Meilei reikia ribų

Darnius santykius kuria brandžios asmenybės

Kiekvienos įsimylėjėlių poros didžioji svajonė – darna. Kai pagaliau du pagrindiniai filmo herojai su kupina meilės aistra pažvelgia vienas kitam į akis ir susilieja pirmajam bučiniui, salė palaimingai atsidūsta. Tačiau tik retam filme pamatysi, kaip juodu pasiekia gilią ir brandžią bendro gyvenimo darną. Dauguma istorijų pasibaigia žymiai anksčiau, nei pora pamato: „Kažkas ne taip. Gal visai ne tą pasirinkau?”

Nemažai porų būtent čia sustoja ir savo santykius nutraukia. Nieko nelaukdami, ima kurti naujas viltis susirasti tą tikrąjį ir net neįtaria, kad laimės raktą turi jie patys. Ryžto trūkumas kiekvienam asmeniškai ir abiem kartu investuoti į trokštamos darnos sukūrimą, pasmerkia žlugti visus tolimesnius draugystės ieškojimus.

Dvi asmenybės sukuria darną

Darnai kurti reikia savarankiškų, brandžių asmenybių. Nes tik brandžios asmenybės turi visas bendram dviejų suaugusių žmonių gyvenimui reikiamas savybes. Tik tokios asmenybės gali mylėti ir leistis būti mylimos, yra pakankamai savarankiškos ir nepriklausomos, atviros savo vertybių skalės ribose, patikimos ir pakankamai pasitikinčios savimi, ištikimos sunkiose situacijose bei neblogai žinančios savo galimybes. Kuo mažiau brandos atsinešama į santuoką, tuo mažiau ši teikia pasitenkinimo. Ir tai visiškai nepriklauso nuo amžiaus. Gaila, bet brandos nedaugėja su metais – yra nebrandžių pagyvenusių ir labai subrendusių jaunų žmonių.

O visi tie, kurie savo sielos trūkumų nusprendžia atsikratyti per santuoką, pasinaudodami partneriu, pasmerkti didžiam nusivylimui ir santykių žlugimui. Nes santuokos darną kuria tik du sveikai mąstantys ir brandūs žmonės. Tokie žmonės bendrai pasiekia ypatingai daug, daug daugiau, nei kiekvienas veikdamas atskirai.

Neretai klaidingai suvokiamas ir santuokinis vienas kito papildymo aspektas: tuokiasi nesugebantys savarankiškai gyventi žmonės ir mano, jog dviese sugebės. Bet santuokai reikia ne nesugebančių, o būtent sugebančių, išmokusių ir galinčių gyventi atskirai, santuokai reikia „susitupėjusių” žmonių. Tai nereiškia, kad kiekvienas privalo mokėti absoliučiai viską ir būti apdovanotas visais įmanomais talentais. Gal vienas iš partnerių turi ypatingą humoro jausmą ir yra visų pobūvių siela, o kitas – tylesnis, mėgstantis mažas draugijas. Tokie žmonės tikrai gali puikiai papildyti vienas kitą. Papildymas yra indėlis, skirtingų galimybių, požiūrių, talentų, skirtingos patirties sunešimas į vieną vietą. Papildymas yra abipusis praturtėjimas.

Visai kitaip, kai santuoka kuriama vien dėl to, kad vienas iš partnerių jaučiasi visai nepasiruošęs gyvenimui, todėl tiesiog negali apsieiti be kito. Šiuo atveju nėra jokio papildymo, o tik vieno partnerio priklausomybė nuo kito, ir apie laimingą santuoką čia kalbėti neįmanoma. Kiekvienas žmogus yra atsakingas už savo brandą bei pažangą ir neturėtų ieškoti kompensacijos santuokoje. Geri sutuoktiniai gali būti tik brandūs žmonės.

Brandūs žmonės nustato ribas

Tik asmenybės sugeba nubrėžti tinkamas ribas sau ir savo santykių aplinkai. Ribos apsaugo asmenį nuo per didelio išorinio įsikišimo ir reguliavimo. Ribos sukuria laisvės, asmeninio laisvo judėjimo erdvę. Jų nebuvimas reiškia priklausomybę bei vergovę. Priklausomas žmogus užsidaro savyje ir ima gyventi nepatenkintą vidinį gyvenimą. O juk laiminga santuoka grindžiama meile! Mylėti gali tik laisvas žmogus. Tą laisvę, mums duotą paties Dievo (Gal 5, 1), išsaugoti padeda nusistatytos ribos. Pavyzdžiui, nemažai sutuoktinių gyvena praradę laisvę pasakyti „ne”. Nes „ne” dažniausiai reiškia konfrontaciją. Bet kiekvienas, norintis išlikti savarankiška asmenybė, turi nebijoti konfrontuoti ir mokėti pasakyti „ne”, kai tik to reikia. Štai viena istorija: Linda iki santuokos mėgo gyventi labai aktyviai. Daug dirbo, turėjo galybę draugų, mėgo vakarėlius. Bet atėjo laikas, įsimylėjo ir ištekėjo. Linda buvo tvirtai apsisprendusi viską daryti kartu su savo vyru. O šis, neturėdamas jokių didelių ambicijų, mielai taikėsi prie žmonos, kol vieną dieną staiga jam viskas pabodo. „Man nusibodo visą laiką daryti tik tai, kas tau patinka. Bet nenorėčiau ir vienas namuose tupėti.” Taigi pribrendo laikas kompromisui. Bet Linda nebuvo pasirengusi savo tempo sumažinti, todėl pasilikti su vyru namuose jai prilygo įkalinimui. Linda maištavo ir pyko, kol santykiai taip pablogėjo, kad ji buvo priversta nusileisti ir kartu ieškoti išeities.

Protingos ribos sukuria saugią erdvę žmogaus asmeniškumui. Šeimininkas, aptverdamas savo namus tvora, tikisi, kad ta tvora padės geriau kontroliuoti jam priklausančią nuosavybę. Tas pats ir dėl mūsų asmeniškumo. Nusistatydamas ribas, žmogus imasi atsakomybės už savo sielos reikalus, už meilę, už savo laiko paskirstymą, už savo sugebėjimų realizavimą.

Tai dalykai, kuriuos privalome kontroliuoti patys. Niekas kitas už mus to nepadarys. Tai nėra taip lengva, kaip galėtų iš pradžių atrodyti. Ar ne dažniau, užuot patyrinėję patys save, pirmiau puolame tuos, kurie elgiasi su mumis neteisingai? Vengdami savęs analizės ir kritikos, greičiau pamatome krislą kito akyje nei rąstą savojoje (Mt 7,4-5). Dievas ragina mus pačius pasirūpinti savo sielos sodo apsauga ir nekrauti šio darbo kitiems.

Pakantumas skirtumams

Kito žmogaus nusistatytų ribų paisymas nėra lengvas dalykas. Santuokoje abiem partneriams dažniausiai tai būna vienas iš didžiausių išbandymų. Tam būtina abipusė pagarba, kitaip tolerancijos nėra ko nė tikėtis. Ribų paisymas yra ir partnerių brandos matas. Brandžiai asmenybei kito laisvė yra tiek pat svarbi, kiek asmeninė.

Santuokoje abipusės pagarbos aspektas yra ypatingai reikšmingas. Jausmai ir lūkesčiai dažnai nuvilia, nes brandžių asmenybių jie esti dažniausiai labai skirtingi. Vienas grįžta iš darbo pavargęs, trokšta ilsėtis, kitas tuo metu nori eiti pasivaikščioti – probleminė situacija, galinti pasibaigti konfliktu. Šiuo atveju patikimai gelbsti pagarba ir supratimas. Tai ypač svarbu, kai partneriai labai skirtingi, nevienodos nuomonės apie svarbius gyvenimo dalykus (tikėjimą, politiką, darbą, karjerą, šeimą, pinigus, kultūrinį skonį ir t. t.).

Dažniausiai visiškai nėra blogai, jei abu sutuoktiniai gana skirtingi. Netgi gerai, kad taip yra. Tokiais atvejais žmonės turi daug daugiau prielaidų mokytis tolerancijos, supratimo, įsiklausymo į kito nuomonę, net jei ši absoliučiai priešinga. Kur berasi geresnę galimybę įveikti savo aroganciją ir savanaudiškumą?!

Biblija netgi tvirtina, kad skirtumai būtini, jeigu nori sukurti ne sustabarėjusią, o gyvastingą darną. Čia tinka Pauliaus citata apie dvasines dovanas: „Jei visas kūnas tebūtų akis, tai kur pasidėtų klausa? O jei visas – klausa, tai kur uoslė? Bet dabar Dievas sudėliojo kūne narius ir kiekvieną jų, kaip panorėjo” (1 Kor 12,17-18).

Brandiems santykiams būdinga tolerancija, pakantumas kito skirtingumui. Kai netoleruojamas partnerio kitoniškumas, jis ieškosi tos tolerancijos kituose, panašesniuose į jį nei sutuoktinis. Šitaip formuojasi santykių trikampiai: nusivylęs partneris staiga randa kitą, žiūrintį į jam svarbius dalykus lygiai taip pat. O jeigu dar nors vienas iš tų požiūrių patvirtina prieštaraujančiojo „klaidingumą”, išvis nuostabu! Tačiau į tokias situacijas savo partnerius įstumia tik nesubrendusios asmenybės. Stiprios asmenybės skaitosi su kito nuomone ir stengiasi ją suprasti, neaukodamos ir nekeisdamos savosios.

Nebijoti konfliktų

Kadangi jūs nesate savo partnerio klonas, tai tikrai būsite daugiau ar mažiau skirtingi. Stiprios asmenybės nebėga nuo skirtumų, o bendrai ieško, kaip juos suderinti. Niekada nebijokite konfliktų, partnerio kitoniškumo ir jo nusistatytų ribų. Būkite išmintingi ir paverskite šiuos dalykus savo sąjungininkais! Jie nepavojingi santuokai, o kaip tik ją stiprina, nes stiprina ir grūdina jus pačius: „Geležis galandama geležimi; taip vienas galanda kito elgseną” (Pat 27, 17).

Henry Cloud ir John Townsend, psichologijos daktarai, psichoterapijos klinikų vadovai, daugelio knygų autoriai.

Versta iš: „Neues Leben”, 2003, Nr. 4.