Mergvakaris, suvirpinęs nuotakos širdį
Šiuolaikinis mergvakaris nebeįsivaizduojamas be pamergių kvailiojimų miesto gatvėse, triukšmingų pasivažinėjimų limuzinu ir, žinoma, vyrų striptizo, tačiau atsisveikinti su mergyste galima ir visiškai kitaip.
Sužinojusi, kad kolegės jai organizuoja mergvakarį pagal Mažosios Lietuvos tradicijas, klaipėdietė Irena Niuniavaitė nesitvėrė džiaugsmu. Etnologei, Klaipėdos etnokultūros centro darbuotojai svetimos vakarietiškosios tradicijos.
Irena žinojo, kaip praeityje buvo švenčiama paskutinė jaunosios šventė be jaunikio, tačiau patirti tiek daug jausmų ir įvairiausių emocijų mergina nesitikėjo.
Spalio 18-osios, trečiadienio, vakarą – likus trims dienoms iki Irenos vestuvių – Etnokultūros centre buvo minimas jaunimo folkloro sambūrio “Audenis”, kuriam priklauso nuotaka, dešimtmetis. Po renginio Irenos buvo paprašyta pasilikti.
Mergvakariui jau buvo pasiruošta.
Pagrindinė organizatorė, žinoma uostamiesčio etnologė ir “Audenio” vadovė Valerija Jankūnaitė ir dar kelios kolegės pirmiausia paprašė Irenos pakilti į patalpą antrajame aukšte. Ten jos laukė tvarkingai sudėti XVIII amžiaus pabaigos- XIX amžiaus vidurio Klaipėdos krašto merginos drabužiai, šiam vakarui pasiskolinti iš kolekcijos. Pasijonis, sijonas, palaidinė ir liemenė. Irenai reikėjo persirengti.
Neskubėdama, labai lėtai viena iš mergvakario dalyvių ją rengė, o dar septynios šalia sustojusios moterys dainavo. Dainuojama buvo iš specialiai sudaryto dainyno su vestuvinėmis, meilės, padėkos motinai ir vaišių dainomis.
Akimirka buvo labai jaudinanti. Senos atsisveikinimo dainos sugraudino merginą, akys prisipildė ašarų.
Persirengusi nuotaka vėl nusileido į salę pirmajame aukšte, kur jos jau laukė kiti mergvakario dalyviai.
Irena buvo pasodinta į kėdę pačiame viduryje. Dar vienas svarbus mergvakario momentas – nuotakos plaukų šukavimas. Ilgi merginos plaukai labai lėtai ir švelniai buvo šukuojami didelėmis medinėmis šukomis. Šukuojant ir pinant plaukus yra sakomi linkėjimai.
Kol Irenai buvo pinami plaukai, visi dainavo:
– Gana, sesiule, gana ulioti,
Po jaunimėlį gana vaikščioti,
Sakyk sudie, sakyk sudie,
Sakyk seserėlėm, sakyk sudie.
Irena klausėsi susimąsčiusi, šiek tiek virpėdama iš jaudulio. Kartkartėmis ji užsimerkdavo, braukė ranka ašaras, kurių niekaip nepajėgė sulaikyti.
Kai šukuosena buvo baigta, šukos atiduotos nuotakai. Ji turėjo nusisukti nuo netoliese sėdinčių dar netekėjusių merginų ir per save sviesti šukas. Kuri šukas pagaus – toji greitai ištekės. Deja, nė vienai šukų sugauti nepavyko: jos krito ant grindų.
Pasak V. Jankūnaitės, kituose kraštuose buvo metamas gėlių vainikas. O kad tai nėra šiaip sau prasimanymas, ji jau turėjusi progos įsitikinti.
“Prieš keletą metų mano duktė, kuriai tada buvo septyniolika metų, sugavo šukas. Taip jų nenorėjo imti, taip nenorėjo… Ir ką gi – galite tikėti, galite ne, bet po metų buvo vestuvės, o štai čia laksto jų rezultatas…” – V. Jankūnaitė pamoja į salėje guviai strikinėjantį trejų metų anūką Naglį.
Netrukus prasidėjo linksmybės: buvo šokama, vaišinamasi. Į Etnokultūros centrą su muzika ir dainomis netikėtai sugužėjo užsimaskavę įvairių folkloro kolektyvų atlikėjai. Keturi vyrai buvo persirengę moteriškėmis ir traukė visokias šmaikščias daineles. Tai buvo staigmena net mergvakario organizatorėms.
Seniau mergvakariuose dalyvaudavo ne tik ištekėti ketinančios merginos motina ir seserys, bet net ir jaunikis. Tačiau Irenos išrinktojo nebuvo – jis šventė bernvakarį su savo bičiuliais.
“Dabar jau galiu šypsotis, kalbėti. Prieš keletą minučių niekaip nebūčiau įstengusi – man tiesiog užgniaužė kvapą”, – prisipažino Irena. Mergina pridūrė nieko panašaus patirti nesitikėjusi.
“Neabejoju, kad Irena išgyveno labai daug, nors mums ir nereikėjo jos linksminti, kaip įprasta šiuolaikiniuose mergvakariuose. Mūsų senųjų dainų žodžiai paprasti, bet užtat tikri”, – sako V. Jankūnaitė.
Žinomai uostamiesčio etnologei tai buvo trečias toks mergvakaris. Paklausta, kodėl neorganizuoja dažniau, V. Jankūnaitė purtė galvą: “Būčiau nesuprasta. Amerikietiškosios tradicijos yra įsišaknijusios per daug giliai…”
