Theravada, Hinayana

Hinayana – (sanskr.”Mažasis kelias, Mažoji Važiuoklė”). Taip buvo vadinamos tradicinės pietų Azijos budistinės mokyklos, paplitusios Tailande, Šri Lankoje, Mjanmoje, Kambodžoje, Laose išlaikiusios senojo budizmo dvasią. Theravda skrupulingo tikslumo dėka, šiandien galime tvirtinti, kad dabartinė Theravados vienuolių bendrija, Sangha, yra tiksli Budos laikų bendruomenės kopija, besilaikanti lygiai tų pačių taisyklių ir pareigų, užrašytų Tipitakoje.

Terminas Hinayana neaptinkamas Pali kanone, labai retai jis naudojamas senuose budistiniuose tekstuose, sukurtuose iki V a. po Kr. Vėlesniuose Mahayanos šaltiniuose jis įgauna paniekinamą reikšmę. Mahayanos pakraipos budistai iš aukšto žiūri į Theravada pasekėjus ir neretai vadina jų Mokymą primityviu ir pasenusiu. Tik XX a. viduryje, ruošiantis 6-ajam budistų Susirinkimui, Sangiti, įvairios budistinės mokyklos sutarė, kad įžeidžiantis terminas Hinayana nebus vartojamas kalbant apie Theravada budistus.

Theravada, Hinayana- tai pati seniausia budizmo pakraipa, atsiradusi tuoj po Budos Visiško Užgesimo (Parinirvanos). Ji paplitusi Šri Lankoje, Kambodžoje, Laose, Tailande ir Mjanmoje, dalinai Indijoje, Vietname, Nepale, Bangladeše.

Bendruomenė (Sangha) nebuvo monolitinis vienetas, veikiau- skirtingo dydžio grupių visuma, turinti vieną tikėjimą, bet priklausanti nuo skirtingų specifinių sąlygų bei nesilaikanti jokio griežto plano. Nebuvo jokio Budos žodžių atpasakojimo, beje nebuvo ir žmogaus, kuris juos visus būtų girdėjęs. Atsirado būtinybė išsaugoti Budos mokymą ir užkirsti kelią Bendruomenės skilimui. Pirmasis budistinis susirinkimas įvyko tuoj po Visiško Nušvitimo, 485 m. ?, Rajagaha vietovėje Vaiharos kalno oloje. Budistai stengėsi prisiminti kiekvieną Budos pasakytą žodį ar mintį, visas jo kalbas. Budizmas imtas platinti žodžiu, pagal nustatytas Susirinkimo Rajagahanoje taisykles. Vienuoliai turėjo įsiminti doktriną mintinai, žodis į žodį. Tam prireikdavo beveik 25-ių metų, kad pažodžiui įsiminti visą mokymo esmę. Dažnuose susirinkimuose vykdavo tų žinių patikrinimai.

Nuo to laiko Theravada pakraipos budistai susirenka į reguliarius Didžiuosius Susirinkimus (Sangiti), kur atgaivinamos žinios, patikslinama doktrina. Theravados budistai pripažįsta buvus šešis tokius Sangiti: Pirmas tuoj po Budos Visiško Užgesimo 485 m. pr. Kr. ?, jame kanonizuojama žodinė Vinaya Pitaka, Sutta Pitaka, Abhidhamma Pitaka versija; antras- Vaishalyje 385 m. pr. Kr. , kur Bendruomenė suskyla, trečias- labai nusipelnusio budizmui valdovo Ashoka valdymo laikais Pataliputroje apie 250 m. pr. Kr., jame dalyvauja jau net 58 Budos mokymo pasekėjų pakraipos, bet tikra pripažįstama tik Theravados mokykla; ketvirtas- 29 m. pr. Kr., kur įvyksta rašytinio Pali kanono įtvirtinimas ir penktas- 1871 m. Mandalay mieste Birmoje, kur vienuolių pastangomis Tipitaka buvo iškalta ant 729 akmeninių plokščių ir virš kiekvienos tokios plokštės pastatyta pagoda. Paskutinis toks Sangiti vyko 1954-56 m. tuometinėje Birmoje ir skirtas jis buvo Budos Parinirvanos (Visiško Užgesimo) 2500 metinėms paminėti.

Tokio skrupulingo tikslumo dėka, šiandien galime tvirtinti, kad dabartinė Theravados vienuolių bendrija, Sangha, yra tiksli Budos laikų bendruomenės kopija, besilaikanti lygiai tų pačių taisyklių ir pareigų, užrašytų Tipitakoje.

Raštiškai fiksuoti kanoninius tekstus imta tik apie I a. pr. Kr. Pats išsamiausias iš visų mus pasiekusių, užrašytas pali kalba Šri Lankoje ir vadinamas Pali kanonu arba Tipitaka (pali kalba -“trys pintinės”)-tai pilnas kanonizuotų budistinių tekstų rinkinys. Jį sudaro apie 8000 istorijų, pasakojimų, legendų, aforizmų ir pamokymų, su senaisiais komentarais šis skaičius pasieks 15000. Pali kanonas tapo Theravados budistų tikėjimo pagrindu. Be šio kanoninio tekstų rinkinio, Theravados budizmui didžiulę įtaką turėjo V a. po Kr. gyvenęs mąstytojas Buddhaghosa, parašęs veikalą Visuddhimagga (“Kelias į tyrumą”), kur komentuoja senuosius pasakojimus.

Vienas garsiausių senojo budizmo skleidėjų, buvo trečiasis Maurijų imperijos valdovas Ashoka (?-232 m. pr. Kr.). Jo valdymo laikai vadinami budizmo “aukso amžiumi”. Pataliputroje apie 250 m. pr. Kr. įvyksta trečiasis budistinės Sanghos Susisrinkimas, kuriame jis paskelbė ediktus, nukreiptus prieš Mokymo pasekėjų bendruomenės skilimo kurstytojus. Ashoka negailėjo lėšų pavaldinių gyvenimui palengvinti, daug naujų kelių, tiltų, šulinių atsirado Indijoje jo valdymo metais. Jis atsisakė brangiai kainuojančių ceremonijų rūmuose, prabangių medžioklių, aukų dievams. Nuo III a. pr. Kr. Indijoje imta pereiti prie vegetariško maisto. Pavyzdį rodė pats karalius. Vadovavęsis budizmo idėjomis gyvenimo pabaigoje valdovas Ashoka paliko rūmus, persikėlė gyventi į kalnus, į budistų vienuolyną, ten jis ir mirė. Būtent Ashoka nusprendžia skleisti budizmą už savo valstybės ribų, visame Indijos pusiasalyje. Tarp naujų teritorijų taip pat buvo Tailandas, Himalajų kalnų papėdės valstybės. Valdovo sūnus, budistų vienuolis Mahinda, skleidė Budos mokymą Šri Lankoje, kuri ilgainiui tapo senojo budizmo antrąją tėvyne. Įdomi šios valstybės Theravados budizmo specifika, paremta žiniomis iš Mahavamsa, senųjų istorinių metraščių bei legendų rinkinio. Didžioji dauguma Šri Lankos budistų tiki, kad Mokymo tėvynė yra būtent jų šalis. Ir šiais laikais tūkstančiai piligrimų lanko 16 šventų salos vietų, susijusių su Buda, jo pamokslais, Nušvitimu, garbina šventąsias relikvijas: Budos dantį, Budos antakių plaukus, Budos pelenus, Budos pėdos antspaudą. Kitose Azijos valstybėse senasis Theravados budizmas taip pat įgavo vietinės specifikos bruožų.

1160 m. po Kr. Šri Lankos valdovo Parakramos bahu I suvienodintas senasis budizmas tebeklesti ir mūsų dienomis. Jo šalininkų religinis idealas yra padėti išvengti visuotinio kentėjimo ir pasiekti Nirvaną taip kaip mokė pats Buda. Theravados pasekėjai Budą laiko žmogumi, pasiekusiu Nušvitimą po 550 persikūnijimų tik savo doktrinos dėka. Tai reiškia, kad Buda pasirodo tarp žmonių kas 5 tūkstančiai metų. Jiems Buda – didis mokytojas, kurio tikslūs žodžiai ir visa Mokymo esmė sukoncentruota pažodžiui Pali kanone, Tipitakoje. Ir jų skelbiamas tikėjimas Trimis Brangenybėmis: Buda, Dharma (Mokymu) ir Sangha (Bendruomene) yra toks pat, koks buvo prieš dvidešimt amžių.