Judaizmo kilmė
Kas tai yra judaizmas? Tai lengvas klausimas, todėl, kad kiekvienas gali atsakyti, kad tai yra žydų religija, ir tuo pačiu sunkus, nes pirmasis mums ,,akivaizdus” atsakymas neduoda jokios papildomos informacijos, kurios negalima rasti žodyje judaizmas, ženklinančiame žmonių rasės, genties – pirmosios pasaulyje nacijos tikybą. Žydų nacija tiki, jog jų tautą sukūrė Dievas, kuris aktyviai dalyvauja žmonijos istorijoje. Žydai tiki, kad su Aukščiausiuoju Dievu jų tauta sudarė sandorą – berit, kuri liečia visos žmonijos ateitį. Dievas įsivaizduojamas dieviškuoju ,,Toros davėju”. „Tora” plačiausia prasme – hebrajų kalba rašyti religiniai raštai ir žodinės tradicijos (Mišna ir Talmudas), teologiniai teiginiai, istoriniai pasakojimai, etninės taisyklės, apeiginės ir ceremoninės priedermės, bei autoritetingų tekstų interpretacijos (Midrash). Išsirinkdamas žydus savo palaimai, Dievas reikalauja iš jų paklusti Jam (Toros struktūroms) ir veikti kaip viešpaties liudytojai visam likusiam pasauliui. Tikima, kad šiandieninis judaizmas yra nuosekliu Biblijos tradicijos tesėju. Bet ar iš tikrųjų šiandieninis judaizmas yra „vyresniuoju krikščionybės broliu”? Ar tai yra tikroji Abraomo ir Mozės religija?
Kaip manoma, Abraomas, šiandieninio judaizmo pradininkas, iš Harrano Šiaurinėje Mesopotamijoje išvyko į Kanaan (maždaug dabartinė Izraelio ir Libano teritorija) apie XX a.pr.Kr. vidurį. Iš ten pusiau klajokliai Abraomo ir jo sūnų Izaoko ir Jokūbo palikuonys, apie 12 hebrajų šeimų/giminių migravo į Egiptą, kur jie vergavo kelias kartas, kol XIII a.pr.Kr. nepaliko Egipto (egzodas) tam, kad grįžtų į Kanaaną – ,,pažadėtąją žemę”. Patriarchų tikėjimą veikė įvairiausios religinės srovės iš Maru, Babilono, Mesopotamijos, Ugarito ir Egipto. Tik 2-jų genčių iš 12-os hebrajų giminių likimas yra mums žinomas. Kitos 10 genčių yra laikomos ,,prarastomis” ir jų likimas tapo įvairių spekuliacijų objektu – dalis Europos aristokratijos, netgi karalienė Viktorija save kildino iš ,,prarastųjų” Izraelio genčių.[1]
Izraelio Dievas suvokiamas kaip pasaulio sukūrėjas, ne Abraomo atrastas, bet pats sudaręs sutartį su Abraomu. Per Mozę, vadovavusiam egzodui iš Egipto, Dievas išpildė savo pažadus Abraomui, davė Izraeliui savo testamento(sutarties) įpareigojimus ant Sinajaus kalno ir atvedė savo tautą į Kanaaną. Pasak Patriarchų pasakojimų, įsikūrimas Kanaane yra sutarties su Dievu ,,sąlyga”(?). Egipto vergystės patirtis įtvirtino šį tikėjimą, kaip ir tikėjimą, kad Izraelio Dievas yra visos žemės Viešpats, nepriklausomai nuo teritorijos.
Mozės laikais atsirado dar ir kiti judaizmo bruožai, tame tarpe svarbiausias tikėjimas, kad tik dorovinio apsisprendimo galimybė žmogų daro žmogumi. Todėl visi žmonės su dievu yra sujungti tam tikra sutartimi, kurios pavyzdžiu ir liudijimu yra žydai. Žmonijai būdinga dviguba prigimtis klusnumo (gerasis akstinas) ir neklusnumo (blogasis akstinas) Viešpaties įstatymui ir būtent šiame kontekste pasireiškia dorovinė laisvė – pasirinkimo iš dviejų galimybių laisvė. Nuodėmė suvokiama kaip sąmoningas nepaklusimas Įstatymui, arba Torai, atsigręžimas į Torą suvokiamas kaip sąmoningas apsisprendimas. Dorovinė žmonijos prigimtis taip pat yra susijusi ir su „teisingos” visuomenės įsteigimu.
Kanaano užkariavimas buvo atsimenamas kaip Dievo įsikišimas egzodui paremti. Tada pasirodė naujieji priešai, Filistinai ir prasidėjo Teisėjų knygoje aprašytas neramumų laikotarpis. Religiniai ryšiai tarp 12 skirtingų Izraelio genčių leido joms veikti kartu, vadovaujamoms vyresniųjų. Ant abiejų Jordano upės krantų išdygo daug šventyklų ir altorių, o Sandoros skrynia, nors dažniausiai saugoma Shilohšventykloje, buvo laikoma judančiu objektu.
Teisėjų laikotarpyje iškilęs vadovavimo tęstinumo poreikis iššaukė monarchijos atsiradimą. Nepaisant konservatyviosios religinės opozicijos, Saulius buvo paskelbtas karaliumi apie 1021 m.pr.Kr., bet religinis pasipriešinimas monarchijai buvo įveiktas tik valdant Dovydui (apie 1000 m.pr.Kr.). Tai Dovydas užkariavo Jeruzalę ir ten, nacionaliniam dievui į šventyklą atgabeno Sandoros skrynią. Pirmąją šventyklą pastatė Dovydo sūnus, Saliamonas, kuris karaliaus valdžią pavertė monarchija, turinčia tarptautinę įtaką, sukėlusią religinę ir pasaulietinę opoziciją bei šiaurinių genčių pasitraukimą apie 922 m.pr.Kr..
Pasak Karalių knygos, per sekančius 200 metų, svetimi kultai veržėsi į žydų religiją. Sankcijų ypač susilaukė šiaurinė karalystė (Izraelis), kurios religinė sostinė Samarija buvo Jeruzalės konkurentė. Kada karalius Ahabas leido savo žmonai, kilusiai iš Tyro, garbinti savus dievus Izraelyje, pranašas Elijas visą šiaurinę karalystę paskelbė atskalūne. Jis paskelbė, kad už šią nuodėmę Dievas atsiųs trijų metų sausrą.
Nuo IX a.pr.Kr. vidurio iki VIII a.pr.Kr. vidurio, Izraelis nuolatos kariavo su Aramėjais.Tai vedė į Izraelio visuomenės susiskaldymo į turtingą mažumą ir nuskurdintą daugumą. Šiomis sąlygomis iškilo klasikiniai pranašai, iš kurių pirmiausiai veikė Amosas. Jis paskelbė idėją, jog socialinių dorovinių sandoros įsakymų laužymas gali Dievą supriešinti su bendruomene. Kai VIII a.pab. asirai įsiveržė į Izraelį, pranašas Hosea naująsias problemas paaiškino kaip Dievo užmiršimo pasekmes. Judėjos karaliaus Ahazo pasidavimas asirams, leido pranašams Isajui ir Michėjui į žydų pranašystes įtraukti eschatologinę tematiką, pasakojimą apie būsimą, tikrai šventą bendruomenę, vadovaujamą idealaus valdovo. Babilonui užkariavus Judėją, po to sekusi tremtis (nuo 597 m.pr.Kr.) gilino ateities pabrėžimą vizijose, pavyzdžiui Jeremijaus ir Ezechielio pranašystėse. Tai stiprino ir idėją, jog Izraelio atkūrimas turi būti pasaulio atvertimo Izraelio Dievui priemone, kaip apie tai skelbiama Izaijo pranašystėse.
Persų pergalė prieš Babiloną leido užbaigti tremtį ir atkurti Judėją (apie 538 m.pr.Kr.). Vienok neišsipildė mesianistinės viltys ir klasikinių pranašų laikai baigėsi Malachijo raginimais sekti Mozės tora. Be to, apie pusę abiejų Izraelio genčių taip ir negrįžo iš Babilono ,,nelaisvės”. Tora specialiu įsaku buvo pripažinta „Įstatymu” valdant Artaksekserksui I (444 m.pr.Kr.). Tuometinis teisinis Toros įtvirtinimas leido išstatyti Žodinio Įstatymo rūmus, būdingiausią Judaizmo bruožą.
Aleksandrui Didžiajam užkariavus Palestiną 332 m.pr.Kr. prasidėjo Helenistinio judaizmo laikotarpis (IV a.pr.Kr.- II m.e.a.). Graikų įtaka žydų religijai ir kultūrai išryškėjo II a.pr.Kr. pradžioje, kada helenistinė kultūra „užsikrėtė” net aukščiausias žydų šventikų sluoksnis. Dekretai, draudžiantys judaizmo praktiką Antiocho IV Epifano valdymo metu, iššaukė Makabėjų sukilimą (167 m., maždaug tada atsiranda Judaizmo skilimas. Iki Makabėjų sukilimo visos religinės žydų grupės vieningai palaikė tradicinės religijos pozicijas prieš radikalių helenistų reformas. Po sukilimo visos grupuotės laikėsi Toros, tačiau atsiranda nesutarimų apie tai kaip ji turi būti teisingai interpretuojama ir kas gali užsiiminėti jos interpretacijomis. Ankstesnius religinius lyderius (iš Zadoko giminės kilusius kunigus) pakeitė Hašmonėjų, „senos kunigų giminės” atstovai, pradėję Makabėjų sukilimą. Tik aprašinėdamas šio laikotarpio įvykius, Juozapas Flavijus pradeda minėti religines judaizmo „partijas” (sadukėjus, fariziejus, esenus), bet idėjimai skirtumai turėjo daug gilesnes šaknis. E.P.Sanders mano, kad du dvasiniai autoritetai judaizme egzistavo per visą persiškąjį laikotarpį (550-300 m.pr.Kr.): paveldima kunigų, turėjusių politinę valdžią bendruomenėje ir šventykloje, ir „rašto mokytojų”, kurie studijavo ir mokė Toros, o gal ir kitų religinės tradicijos elementų.
Nepaisant sukilimų, helenizmas stiprino savo įtaką, ypač valdant Judėjos Erodui I (37-4 m.pr.Kr.). Tuo metu iškilo dvejos religinių vadų grupės Farizėjai ir Sadukėjai. Farizėjai laikėsi Žodinio Įstatymo, duodamo dieviškosios apvaizdos, prieštaravo bet kokioms kunigų autoriteto didinimo pretenzijoms, ypač Dovydo giminei priklausiusios karaliaus valdžios uzurpavimo tendencijoms, o Sadukėjailaikėsi užrašytos Toros, palaikė ankstesniuosius religinius lyderius (Zadoko giminės kunigus).
Pagrindiniais helenistinio laikotarpio judaizmo centrais buvo Sirija, Mažoji Azija, Babilonas ir Aleksandrija bei Egiptas. Penkiaknygė („Septuaginta”) buvo išversta į graikų kalbą (tai mūsų Senasis Testamentas) veikiausiai apie 285-246 m.pr.Kr. Egipte gyvenusių žydų, Egipte buvo parašyta daug istorinės, poetinės, dramatinės ir filosofinės judaizmo literatūros.
Valdant romėnams nuo 63 m.pr.Kr. 135 m. buvo siekiama įkurti nepriklausomą žydų valstybę. Šio tikslo siekė Erodai, Zealotai ir kai kurios, pusiau vienuolių grupės, kurių kiekviena griežtai laikėsi Toros. Pats svarbiausias “sektantiškas” judaizmo skilimas buvo krikščionybės išplitimas tuo laikotarpiu, kada Izraelio viltys sugrąžinti dieviškajai valdžiai visai žmonijai, buvo siejamos su idealizuoto valdovo įvaizdžiu.
Nors romėnų valdžia pradžioje ir buvo palanki žydams, vis griežtėjanti Romos laikysena atvedė prie eilės nesėkmingų sukilimų. Pirmojo sukilimo metu 66-73 m. Buvo sugriauta antroji šventykla. Apipultas šių nelaimių (daugybė žydų apsikrikštijo ir tapo krikščionimis, pralaimėjo fariziejų palaikomi sukilimai) judaizmas pasisuko į Talmudo vystymą.
Fariziejai gavo naują vardą. Jei pirmasis fariziejai – gali būti siejamas su savotiška panieka (tradiciškai aiškinamas kaip “atskalūnai, atsiskyrėliai [nuo nežydiškų tradicijų, priešingai helenistiniams žydams]”, pagal naujausią hipotezę, jis yra kilęs iš graikiško persų vardo ir, veikiausiai, pradžioje buvo vartojamas “rytietiškas” religines idėjas išpažįstantiems rašto aiškintojams apibūdinti), tai dabar jie imti vadinti Rabi – “išminčius”. Rabiniškasis judaizmas nuo II iki XIIIV a. kūrė Talmudą. Laikais, vadinamais “mokytojų [tannaim] laikais” aukščiausiajam Palestinos teismui vadovavo patriarchai Simeon ben Gamaliel (apie 135-175 m) ir Judah ha-Nasi (apie 175-220 m.), kuriems priskiriama paskutinės Žodinio Įstatymo (Biblijos) dalies, vadinamos Mišna autorystė.
Mišnos platinimas pradėjo “pamokslininkų”/”aiškintojų” [amoraim] laikmetį. Pasinaudoję Mišna kaip standartiniu tekstu, Palestinos amoraimai (apie 220-400 m.) ir Babilono amoraimai (apie 200-650 m.) jį aiškino, derino su kitais tekstais ir jo principus taikė naujoms situacijoms. Jie išleido Palestinos ir Babilono Talmudus. Taigi, matome, kad Babilono Talmudas yra vėliau kodifikuotas kūrinys nei krikščionių pripažįstama Penkiaknygė ir ši interpretacija negali būti laikoma neginčijama ir vienintele. Talmudas kartu su žodine Tora tapo pagrindiniu žydų gyvenimo kodeksu. Nors po paskutiniojo patriarcho Gamalielio IV (apie 425 m.) mirties aplink Viduržemį gyvenę žydai politiškai susiskaldė, Žydų kalendoriaus taisyklės ir išsaugojimas, rabbi tradicijos tęstinumas užtikrino judaizmo tęstinumą.
Babilonijoje gyvavusi egzilarcho atstovybė nuo 100 m. iki XI a.vid. pratęsė simbiozę su rabinatu. Rabinatas, o tiksliau svarbiausia jo organizacija sinedrionas, pradžioje mokykla, vėliau ėmė atlikti tautos susirinkimo funkcijas,perkeltas iš Palestinos į Babiloniją (šiand. Irakas) sėkmingai pritaikė žydų teisinę teologinę sistemą gyvenimui naujose vietose. Keliaudami su Islamo ekspansija VII-VIII a. Babilono religiniai lyderiai arba geonimai, savo tradiciją perteikė visoms žydų bendruomenėms.
[1] Dr. Alfred M. Lielenthal What Price “Israel”, 1953.
