Kas tu esi? Jagad Guru Siddhaswarupananda Paramahamsa
Kas tu esi? Kas esi TU, kaip sąmoninga būtybė? Galbūt tu niekada neuždavei sau šio klausimo? Galbūt tu įsitikinęs, kad žinai atsakymą? Arba tu manai, kad tokiais klausimais tegul užsiima įvairūs mokslininkai ir filosofai, tačiau tavęs jie neliečia? Deja, taip nėra. Jei tu nežinai, kas tu esi, tu praleisi visą savo gyvenimą tarytum sapno būsenoje, klaidingai tapatindamas save su kažkuo, kas tu iš tikrųjų nesi. Remdamasis šiuo klaidingu tapatinimu, tu atitinkamai suvoksi savo gyvenimo tikslus ir apskritai visą savo egzistencijos prasmę. Pagal šiuos tikslus tu spręsi ar darai “pažangą”, ar tavo gyvenimas “sėkmingas”. Šioje iliuzijoje tave rems ir į ją vis giliau gramzdins daugybė kitų “sapnuotojų” aplink tave, kol galų gale prieš mirtį (o galbūt ir anksčiau) viskas pavirs tikru košmaru. Taigi, atsakymas į šį klausimą toli gražu nėra vien tik mokslininkų ar atitrūkusių nuo gyvenimo filosofų problema, kaip kad daugelis linkę manyti. Nuo to, kaip mes į jį atsakysime, priklausys mūsų santykiai su aplinkiniais, su mus supančiu pasauliu ir su pačiais savimi, t.y. pats mūsų būties pagrindas. Tai tikrai labai praktiškas ir gyvybiškai svarbus klausimas! Šioje paskaitoje Filipinų universiteto studentams Jagad Guru ir nagrinėja būtent šį klausimą: KAS TU ESI?
Materialistas laikosi teorijos, kad egzistuoja tik viena realybė – materija. Todėl, kai jis susiduria su tokiais klausimais, kaip “kas yra sąmonė, kas yra suvokimas, kas yra gyvybė”, jis prieina išvados, kad visa tai turi turėti kažkokį cheminį pagrindą. Sąmonė ir gyvybė yra arba cheminės savo esme, arba tam tikras sudėtingų cheminių reakcijų produktas.
Taigi, materialistinėje civilizacijoje mes iš esmės prieiname išvados, kad pati gyvybė yra iš tikrųjų nieko daugiau kaip materijos produktas. Mes esame šito mokomi nuo pat pirmųjų mokyklos klasių. Mus moko, kad gyvybė atsirado prieš daug daug milijonų metų, kažkokioje tai “kosmnėje sriuboje”, kur visi šie elementai egzistavo labai paprastoje formoje. Šie chemikalai pradžioje buvo labai paprastos cheminės struktūros. Laikui bėgant, dėl kažkokių tai nežinomų priežasčių, šių chemikalų cheminė struktūra tapo vis sudėtingesnė ir sudėtingesnė (nors tai ir prieštaravo antram termodinamikos dėsniui, pagal kurį materija pati viena yra linkusi įgauti vis paprastesnę, o ne sudėtingesnę cheminę sandarą). Taigi, materija, nepaisant šio dėsnio, pradėjo palaipsniui įgauti vis sudėtingesnę cheminę struktūra, kol galų gale ji pradėjo augti ir dalintis. Vienaląstis organizmas buvo atsitiktinai sukurtas iš šių negyvų elementų kombinacijų. Kažkaip tai iš chemikalų kombinacijų atsirado gyvybė. Mes esame mokomi, kad kažkokiu tai būdu iš tos negyvos “kosminės sriubos” kilo gyvybė, kad kažkokiu tai būdu materialūs elementai susijungė ir sukūrė gyvybę. Ir iš šio pirmojo gyvo organizmo atsirado visi gyvieji organizmai, kurie laikui bėgant įgavo vis sudėtingesnes ir sudėtingesnes struktūras, kol galiausiai atsirado žmogus. Tokiu mąstymu remiasi visa šiuolaikinė civilizacija. Tai yra visos mūsų civilizacijos ideologinis pagrindas.
Tačiau prieš priimdami šį ideologinį pagrindą mes norime mūsų brangių profesorių paklausti poros dalykų. Kaip aš sakiau, mes čia negalime tiek įsigilinti, kiek norėtume, tačiau mes norime čia pateikti porą esminių klausimų, kuriuos verta apsvarstyti prieš einant toliau. Pirmas klausimas, kurio niekas, deja, neužduoda kai mums yra sakoma, kad gyvybė atsirado susijungus įvairioms molekulėms, yra šis: “gerbiamas mokslininke, gerbiamas pone profesoriau, ką jūs turite omeny sakydami “gyvybė”?” Iš tikrųjų, materialistai niekada taip ir neatsakė į šį klausimą. Jie niekada nepateikė “gyvybės” apibrėžimo, nes jie jo neturi. Jie neturi apibrėžino žodžiui “gyvybė” ir dėl to jie taip pat neturi apibrėžino žodžiui “mirtis”. Jie nežino kas gyvybė yra!
Jei jūs paklausite materialisto “kas yra gyvybė?”, jis jums neatsakys. Jūs galite paklausti “kas yra vanduo?” Jei pasižiūrėsite į žodyną, rasite tokį apibrėžimą:
“vanduo yra bespalvis skaidrus skystis, kuris sutinkamas žemės paviršiuje kaip upės, jūros, ežerai, lietus ir t.t. Jis chemiškai susideda iš vandenilio ir deguonies ir laboratorinėse sąlygose užšala prie nulio laipsnių celsijaus ir verda prie 100 laipsnių celsijaus”.
O štai kaip tas pats žodynas apibrėžia žodį “gyvybė”:
“gyvybė yra ta augalų ir gyvūnų savybė, kuri leidžia jiems priimti maistą, gauti energiją iš maisto, adaptuotis prie išorinių salygų ir daugintis. Tai yra savybė, kuri skiria gyvus organizmus nuo neorganinės materijos ar negyvų organizmų.”
Tačiau čia taip ir nepaaiškinta “kas tai yra?” Jie taip niekada ir nepateikė gyvybės apibrėžimo.
Tarkime, kad gyvybė yra cheminė savo esme, kad gyvybė yra chemijos produktas, (nes, anot jų, tėra tik vienintelė realybė, t.y. materija, chemikalai). Tačiau jūs niekur, jokiame žodyne nerasite jos cheminio apibrėžimo. Jūs niekur nerasite gyvybės apibrėžimo. Jūs tik rasite aprašymus, kad gyvybė yra ta augalų ir gyvūnų savybė , kuri juos skiria nuo negyvos materijos. Tai ne apirbrėžimas. Tai tas pats, kas sakyti: “gyvybė yra gyvų būtybių savybė”, arba kitais žodžiais: “gyvybė yra gyvybės savybė”. Tačiau kas tai!? Jie aiškina iksą per iksą! Jie negali atsakyti į klausimą “kas yra gyvybė?”
Žinoma, kai kurie iš jų patys tai pripažįsta. Štai vienas įdomus pavyzdys iš biologijos vadovėlio:
“Kas tai yra gyvybė? Bandyti ją lengvai apibrėžti tai tas pats kas pasinerti į liūną, iš kurio daugelis tyrinėtojų, bandančių pateikti gyvybės apibrėžimą, išlipo daug purvinesni ir labiaus susipainioję, negu pradėjo. Kai kurie bando apibrėžti gyvybę funkciniu požiūriu, t.y. nurodydami tokius tariamai unikalius gyvybės požymius kaip augimas, dauginimasis ar dirglumas. Tačiau tuoj pat jiems tenka atsiprašinėti dėl daugybės išimčių, kurios atrodo kad pažeidžia neryškią ribą tarp gyvo ir negyvo. Galbūt geriausia būtų tiesiog pripažinti, kad tokios sudėtingos sąvokos kaip pvz. “gyvybė” ar “meilė”, lengvai nepasiduoda paprastiems ir griežtiems vadovėliniams apibrėžimams.”
Tačiau jie to pripažinti nenori. Štai kaip jie rašo toliau:
“Tačiau nežiūrint to” – kadangi jie turi parašyti šį vadovėlį, jie turi sudaryti įspūdį, kad žino, kas gyvybė yra – “toliau laikydamiesi automobilio nalaogijos ir mechanistinio požiūrio į gyvybę, mes galime suprasti gyvą organizmą kaip sudėtings chemines reakcijas, vykstančias atitinkamame materijos organizacijos lygyje”
Kitaip tariant: “mes nežinome kas gyvybė yra, tačiau apsimeskime kad žinome kas ji yra, tam kad galėtume toliau tęsti jos aprašymą tarkime kad ji yra analogas automobiliui ar mašinai.” Mechanistai iš tiesų į mus žiūri viso labo kaip į mašinas, jie teigia, kad nėra jokio skirtumo tarp mašinos ir žmogaus, išskyrus galbūt tik tai, kad žmogus yra sudėtingesnė mašina. Tai tėra vienintelis skirtumas, kurį materialistas mato. Jis nemato gyvybės, kaip elemento, kaip egzistuojančio dalyko, kaip tikrovės savyje. Jis mato tik tai, kad gyvybė yra kažkas, ko jis dar negali paaiškinti materialistinėmis kategorijomis, tačiau jis tikisi ir žada, kad tai bus galima padaryti ateityje, t.y. gyvybės fenomeną paaiškinti chemiškai. Tuo tarpu jau dabar jie mus tikina, kad žino kas gyvybė yra…
Jei kas nors man tvirtina, kad gyvybė buvo sukurta prieš kažkiek tai milijonų metų susijungus įvairiems chemikalams, tai aš visų pirma turiu manyti, kad žmogus žino apie ką šneka, kad jis žino kas buvo sukurta. Jei man sako, kad gyvybė atsirado tada ir tada, aš manau, kad jie žino, ką reiškia žodis “gyvybė”. Jei kas nors ką nors sako, tačiau nežino žodžių prasmės sakinyje, tai kokią gi reikšmę toks sakinys turi? Kokią prasmę toks sakinys turi? Jis beprasmis.
Taigi, pirma problema, su kuria susiduria materialistas, bandydamas paaiškinti gyvybę, yra ta, kad jis nežino kas gyvybė yra. Tai yra faktas, į kurį, deja, labai nedaug žmonių atkreipia dėmesį.
Yra daug diskusijų apie tai, kokia yra matematinė tikimybė, kad gyvybė galėjo atsitiktinai atsirasti iš chemikalų. Daug mokslininkų apie tai diskutuoja. Tie, kurie nesutinka su materialistais, paprastai argumentuoja tuo, kad matematiškai yra labai mažai tikėtina, kad gyvybė galėjo atsirasti iš materijos. Tikimybė yra be galo maža, kad gyvybė galėjo per tokį trumpą laiką atsitiktinai atsirasti iš materijos kombinacijų.
Tačiau mūsų argumentas šiek tiek kitoks. Tiesą sakant, jis visiškai kitoks. Mūsų argumentas yra toks, kad visų pirma materialistai mokslininkai net nežino kas YRA gyvybė, ką jau kalbėti apie jų teiginius kad ji girdi kažkada seniai seniai susikūrė iš materijos ar kad ją bus galima ateityje sukurti iš chemikalų laboratorijose. O antra, kadangi nėra absoliučiai jokio įrodymo, kad gyvybė gali būti ar kada nors buvo sukurta iš chemikalų, todėl nėra teisinga teigti, kad matematiškai mažai tikėtina, kad gyvybė atsirado iš chemikalų. Jei aš sakau, kad kažkas yra mažai tikėtina, tai aš esu tikras, kad tai iš principo yra įmanoma. Bet kadangi nėra iš viso jokių įrodymų, kad gyvybė buvo sukurta iš chemikalų, neteisinga yra teigti kad tai mažai tikėtina. Tai nėra mažai tikėtina, tai iš viso neįmanoma! Nėra įrodymų, kad gyvybė kažkada buvo sukurta iš chemikalų ar tai gamtoje ar tai mokslininkų laboratorijose, kur jie turi visus pasaulio chemikalus ir gali daryti su jais ką nori. Kodėl jie negali sukurti gyvybės? Jie nesukūrė gyvybės. Niekur nėra jokių įrodymų, kad gyvybė atsirado iš materijos. Todėl jei nėra jokių įrodymų kad gyvybė atsirado iš materijos, todėl net neverta šnekėti apie tikimybes. Tai net neįmanoma! Nėra prasmės ginčytis tikėtina ar netikėtina, kad tai įvyko kažkada praeityje. Taigi, tai yra dar vienas dalykas į kurį norėčiau atkreipti jūsų dėmesį.
Požiūris, kurį mes čia norime pateikti, yra toks, kad gyvybė iš tikrųjų yra visiškai skirtingas būties elementas, negu materija. Gyvybė nėra materijos produktas. Gyvybė yra gyvybė. Materija yra materija. Ir šios dvi energijos materialiame pasaulyje, kurį mes matome, kartais sąveikoja, o kartais ne. Šiuo požiūriu, gyvybės dalelė, kartais vadinama “dvasia”, “siela” ar “atma”… mes teigiame, kad ši gyvybės dalelė iš tikrųjų yra visiškai skirtinga nuo materijos ir kad tokių gyvybės dalelių yra be galo daug. Jų yra begalybė. Šio gyvybės elemento charakteristika yra būtis, sąmoningumas ir amžinumas. Tai yra gyvybės dalelės, arba sielos natūrali charakteristika. Lygiai kaip galima pasakyti, kad vandens savybė yra šlapumas, t.y. mes negalime kalbėti apie vandenį, nekalbėdami apie šlapumą, taip pat ir kalbant apie sielą mes negalime atskirti jos nuo žinojimo, būties ir sąmoningumo. Tai yra neatskiriamos sielos savybės, jos esmė.
Viskas, ką mes matome šiame pasaulyje, yra materija. Viskas, ką mes matome savo kasdieniniuose gyvenimuose su savo materialiomis akimis, tėra materija. Kadangi mūsų materialios akys yra padarytos iš materijos, mes ir matome materiją. Tačiau mes matome dviejų rūšių materiją. Tiksliau, ne dviejų rūšių, tačiau materiją dviejose būsenose. Pirmuoju atveju mes matome materiją pačią vieną, kurioje nėra gyvos būtybės. O antruoju atveju, mes matome materiją, kuri yra gyvybės įtakoje. Kitaip tariant, joje yra įsikūnijusi gyva būtybė.
Pavyzdžiui, jūs visi dabar žiūrite į mane. Jūs matote mano materialų kūną, tačiau jūs taip pat matote gyvybę. Tiesą sakant, tai, ką jūs dabar matote, yra gyvybė ir materija kartu. O dabar pažiūrėkite į grindis ar į savo kėdes. Tai yra materija pati viena. Ši medinė kėdė kažkada buvo materija gyvybės įtakoje. Tada mes ją vadinom medžiu. Arba pažiūrėkit į šią negyvų gėlių puokštę ant stalo. Jos neauga. Kažkada jos augo, tačiau dabar jos nebegyvos.
Kitaip tariant, yra tam tikra charakteristika materijos, kuri yra gyvybės įtakoje ir materijos, kada ji yra pati viena. Kai materija yra pati viena, ji neauga, nesidaugina ir t.t. Jos cheminė sudėtis linkusi skaidytis į termodinamiškai stabilesnes būsenas… Taigi, tokia yra materijos charakteristika. Būtent todėl, jūsų kėdė nebeauga, kadangi joje nėra gyvybės.
Sakykime, jei aš, gyva būtybė, gyvybės kibirkštėlė, esanti šiame kūne, palikčiau šį kūną, kas liktų? Liktų negyva materija. Ir kūnas tuoj pat pradėtų irti, aš su jumis daugiau nebešnekėčiau, jūs iš karto pajustumėte skirtumą! Jūs sakytumėte “Dieve, kas atsitiko…” Ką gi jūs darytumėt jei aš dabar palikčiau kūną? Va dabar, čia, jūsų akivaizdoje! Didelio čia daikto, ar ne? Na, galbūt parašytų apie tai rytojaus laikraštyje. Baisus dalykas! Ar ne? Arba jei kas nors iš jūsų dabar paliktų kūną? Kūnas negalėtų pats išeiti iš salės. Jį reiktų išnešti. Ką jūs darytumėt? Baisus dalykas! Reiktų skambinti ir pakviesti tą baltą mašiną su raudonu žiburiu ant viršaus. Kiekvieną kartą kai kieno nors kūnas pabyra ir tas kažkas jį palieka, tai žmonės visada kviečia tą baltą kaukiančią mašinikę.
Taigi, yra didžiulis skirtumas tarp kūno, kuriame yra gyvybė ir kūno, kuriame jos nėra. Mūsų požiūris nėra kažkoks tai naujas išgalvojimas. Tai ganėtinai sena idėja. Jos esmė tokia: asmuo, siela (grįžtant prie klausimo kas mes esame), mes nesame iš tikrųjų šie materialūs kūnai, bet mes esame gyvybė, gyvybės dalelės. Kiekvienas iš mūsų yra individuali ir nepriklausoma gyvoji būtybė, kuri laikinai yra šioje materialioje mašinoje. Mes laikinai naudojame materiją, ir tol, kol mes esame materijoje, ji rodo tam tikrus simptomus. Kitaip tariant, tam tikri simptomai pasireiškia materijoje, kurią naudoja gyva būtybė.
Tačiau jūs puikiai žinote, kad ši materija, kuri dabar sudaro mano ranką ar mano veidą, prieš metus buvo kažkur kitur. Tai vadinasi metabolizmu. Aš valgiau maistą, kuris tapo mano kūnu. Tai yra metabolizmas. Viena iš pagrindinių materijos, esančios gyvybės įtakoje, charakteristikų yra metabolizmas, t.y. nuolatinė materijos kaita. Tačiau tai tėra negyva materija, jei nėra gyvos būtybės. Kūnas tėra negyva materija. Jei gyva būtybė yra, tada materija rodo gyvybės simptomus. Tai yra labai svarbus momentas. Apie jį jūs turite gerai pagalvoti, ypač tie iš jūsų, kurie užsiima aplinkosaugos studijomis. Svarbiausias dalykas, kurį jūs turite pastebėti, yra skirtumas tarp gyvo ir negyvo. Jūs būtinai turite tai suprasti, jei jūs norite būti gerais ekologais ir rūpintis aplinkos apsauga.
Tačiau materialistas teigia, kad mes esame tik materija, kad aš esu materija, aš esu kūnas. O kai kurie iš jų, kaip aš anksčiau esu minėjęs, teigia kad mes iš viso neegzistuojame. Jie teigia, kad gyvybė, sąmonė, mano “aš”, mano suvokimas kad aš esu, iš tikrųjų tėra tik iliuzija. Francis Krikas (aš manau jūs visi žinote Francį Kriką, nes jūs čia visi studijuojate genetiką ir kitus dalykus, todėl jūs turėtumėte žinoti šią pavardę). Taigi, Francis Krikas, Nobelio premijos laureatas, mus moko, kad mūsų suvokimas, kad mes esame, mūsų savojo “aš” suvokimas tėra iliuzija, tai iš tiesų tik iliuzija. Jis teigia,kad yra suvokimas, tačiau nėra suvokiančiojo. Jis teigia, kad nėra asmens, kuris suvokia. Mes galėtume pasakyti kad jis kvanktelėjęs. Jei jis supyktų, mes galėtume jam atsakyti: “ant ko tu pyksti? Visa tai tėra iliuzija, ant ko tu pyksti? Pagal tavo filosofiją, nei aš, nei tu net neegzistuojame. Nepyk ant manęs, nes manęs net nėra.” Taigi, mes matome, kad žmogus yra kvanktelėjęs, beprotis. Todėl kad bet kas, kas neigia savo paties ir kitų egzistavimą, argumentuodamas tuo kad tai tėra iliuzija sukurta sudėtingų smegenų struktūrų ir kad kažkokie spontaniški judesiai smegenų ląstelėse sukūrė šią iliuziją, kad “aš esu”, toks žmogus turi būti laikomas… netekusiu nuovokos. Jei kas nors paklaus misterio Kriko: “kas yra apimtas iliuzijos, kad jis egzistuoja?”, Krikas pasakytų: “taip jau išėjo… sunku nepatekti į šią iliuziją, tačiau turi būti labai gera priežastis, kodėl mes visi į ją patekom”. Tačiau jis nepaklausia savęs: “kas yra toje iliuzijoje, kad jis egzistuoja? Kas yra apimtas iliuzijos?” Kitaip tariant, jei mes kalbame apie kažką, kas yra apimtas iliuzijos, mes kalbame apie kažkokią egzistuojančią būtybę, kuri yra apimta iliuzijos, t.y. apie kažką, kas tą iliuziją patiria. Tie, kurie stengiasi paneigti savo pačių, ar kitų žmonių egzistenciją, jie atsiduria absurdiškoje situacijoje. Tačiau kaip jie joje atsidūrė? Jie čia pateko tik todėl, kad jie tiki, skelbia ir moko kitus, kad pasaulyje tėra vienintelė realybė – materija. Tačiau remdamiesi šia materialistine pozicija jie negali paaiškinti sąmonės, suvokimo, asmenybės. Kitaip tariant, jie negali materialiai paaiškinti sielos.
Kas tu esi? Kur tu esi? Kur tu esi kūne? Kurioje kūno vietoje esi TU? Kokios nors smegenų liaukos dalis? Tam tikra molekulių kombinacija smegenyse? Dabar jūs visi matote mane. Bet KAS mato mane? Jūsų akys? Jūsų ausys? Ne! Tai tėra tik mechanizmai, tarytum laidai, kuriais įvairūs elektrocheminiai impulsai eina kažkur į smegenis. Tačiau kur yra visos šios informacijos suvokėjas? Pas jus visa ši informacija patenka per jūsų ausis ir akis ir kitus pojūčių organus, tačiau kur esate jūs, visų šių pojūčių suvokėjas? Kas žiūri? Kas klauso? Kur esate JŪS?
Materialistas neturi atsakymo, kadangi nėra jokio materialaus organo smegenyse ar kur nors kitur kūne, apie kurį galima būtų pasakyti: “čia esu aš”. Aš turiu omeny, kaip jie gali teigti, kad kuris nors organas yra “aš”, jei to organo ląstelės ir molekulės nuolat keičiasi. Kitaip tariant, smegenys, kuriuas jūs turite dabar, nėra tos pačios smegenys, kurias turėjote prieš kelias savaites. Visa jas sudaranti materija buvo pašalinta ir vietoj jos atsirado nauja. Tai įvyko per kelias dienas ar savaites. Tačiau kur esate jūs? Ar jūs dingote? Ne!
Materialistai prieina išvados, kad kūnas yra siela arba kad siela neegzistuoja, kad siela tėra tik iliuzija, sukurta materijos kombinacijų. Mes atmetame tokius teiginius. Mūsų teiginys yra atėjęs iš gilios senovės: taip teigė visi didieji išminčiai ir šventieji, žymieji pasaulio filosofai, taip teigė Jėzus Kristus, taip teigia Bgagavad Gita. Mūsų išvada yra kad asmuo yra gyvybės dalelė, amžina dvasinė siela, neatskiriama Aukščiausios Dvasios dalelė. Mes esame neatskiriamos dalelės Aukščiausios Būtybės, Aukščiausios Sielos, Kurios esmė yra būtis. Tai iš tikrųjų ir yra mūsų tikroji tapatybė. Aš esu amžina gyvybės dalelė, dvasinė siela, kuri tėra laikinai įsikūnijusi šiame materialiame kūne. Mes nesame šie materialūs kūnai. Šie kūnai tėra tik negyvos mašinos. Materialistai teigia, kad kūnas tėra tik mašina. Tai nėra bloga analogija. Tačiau jie neigia, kad šioje mašinoje yra VAIRUOTOJAS! Jie neigia, kad šią mašiną kažkas vairuoja! Jie teigia, kad tėra tik mašina.
Jei taip, tada leiskite man užduoti jums vieną klausimą: ar jūs jaučiate kad esate mašina, ar kad esate kažkas, vairuojantis tą mašiną? Jei jūs jaučiatės esąs mašina, vadinasi jūs absoliučiai nekontroliuojate savo proto ir savo pojūčių. Ar taip ir yra iš tikrųjų ar jūs galite juos kontroliuoti? Sakykim, jūs turite namų darbus. Jūs pareinate po paskaitų namo ir jums reikia atlikti namų darbus. Jūs žiūrite į savo knygas, bandote kažką skaityti, studijuoti, tačiau tuo pat metu jūsų protas pradeda blaškytis. Jis tempia jus kur nors išeiti į gatvę pasivaikščioti, eiti pas draugus, patirti kokius nors malonumus ir t.t. Ką jūs tada turite daryti? Jūs turite susikaupti ir grąžinti savo protą atgal prie jūsų namų darbų. Tai vadinasi dėmesiu. Ar galėčiau truputį jūsų dėmesio?! Kai kurie iš jūsų skiria man dėmesio, o kai kurie ne. Kai kurie stengiasi atkreipti dėmesį į tai, ką šneku, tačiau jų protas negali suvokti ką aš aiškinu.
Jūs esate asmuo, jūs esate tas, kas stengiasi į kažką atkreipti dėmesį. Kas stengiasi atkreipti dėmesį? Į savo namų darbą, į mane ar į ką nors kitką? tai esate JŪS! Nesamonė, kad yra tik mašina, tačiau niekas jos nevairuoja, nevaldo. Šioje mašinoje, kuri vadinasi žmogaus kūnu, yra vairuotojas, kuris vadinasi siela. Ir ši siela nėra pagaminta iš materijos. Jūs esate siela, jūs esate Dievo kibirkštėlė, ir jūs bandote vairuoti šį savo kūną, kuris kartais paklūsta jums, o kartais nepaklūsta. Ir kai jis nepaklūsta, jūs kartais dėl to supykstate: “ooo, aš tiesiog negalėjau savęs suvaldyti! Neaglėjau suvaldyti savo juslių, geismų ir t.t.”.
Taigi, nepriimkite aklai materialistinių postulatų, kad materija tėra vienintelė tikrovė ir kad mes esame mūsų materialūs kūnai ar kad mes esame iliuzijos, sukurtos sudėtingų smegenų reakcijų…
Materialistai atsidūrė labai apgailėtinoje pozicijoje. Gyvybės neigimo pozicijoje. Jie neigia gyvybę. Viskas, ką jie mato, tėra negyva materija. Viskas, ką jie mato, tėra mirtis. Paprastesnės arba sudėtingesnės negyvos materijos kombinacijos. Tai viskas ką jie mato.
Todėl, argi nuostabu, kad tie žmonės, kurie neigia gyvybę, kurie nepažįsta gyvybės, kurie žiūri į gyvybę vien tik kaip į negyvą materiją, o kai tu su jais bandai šnekėti apie gyvybę kaip apie tikrą dalyką, jie sako kad tu esi mistiškas… tad argi nuostabu kad šie žmonės neturi absoliučiai jokios pagarbos gyvybei!? Kodėl mes stebimės kad materialistinė civilizacija neturi absoliučiai jokios pagarbos gyvybei, viskam, kas gyva. Jie negerbia medžių, jie negerbia gyvūnų, ji enegerbia augalų, jie negerbia nieko, kas yra gyva.
Viskas, ką jie mato, tėra tik materija. Materija, kuri juos domina tik tiek, kiek ja galima manipuliuoti. Eksploatuoti. Nematydami gyvybės, jie mato vien tik daiktus. Todėl mūsų neturi stebinti, kai į mus žiūri kaip į daiktus, kai į mus žiūri kaip į robotus ar mašinas, kurias galima programuoti ir kuriomis galima manipuliuoti. Jie tik tai temato: materija, mašinos…
Čia mes aišku galime pradėti visiškai naują diskusiją apie kompiuterius ir robotus ir kaip materialistai bando mus įtikinti, kad jie sukurs sąmonę ir suvokimą robotuose. Taip sakydami jie nori mus įtikinti, kad robotai yra tokie patys kaip mes, kad mes iš esmės esame niekas daugiau kaip robotai. Kai tik mes būsim įtikinti, kad mes esame viso labo tik sudėtingos mašinos, robotai, tai argi tada galės eiti kalba apie tokius dalykus kaip žmogus, žmogiška būtybė, tikrosios vertybės. Kokias vertybes gali turėti robotas? Ogi tokias, kokias jis yra užprogramuotas turėti! Kokią egzistencijos prasmę gali turėti iliuzija (kuo misteris Krikas mus laiko). Jei aš esu tik iliuzija, tai kokia gi gali būti mano egzistencijos prasmė, jei aš net neegzistuoju. Koks viso to tikslas? Kam eiti į mokyklą, kam kvėpuoti, kam valgyti? Kodėl tiesiog nenusišovus? Arba nepasigėrus? Materalistinė pasaulėžiūra mus moko, kad mes esame šie kūnai, todėl visa mūsų egzistencijos prasmė yra tenkinti šio kūno jusles, arba, kitais žodžiais “vystytis ekonomiškai”, tai yra visa mūsų egzistencijos prasmė: gauti kelis orgazmus kol mūsų baterija nusės ir mes daugiau nebeegzistuosime, arba kitaip tariant mūsų smegenys nebekurs iliuzijos kad mes egzistuojame, kadangi materialistai mus laiko tik laikina iliuzija kurią sukūrė funkcionuojančios smegenys (jie nepasako, kodėl jos funkcionuoja) ir kai jos nustoja funkcionuoti, iliuzija pasibaigia ir mes daugiau nebegalvojame kad egzistuojame, todėl mes ir neegzistuojame, iliuzija pasibaigė! Tad mėgaukimės kol gyvenam!
Tai šiais laikais vadinama “išsilavinimu”, tai vadinama “žiniom”. Ir kai mes pradedame gyventi, vedini šių “žinių”, vedini šio melo, ir tampame vis labiau hedonistiški ir materialistiški, tai vadinama “progresu”. Ekonominys vystymąsis tampa vieninteliu tikslu, tiek kapitalistinėse, tiek ir komunistinėse šalyse. Vienintelė mūsų egzistencijos prasmė yra juslinis pasitenkinimas ir todėl mums terūpi tik ekoniminis vystymąsis. Būtent tai yra vienintelis kapitalistinių ir komunistinių šalių tisklas. Nėra daugiau jokio kito mūsų egzistencijos tikslo. Vien tik ekonominis vystymąsis. Vardan ko? Vardan daugiau juslinio pasitenkinimo. Taigi, mes galime bet kuo paaukoti vardan ekonominio vystymosi. Niekas nesvarbu. Nesvarbu moraliniai skrupulai, nesvarbu kas gerai kas blogai, kas moralu kas nemoralu, nesvarbu jokie aukštesni gyvenimo tikslai… Visi šie aukštesni tiklai – nesamonė. Mums visiems dabar turi terūpėti tik mūsų juslinis pasitenkinimas. Tai yra progresas. Ir kuo labiau hedonistiški mes tampame, tuo labau “progresyvūs” mes esame, tuo labiau “modernūs”, “civilizuoti”, “kultūringi”.
Ir todėl, vargšai necivilizuoti filipiniečiai turi būti “apšviesti”. Todėl jiems ir daromi tie dideli filmų festivaliai, su daugybe civilizuotų pornografinių filmų. Tai civilizacija? Tai kultūra? Tai faktas! Matot, jūs turit būt apšviesti! Jums reikia suaugti! Jūsų horizontai turi prasiplėsti! Tarytum jie nežinotų apie seksą? Tarytum filipiniečiai nieko nežinotų apie seksą? Tai kodėl tada leiskit paklausti yra tiek daug filipiniečių? Aš nematau čia labai didelio horizontų plėtimo. Tai kultūra? Hmm… vienas vyras ir trys moterys… oooo… “Mergelių slėnis”, ar kaip ten tas filmas vadinasi… Tai horizontų plėtimas? Arba tas japoniškas filmas. Geras egzempliorius. Vien pavadinimas ko vertas: “Juslių Karalystėje”. Bet juk mes ir esame juslių karalystėje jau taip ilgai! Kur čia horizontų plėtimas? Kur gi yra horizontų plėtimas juslių karalystėje? Mes gi čia nuolat esame. Plėsti horizontus reiškia peržengti juslių karalystę! Jums nereikia labai daug plėstis kad patektumėt į juslių karalystę. Netgi šuo yra juslių karalystėje. Kur čia kultūra?
Vargšai filipiniečiai nėra kultūringi, nėra civilizuoti. Todėl jiems reikia progreso. Reikia nešti kultūrą į mases. O kultūra reiškia: jūs turite užmiršti apie visus tuos vadinamuosius aukštesnius gyvenimo tikslus, kurie iš tikrųjų tėra tik mitai ir prietarai…
Yra trys “progreso” požymiai šiuolaikiniame pasaulyje: pornografiniai filmai, atominės elektrinės ir dideli aerouostai. Kiekviena iš besivystančių šalių nori tapti progresyvia. Todėl jie visi trokšta didelių aerouostų. Jie galvoja, kad jei jie turės didelius aerouostus, tai į juos pradės leistis lėktuvai su visokiais gražiais daikčiukais. Lygiai kaip kai kurios gentys Afrikoje. Jie mato aerosuostus ir lėktuvus, besileidžiančius iš dangaus. Jie nežino iš kur tie lėktuvai. Jie tik mato kad leidžiasi lėktuvai su daugybe visokių gėrybių ir kad balti žmonės tas gėrybes krauna iš tų lėktuvų. Todėl jie daro įvairius ritualus kad tie lėktuvai leistųsi pas juos. Savo džiunglėse jie iškerta didelius plotus, uždega laužus ir šaukia tuos lėktuvus, kad jie pas juos nusileistų: “ateikite čia, pas mus”. Tokios religijos iš tikrųjų egzistuoja, jos vadinamos “krovinių garbinimas”.
Taigi, visos Trečiojo Pasaulio šalys nori didelių aerouostų, kur dideli lėktuvai galėtų leistis ir iš jų visokie blizgantys daikčiukai lietųsi upėmis. Taip pat absoliuti būtinybė yra atominės elektrinės, na ir galiausia pornografiniai filmai. Tai yra meninė progreso pusė. Tai yra “kultūrinis progresas”.
Taigi, tokia yra materialistinė visuomenė. Tokia yra jų įšvada: tikslas yra juslinis pasitenkinimas, todėl kuo mažiau mes save ribosime įvairiais kvailais suvaržymais, tuo daugiau juslinio pasitenkinimo mes turėsime. Todėl bet kas, kas trukdo mums vis daugiau jusliškai tenkintis, yra vadinama “kompleksais”. Gėda juos turėti. Mes turime atsikratyti visų šių kompleksų. Mes turim plėsti savo horizontus, ieškoti “alternatyvių gyvenimo būdų”, alternatyvių būdų tenkintis. Ir išsivaduoti nuo visokių kompleksų.
Ir todėl mes galime daryti ką norim su savo aplinka, su aplinkinėm gyvom būtybės, su gamta, tam kad galėtume ekonomiškai vystytis ir tenkinti savo jusles. Jei dėl to mes turime sukurti atominę energetikos sistemą, kuri nuodys aplinką ir nuo kurios kentės daugybė ateinančių kartų, tai mes tą ir darysime. O ateinančios kartos pakentės. Nieko tokio. Tiesiog mūsų vaikų vaikų vaikų vaikams nepasisekė. Jie turės mokėti už mūsų juslinį pasitenkinimą. Tokia jų dalia.
Taigi, šiame beprotiškame bėgime siekiant vis daugiau juslinio pasitenkinimo, vis daugiau ekonominio išsivystymo, mes prarandame savo nuovoką. Mes nebesugebame matyti gyvų būtybių, mes prarandame pagarbą gyvoms būtybėms. Mes tampame vis labiau kietaširdiški, vis labiau pasimetę lėkdami visu greičiu žemyn, tačiau įsivaizduodami, kad kylame aukštyn, kad progresuojame.
Ir viso to priežastis yra tai, kad mes nežinome kas mes iš tikrųjų esame, kas yra mūsų tikroji esmė. Ir kokie gi šios materialistinės civilizacijos vaisiai? Vaisiai yra labai ir labai kartūs. Žmonės yra nelaimingi. Žmonės pilni nerimo, visada susirūpinę, kad negali gauti tai, ką reklamos jiems kiša ir tikina kad tai padarys juos laimingais. Jie taip pat nuolat nelaimingi, nes bijo, kad praras ką turi. Jie prisiperka daug blizgančių daikčiukų ir tada bijo kad jų nieks nepavogtų, todėl apsitveria aukšta tvora, nusiperka piktą šunį ir įsiveda signalizaciją. Tačiau tada jie būna nelaimingi, nes praranda kažką, ką turi. Taigi, jie visada pilni nerimo. Jie niekada nebūna ramūs. Ir nors jie turi visus tuos dalykus, ar bent galvoja, kad turi viską, kas gali juos patenkinti, jie nėra patenkinti. Jie jaučia tuštumą viduje. Todėl jiems reikia gerti tiek daug alkoholio, stumtis tiek daug heroino ar ryti tiek daug trankvilizatorių kad pabėgti nuo tos tuštumos.
Taigi, materialistinės filosofijos vaisiai yra kartūs. Jie nėra saldūs, jie yra kartūs. Kas nors gali pasakyti: “bet tokia yra tiesa, mes sekame tiesą. Tiesa liūdna. Niekur nėra laimės, mes esame tik chemikalai, kurie turi egzistuoti beprasmėje egzistencijoje ir vėliau išnykti, ir t.t.” Ne! Problema yra tai, kad visos šios filosofijos mums buvo įskiepytos nuo vaikystės. Visa problema yra mūsų švietimo sistemoje. Mums nuo mažens grūdo į galvą, kad mes esame tik chemikalai, kad mes esame tik materija. Todėl jei mes esame tik materija, tai kokie gi gali būti mūsų gyvenimo tikslai, ar… Nėra nieko, viskas beprasmiška.
Todėl mums reikia atmesti pagrindinį postulatą. Reikia atmesti materialistinį pasaulio supratimą. Mes turime įvertinti, kad aš esu gyva būtybė, o ne materijos luitas, kad aš esu siela, neatskiriama Dievo kibirkštėlė, šis materialus kūnas yra mašina, kurią aš galiu panaudoti tarnauti Jam. Ekonominis vystymąsis yra reikalingas tam, kad palaikyti mano kūną gyvą ir sveiką. Mes nesame prieš materialius dalykus, mes nesame prieš tai, kad palaikyti kūną gyvą ir sveiką. Vien tik dėl to, kad aš žinau nesąs mano materialus kūnas, nereiškia kad aš juo neturiu rūpintis. Tačiau aš žinau kas aš esu, ir aš naudoju kūną ir duodu jam tai, ko jam reikia.
Aš nežinau ar jūs esate girdėję apie britų ekonomistą E.F. Šumacherį, kuris dabar jau yra miręs, t.y. palikęs savo kūną. Jis yra parašęs svarbią knygą “Maža yra gražu”, kurią jums tikrai patarčiau perskaityti. Daug yra ir bus diskutuojama apie detales, kurios yra toj knygoj. Tam visiškai neprieštarauju. Tačiau svarbus dalykas yra tai, kad jis yra pirmasis iš man žinomų ekonomistų, kuris tai, ką aš dabar aiškinau, bando praktiškai pritaikyti ekonomikos ir aplinkosaugos srityse. Pagrindinė jo idėja yra tokia: jei mes žinosime kad nesame kūnas, mes sugebėsime atskirti savo tikrus poreikius ir dirbtinius poreikius. Kitaip tariant, mes nebandysime savo dvasinių poreikių (kuriuos kiekvienas iš mūsų kaip Dievo vaikas turi) patenkinti ribotas galimybes turinčioje materialinėje sferoje. Mes nebandysime savo dvasinės tuštumos užkimšti įvairiais materialiais malonumais. Kodėl pasaulyje tiek aplinkosaugos problemų? Kodėl tiek ekonominių problemų? Todėl, kad mes visi tapatiname save su savo materialiais kūnais ir stengiamės patenkinti savo begalinį dvasinį troškulį materialiomis priemonėmis. Juk ne Trečio pasaulio šalys sukuria daugiausiai problemų pasaulio ekonominei ir ekologinei sistemai. Tai daugiausia dėl turtingųjų šalių kaltės. Juk ne filipiniečiai sukuria daugiausiai pasaulio problemų. Tai daugiausia modernios vakarų šalys! Būtent todėl, kad mes norim patenkinti savo dvasinį troškulį materijoje, kadangi mes galvojame esą kūnai. Mes nesuvokiame kad esame dvasinės esybės ir mums reikia dvasinio maisto.
Kuris iš mūsų sako sau: “gerai, tam kad patenkinti kūna aš dirbsiu 6 ar 8 val per dieną, 5 dienas per savaitę ir likusį laiką aš panaudosiu vystyti savo santykius su Dievu.” Mes taip nesakome. Mes nesuvokiame kad nesame kūnai. Mes tikime, kad būsime laimingi vis daugiau mėgaudamiesi, vis daugiau suvartodami, vis daugiau pirkdami, vis daugiau pinigų gaudami. Kiek milijonierių Filipinuose prieina tokį tašką kad pasakytų sau: “gerai, aš jau turiu 20 mln. pesų, 10 000 mln. pesų, man gana” Jiems niekada negana! Kiek turtingų tėvų vaikų gali pasakyti kad jiems visko gana? Jiems niekada negana. Niekam niekada negana. Visi nori daugiau. Kas tai? Tai ir yra pasireiškimas sielos, kuri nori save patenkinti materialiais malonumais. Ir būtent tai sukelia problemas pasauly. Štai kodėl pasaulis pasiruošęs kariauti dėl naftos!
——————–
Tai toks svarbus klausimas! Tiek asmeniniame lygmenyje, kalbant apie jūsų asmeninį gyvenimą, kaip jūs galite būti laimingi, koks yra jūsų gyvenimo tikslas, kokia yra jūsų egzistencijos prasmė, tačiau tai taip pat svarbu ir socialiniame lygmenyje. Tai labai plačios temos ir kaip sakiau mes nesugebėsime plačiai aprėpti visų šių temų. Tačiau aš tikiuosi, kad leidau jums pažvelgti į mokslą apie tapatybę: visų pirma, jūsų tikroji esmė yra dvasia, gyvybė, o ne materija, antra, jūs esate Aukščiausios Dvasios neatskiriama dalelė. Mes visi esame giminės, kadangi mes visi esame Aukščiausios Būties kibirkštėles. Ir galiausia trečia – kokia yra mūsų natūrali funkcija, kaip mes tapsime laimingais? Mes galime tapti laimingais vystydami savo meilę šiai Aukščiausiai Būtybei. Tai vadinasi joga, arba susijungimas. Joga yra dvasinės sielos susijungimas su Aukščiausia Siela meilėje. Net ir šiame pasaulyje mes galime susijungti su Dievu vystydami savo meilę Jam, troškimą patenkinti Jį, savo bendravimo su Juo patirtį. Net ir šiame gyvenime. Tai ir yra ką mes turime kultivuoti šiame gyvenime: mūsų santykių su Dievu suvokimą ir mūsų meilę Dievui. Tai mums reikia vystyti.
O tuo tarpu mes galime rūpintis savo ekonominiais poreikiais, eiti į mokyklą ir užsiimti savo įprastais darbais. Tačiau jei visa tai bus daroma su teisinga perspektyva, jei viską matysime iš teisingos perspektyvos, mes neprarasime savo nuovokos, mes galėsime taip veikti, kad tai nesukels problemų kitiems, nesukels problemų aplinkai, ir nesukels problemų mums patiems. Mes nesukelsime sau kančių ir nesukelsime kančių aplinkiniams.
Taigi, noriu dar kartą jums padėkoti kad pakvietėte mane čia. Ačiū jums.
