą ir visą pasaulį nori apsaugoti nemažai tų, kurie pavargo nuo tolerancijos, ir daugybė tų, kurie dar tik bijo nuo jos pavargti.
Ką gi, išties dar vaikystėje išmokstama pamoka – kas stipresnis, kas turi mažiau skrupulų, kas gali daugiau draugų atsivesti, – tas ir laimi. Tik va, neaišku, kodėl, nepaisant tokio akivaizdaus pranašumo, joks (ar bent jau retas) tėvas ar mama nemoko savo vaikų, kad kiekvienam, kuris nepatinka, dera parodyti savo vietą, o jei pastarasis dar priešinasi, duoti į nosį. Išvertus situaciją į suaugusiųjų kalbą, paprastas muštynes pakeičia sugebėjimas uždraust, neleist, pažemint.
Naivumas, verčiantis mane rašyti šį tekstą, man sako, kad tėvai, mokydami vaikus veikti gerumu, o ne kumščiu, gerbti kitus ir nenorėti trūks plyš jų padaryti panašių į save, žino, ką daro. Nesvarbu, kad susidūrus su stipresniuoju toks mokymas menkai ką pagelbės, ir nesvarbu, kad gėris laimi tiktai pasakose, ir tai ne visose…
