Kas yra sektos ir ar jos tikrai kelia grėsmę Lietuvai?
Du „Skrynios” klausimai Naujųjų religijų tyrimo ir informacijos centro ekspertui ANDRIUI NAVICKUI.
Pirmadienio “Respublikos” dienraštyje teigiama: “Manoma, kad parlamentarai netrukus suteiks valstybės pripažinimą trims religinėms organizacijoms – naujiesiems apaštalams, sekmininkams ir metodistams. Greitai valstybės dėmesio gali sulaukti ir kur kas kontroversiškesnės religinės organizacijos – Ošo meditacijos centras “Odžas” bei Scientologijos bažnyčia”. Kiek pagrįsta ši žinia?
Siūlau atidžiai įsiskaityti į minėtą “Respublikos” straipsnį. Jame sumaniai manipuliuojama gandais bei sugestijomis. Straipsnyje neatrasime nei vieno tikro informacijos šaltinio. Deja, toks stilius jau yra tapęs lietuviškos žiniasklaidos vizitine kortele.
Pirmiausia, apie visiškai absurdiškus teiginius. Scientologijos bažnyčia nėra įregistruota Lietuvoje ir, bent iki šiol, tokios registracijos neprašė. Savo ruožtu OŠO meditacijos centras net tris kartus yra kreipęsis dėl registracijos į Teisingumo ministeriją. Paskutinį kartą neigiamas atsakymas šiam centrui pateiktas šių metų rugpjūčio 29 dieną. Net jei šios organizacijos ir būtų įregistruotos, klausimas dėl valstybės pripažinimo galėtų būti keliamas, praėjus ne mažiau kaip 25 metams.
Apskritai, mano įsitikinimu, labai svarbu skirti, kuo skiriasi registracija ir valstybės pripažinimo procedūra. Kiekvienas žmogus, gyvenantis Lietuvoje, turi teisę į sąžinės laisvę. Jis ar ji gali išpažinti savo pažiūras individualiai arba kartu su kitais. Jei susidaro asmenų grupė, išpažįstanti tikėjimus, kurie skiriasi nuo jau veikiančių religinių organizacijų išpažįstamų, ji gali registruotis kaip religinė bendruomenė. Tai yra religijos laisvės išraiška. Ši laisvė gali būti apribota, jei, prisidengiant religijos skraiste, vykdoma destruktyvi veikla. Noriu pabrėžti, kad lietuvių senovės baltų tikėjimo grupės, dėl kurių ignoravimo apgailestauja „Respublika”, yra įregistruotos ir niekas tikrai neriboja jų religijos laisvės.
Valstybės pripažinimas savo ruožtu reiškia, kad valstybė tam tikras religines bendrijas pripažįsta esant integralia visuomenės bei kultūros paveldo dalimi. Pripažįstama, kad šios religinės bendrijos išlaikė laiko išbandymus, įrodė, jog nekelia žalos visuomenei. Norėdama valstybės pripažinimo, religinė bendrija turi turėti bent 25 metų veiklos Lietuvoje istoriją, įrodyti, jog turi atramą visuomenėje, jog nekelia grėsmės viešai tvarkai. Išvadas dėl valstybės pripažinimo tikslingumo teikia Teisingumo ministerija Seimui, kuris priima galutinį sprendimą. Kol kas Seimas valstybės pripažinimo statusą yra suteikęs tik Lietuvos baptistų sąjungai. Šiuo metu tokio statuso siekia sekmininkai, metodistai, naujieji apaštalai bei adventistai. Adventistų prašymas dar svarstomas Teisingumo ministerijoje, dėl sekmininkų ir metodistų buvo pateikta teigiama ministerijos išvada, o dėl tikslingumo suteikti valstybės pripažinimą Naujųjų apaštalų bažnyčiai ministerija suabejojo ir pateikė Seimui neigiamą išvadą. Noriu atkreipti dėmesį, kad visos religinės bendrijos, šiuo metu siekiančios valstybės pripažinimo, gyvuoja Lietuvoje 100 ir daugiau metų, buvo gerbiamos prieškario Lietuvoje. Pagal dabar galiojančius įstatymus, valstybės pripažinimas neprilygina jį pasiekusių bendrijų devynioms tradicinėms, bet kartu išskiria jas iš kitų organizacijų, neretai įvardijamų sektomis.
Dažnokai kone visos netradicinės religinės bendruomenės viešai vadinamos sektomis. Gal galėtumėte išvardinti pagrindinius sektų skiriamuosius bruožus ir priminti, kurios iš minėtų bendruomenių nelaikytinos sektomis?
Žiniasklaida labai mėgsta švaistytis sektos sąvoka. Labai dažnai tampa neaišku, kuria prasme ji vartojama. Dažniausiai sektomis pavadinamos visos mažiau žinomos ar mažiau patinkančios religinės organizacijos. Toks „pravardžiavimas” vargu ar naudingas, jei mes siekiame iš tiesų puoselėti kiekvieno žmogaus religinę laisvę, taip pat ir laisvę nuo kvazireligini manipuliacijų.
Mokslinėje kalbėsenoje sektos sąvoka nurodo į nuo kurios nors tradicinės religinės srovės atskilusią grupę. Nei religijos sociologijoje, nei religijotyroje ši sąvoka neturi neigiamos prasmės. Ar tai reiškia, kad visos religinės organizacijos vienodai vertingos ir nekelia jokio pavojaus? Manau, kad ne. Viena vertus, nei sekmininkai, nei metodistai, nei adventistai, nei baptistai jokioje Vakarų valstybėje nėra laikomi pavojingais judėjimais. (Tam tikra išimtis Prancūzija, tačiau čia pavojingais neretai paskelbiami ir kai kurie katalikiški judėjimai.) Tuo tarpu OŠO judėjimas, Scientologijos bažnyčia ar tie patys munistai daugelyje valstybių susilaukia išskirtinio dėmesio. Neretai šios organizacijos įvardijamos kontroversiškomis. Kita vertus, visos jos labai skirtingos ir neprasminga prie jų klijuoti sektos etiketę. Didelė problema yra tai, kad kai kurios religinėmis save vadinančios organizacijos yra linkusios slėpti objektyvią informaciją apie save, dangstosi įvairiomis iškabomis, veikiau užsiima verslu nei rūpinasi pasekėjų dvasiniais poreikiais. Labai svarbu, kad su nežinomomis religinėmis organizacijomis susidūrę žmonės nepasitikėtų aklai tuo, ką jos pasakoja apie save, bet ieškotų objektyvios specialistų informacijos.
