Vahabizmas – karingasis islamas

Vahabizmas, tai religinė-politinė srovė, pastaruoju metu stipriai besiveržianti iš musulmoniškųjų valstybių. Prieš penkiolika metų apie vahabizmą buvo galima sužinoti tiktai iš rytų religijų tyrinėtojo A.M. Vasiljevo knygos “Islamo puritonai”, išleistos 1967 metais. Prieš dešimt metų išleistas populiarus akademinis žinynas “Islamas” teigia, jog “vahabizmas – Saudo Arabijos oficialios ideologijos pagrindas”, o “jo pasekėjų esama Persijos įlankos arabų emyratuose, kai kuriose Azijos ir Afrikos valstybėse”. Neseniai išleistuose religijotyros žinynuose teigiama, jog per pastaruosius du dešimtmečius vahabizmo ideologija ėmė vis labiau skverbtis į buvusias Tarybų sąjungos respublikas, o didžiausio pripažinimo susilaukė Šiaurės Kaukaze.

Į masinės informacijos priemones vahabizmas “pateko” apie 1990-uosius metus. Pirmiausia apie vahabizmą ir vahabitus pranešinėjo žmonės, nelabai pratę naudotis žinynais, taigi nebuvo aiškaus suvokimo apie tai kokia ideologija čia bandoma pristatyti, taip pat įvairiuose leidiniuose skirtingai buvo rašomas ir pats žodis. Pirmieji pranešimai buvo apie “vahabizmą”, “vahabbitus” ir “vahhabbistus”, apie kuriuos buvo žinoma tiktai tiek, jog jie visi yra žinomo čečėnų veikėjo Vaschos Arsanovo giminaičiai.

Spauda iki šio nedavė skaitytojams tiesaus atsakymo į klausimą: kas yra vahabizmas? Ar tai yra “tikrasis islamas”, bandymas grįžti prie islamo religijos ištakų, neagresyvus fundamentalizmas? Ar galų gale tai puolantysis, agresyvusis fundamentalizmas, kurio pagrindinis tikslas yra “šventasis karas” (“džichadas”) prieš “kitatikius”?

Žurnalistams pavyko gauti viename iš dagestaniškojo vahabizmo centrų rastos religinės literatūros kopijas. Daugiausia tai konspektai ir užrašai, jei tikėti užrašu ant sąsiuvinio viršelio, priklausantys Suleimanui Abu Ramiz’ui. Kas šis žmogus, nėra žinoma. Šie užrašai leidžia susidaryti įspūdį apie tai, ką apie vahabizmą galvoja patys vahabitai, – be tarpininkų.

Pagrindinė vahabizmo idėja – tvirtas tikėjimas vienu Dievu. Vahabitams nėra jokio kito Dievo išskyrus Alachą, ir garbinti galima tiktai Jį, o ne Jo Pranašą Mohamedą, jau nekalbant apie šventuosius. Vahabizmo tikslas – išvalyti islamą nuo “šiukšlių”. Taip vadinamų “šiukšlių” sąrašas yra gana ilgas, tačiau jame visiškai nėra jokių politinių motyvų, tiktai daugybė papročių, kuriuos vahabitai mano esant “nutolimu nuo Alacho”, “eretikų išsigalvojimais” ir t.t. Pavyzdžiui “Gimimo dienų šventimas, tam tikrų dienų ir savaičių išskyrimas ritualams atlikti, įvairių religinių švenčių rengimas, jubiliejų ir metinių šventimas, paminklų statymas, gedulingų susirinkimų organizavimas, brangių paminklų, kartais netgi marmurinių, statymas ant kapų ir pan.”.

Kitaip sakant, atšventei gimimo dieną ar pastatei paminklą ant giminaičio kapo, – ir tu jau eretikas. Tokių griežtai reglamentuotų draudimų vahabizme yra begalė. Tai ir yra viena svarbiausių priežasčių, kodėl ši religinė srovė yra daugiausia paplitusi nedidelėse uždarose bendruomenėse. Pasak religijotyrininkų, studijuojančių šiuolaikines islamo atšakas, būtent vahabizmas yra viena pavojingiausių srovių, tiesiogiai skatinanti ekstremizmą, ne tik prieš kitatikius, bet ir prieš pačius musulmonus, “nuklydusius nuo pirmapradžio mokymo”.

Pateikiamas įdomus sąrašas “darbų, prieštaraujančių islamui”. Tarp jų buvo ir šie:
10) niekam kitam nesuteikiama įstatymų leidimo teisė, kaip tiktai Alachui (įstatymus leidžia tiktai Alachas).
11) tikėjimas destruktyviomis doktrinomis, tokiomis kaip ateizmas, komunizmas, judėjiškas žydų masonizmas, marksistinis socializmas, pasaulietinė demokratija, pasaulietinis požiūris į gyvenimą, veda prie atsiribojimo nuo religijos,..
13) pagalbos ir paramos suteikimas žydams, krikščionims, komunistams ir kitatikiams,..
16) diskutavimas apie religijos atskyrimą nuo valstybės ir valdymo,..

Visi šie paminėti “paklydimai” vahabitų yra traktuojami kaip “nutolimas nuo islamo ir sunkiausia nuodėmė”, už kurią “nėra atleidimo”, o Alachas už ją yra “paruošęs kankinančią bausmę”. Rastuose konspektuose po viso detalaus įvairių nuodėmių ir “negerų darbų” registro visos kalbos apie tai, jog vahabitai yra tiktai “švarūs musulmonai”, labai tolerantiški ir pasiruošę taikiai gyventi pasaulietinėje neislamiškoje valstybėje, praranda bet kokią prasmę.

Kantrybę bei nuolankumą vahabitai turi reikšti tiktai saviškiams: “Reikia nuolankiai mylėti ir padėti kiekvienam tikratikiui, kuris sąžiningai laikosi šariato įstatymo. Tačiau kiekvienam, kuris laužo Alacho Įstatymą reikia jausti neapykantą, būti jam priešišku, bei kariauti su juo Džihadą žodžiu ir širdimi, kiek tiktai leidžia galimybės..”.

Džihadas – pagrindinė “tikrojo musulmono” prievolė. “Džihadas – tai šventasis karas, kariauti džihadą yra kiekvieno įgalaus musulmono pareiga… Dalyvavimas Džihade gali būti materialus arba fizinis (tiesioginis dalyvavimas karo veiksmuose prieš kitatikius), ar žodžiu ir plunksna, tai yra šaukimas Džihadui, kvietimas neatidėliotiniems karo veiksmams prieš kitatikius, tam, kad būtų įtvirtinti Alacho įstatymai ir Tiesos religija… Džihadas privalomas, ir kiekvienas tikratikis, kiek leidžia aplinkybės privalo dalyvauti Džihade siela ir žodžiu, paaukodamas tam visą savo turtą”.

“Suleimano Abu Ramiz’o užrašai” griauna daugelį stereotipų, kuriuos daugiausia sukūrė žurnalistai, idealizuodami vahabitus ar paprasčiausiai perpasakodami tai, ką sakė jiems apie save pasakojo patys vahabitai.

Vienas pavyzdys – vaikų dalyvavimas kare.”Tikroji jėga – šaudymas. Mokymasis šaudyti – priklausomai nuo jo galimybių, yra kiekvieno musulmono pareiga. Ir patrankos, ir tankai, ir lėktuvai, ir kiti ginklai turi būti juos išmanančių karių rankose. O, jei tik šaudyti būtų mokoma mokyklose, o jų mokiniai rengtų šaudymo varžybas ir būtų pasiruošę ginti savo Tikėjimą! Tačiau vaikai yra verčiami tuščiai švaistyti laiką žaidžiant įvairius žaidimus bei sportuojant, apnuoginant savo kūną, kurį Islamas liepė pridengti!” Taigi, iš šios citatos galima padaryti tiktai vieną išvadą – mokyklas ir sporto aikštelės į apkasus!

Dar vienas pavyzdys – įkaitų grobimas, norint gauti išpirką bei karo nusikaltimai. Reikia pastebėti, jog šiuo klausimu vahabitai nėra nustatę jokių taisyklių ar normų, jiems pakanka citatų iš Korano, metaforiškai pasakojančių apie kovą kalaviju prieš savo priešus ir negailestingą blogio naikinimą. Tai, ką kiti musulmonai supranta kaip vaizdingą palyginimą, skirta įvairių kartų, įvairių amžių tikintiesiems, – vahabitai, nesismulkindami ima viską paraidžiui, negalvodami apie kokias nors perkeltines interpretavimo reikšmes. Tad nereikėtų per daug stebėtis prekyba belaisviais, nukirstomis galvomis, nukapotais pirštais ir kitais žvėriškumais.

Galutinis vahabitų tikslas perteikiamas taip pat gana aiškiai: “Nuo to laiko, kai Alachas pasiuntė Islamo religiją Muhamedui, nustojo galiojusios bet kokios religijos, iki to laiko buvusios žemėje. Visi žmonės, nesvarbu kas jie, – indėnai, japonai, australai, brazilai, europiečiai ar krikščionys, – visi be išimties turi įeiti į naują, galutinai suformuotą Alacho religiją – Islamą. Priešingu atveju netapęs musulmonu žmogus tampa kafiru, ir savo netikėjimo dėka amžinybę praleis Pragare.

“Tikrieji musulmonai” kariauja šventąjį karą – Džihadą Šiaurės Kaukaze. Tačiau pasiruošti panašiems įvykiams jau derėtų ir japonams su brazilams. Karingasis islamas, pasinaudodamas tarptautinių ekstremistinių organizacijų parama, yra pasiruošęs bet kada atvesti “kitatikius” į taip vadinamą “tikrąjį tikėjimą”. Tik, deja, paprastai tai daroma automato ir durklo pagalba…

Vladimiras Korejenko
Istorijos mokslų kandidatas,
Rytų šalių kultūros muziejaus mokslinis bendradarbis