Dievo Bažnyčios planas

Esu įsitikinęs, kad mus šiuolaikinės visuomenės spaudimas nusidėti toks didelis, jog būti tikru Jėzaus mokiniu beveik neįmanoma be nuolatinio ryšio su krikščionimis.
Ron J. Sider

I. KAS YRA BAŽNYČIA?
Įvadas ir temos pagrindai

1. Individualizmo iššūkis

Be jokios abejonės, mes gyvename individualizmo laikais. Kiekvienas turi savo automobilį, savo būstą, žino savo teises, daro savo karjerą. Šiandien svarbiausia savęs realizavimas ir asmeninio gyvenimo pilnatvė. Kaip niekad išskirtinai pabrėžiami kiekvieno žmogaus interesai. Kiekvienas kada tik nori daro ką nori. Todėl tikriausiai visai neatsitiktinai automobilis, galintis nukelti bet kada į bet kur, yra geriausias šių individualistinių laikų simbolis. Individualizmas – savojo Aš kultas!

Indidvidualizmas įleido šaknis ir išsikerojo taip pat ir religijoje. Kiekvienas kuriasi savo tikėjimą, konstruojasi sau palankias ir naudingas pasaulėžiūras. Daug rastum galvojančių taip, kaip anuometinis kultūros ministras, poetas Kornelijus Platelis:
“Tikiu Dievą, tikiu, kad Jis yra vienas, nors esama daug kelių į jį. Paklaustas apie tikėjimą, sakausi esąs Romos katalikas. Toks esu pagal kilmę ir krikštą, tad ir palikti šį pasaulį planuoju pagal katalikiškas apeigas… Esu visiškas individualistas: vengiu bet kokių religinių bendruomenių…” (“Tikėti ir rašyti”, 2002);

arba kaip Andrius Mamontovas:
“Religija turi būti judėjimas, bet šiais laikais tai jau organizacija su savo hierarchija, laipsniais, – gali daryti karjerą, užsidirbti pinigų, nebėra jokio ryšio su tikėjimu. Jėzus Kristus neturėjo nei sąskaitų banke, nei auksinių žiedų. Jis beldėsi į duris ir kalbėjo apie meilę. O vėliau daug kas buvo iškraipyta, dėl to atsirado visokių krypčių, sektų… aš nenoriu priklausyt organizacijai. Galiu išpažinti kokią nors religiją, bet organizacijai nenoriu priklausyt. Manau, kad bažnyčia yra kiekviename žmoguje. Juolab kad visos religijos veda į tą patį tašką, tikslą. Todėl nėra taip svarbu, kokiai konfesijai žmogus priklauso” (“Prizmė”, 2002/1).

Religija – taip, Jėzus – taip, tačiau bendruomenė ar organizacija – ne. Bet net ir pajutus, kad bendruomenės kažkiek reikia, pirmiausiai klausiama: ką ji man duos? Ką aš joje rasiu? Ką galėsiu patirti? Kokia man iš jos bus nauda?

Lietuviškasis individualizmas yra ypatingas tuo, kad dalinai jis yra reakcija į 50 metų trukusį prievartinį kolektyvizmą. Taigi švytuoklė nulėkė į kitą kraštą. Pradinės formos – individualumas bei bendruomeniškumas savaime nėra blogai. Netgi kaip tik labai gerai. Bet šiedu dalykai gali iškrypti ir bendruomenė pavirsti į pilką ir vienodą kolektyvą, o individualumas – į individualizmą.

Prieš imdamiesi analizuoti krikščionišką bendruomenės supratimą, pasižiūrėkime, ką Biblija apskritai sako apie individą. Individo kaip asmens, kaip savaiminės vertybės samprata yra išskirtinai biblinė! Netgi pagrįstai galima tvirtinti, kad sąlygas atsirasti turėjusi tik žydų ir krikščioniškosios pasaulėžiūros erdvėje. Mat tik joje atskiras žmogus traktuojamas kaip Dievo kūrinys (Ps 139, 13 – 17!); nusikalstantis ir privalantis prisiimti atsakomybę už savo veiksmus (Įst 24, 16). Nors nusikalstama dažniausiai kito žmogaus atžvilgiu, bet pirmiausiai kiekvienas žmogus nusikalsta Dievui (Ps 51, 6). Pasak Hanneso Steino, “be kaltės problemos nėra ir individo. Individas gali būti tik tas, kuris gali tapti kaltas” (“Moses und die Offenbarung der Demokratie”, 1998).

Taigi nuodėmė yra visų pirma vieno asmens reikalas. Lygiai tas pats ir su išganymu. Žmonijos išganymo istoriją Dievas pradėjo nuo vieno žmogaus Abraomo (Pr 12). Tasai individas Abraomas Dievui reikšmingas ir svarbus. Jis asmeniškai ir laisvai apsisprendžia, auginasi pasitikėjimą Dievu ir kartu su juo kuria istoriją. Jau Pradžios knygoje aptinkame konkretaus žmogaus tikrų biografinių elementų, ko veltui ieškotume kituose antikos laikų religiniuose raštuose. Ne tik Dievui rūpi konkretūs žmonės, bet ir patys žmonės išmoksta iš Dievo rūpesčio (Pr 18, 16 ir toliau Abraomas su Dievu kovoja už kitų likimus).

Ši linija tęsiama Naujajame Testamente. Jėzus pašaukia konkrečius asmenis būti savo mokiniais; Jėzus gydo konkrečius ligonius; konkrečius žmones kviečia atsiversti. Niekas nedaroma “urmu”, nėra jokio masiškumo ir niekada nebus, netgi į dangų būsime kviečimi irgi tik po vieną! Todėl viduramžiais vykęs masinis ir priverstinis krikščionybės diegimas, vertimas visiems krikštytis neturi nieko bendro su Evangelija.

Apibendrintai galima pasakyti, kad Biblijoje egzistuoja sveikas, biblinis individualizmas, kurį geriau vadinti individualumu. Bet tik Biblijoje! Ne kitose religijose ir pasaulėžiūrose. Nors budizme tiki irgi konkretus individas, bet tikslo atžvilgiu kaip individas jis nėra svarbus, nes jo tikslas – individualumo išnykimas. Individas netenka reikšmės ir kai kuriose ideologijose: komunizme (svarbiausia darbo klasė), fašizme (svarbiausia tauta), ateistiniame kapitalizme (svarbiausia rinka).

2. Žmogus sukurtas bendrauti

Dievas pagal savo paveikslą sukūrė kiekvieną žmogų kaip atskirą ir savaime vertingą būtybę (Pr 1, 26–27). Ir tai tiesa, tačiau tik viena jos dalis. Antra dalis kyla iš Dievo pastebėjimo, kad “negera žmogui būti vienam” (Pr 2, 18). Žmogui, visiems žmonėms reikia bendravimo, nes egzistuoti po vieną tiesiog neįmanoma. Bendravimo intensyvumas skiriasi priklausomai nuo to, kas su kuo bendrauja: vyro bendrystė su žmona stipresnė negu su vaikais; šeimos nariai tarpusavyje bendrauja giliau negu su svetimais. Taigi žmogus pagal savo prigimtį sukurtas bendravimui, kas visiškai paneigia utopinę Marxo viziją apie nepriklausomą individo gyvenimą. Beje, ir sumažina norą idealizuoti vienatvę, kaip tai darė Henry D. Thoreau, kuris teigė: “Dievas yra vienišas, bet tik ne velnias; jis draugų turi pakankamai; jis – legionas”. Na, jei Thoreau būtų Dievą pažinojęs bent kiek geriau, tai būtų pastebėjęs, kad ir Dievas vienatve niekada nesiskundė. Jis juk nuo amžių amžinųjų yra Trejybės Dievas!

Taip, mes sukurti bendrauti, bet Pr 3 skaitome, kad bendravimą sugriovė nuodėmė. Šiandien mes išgyvename to padarinius: nutrūkusį santykį su Dievu (Adomas slepiasi nuo Dievo); sutuoktinių nesutarimus (Adomas ir Ieva kaltina vienas kitą); brolis kelia ranką prieš brolį, ir tai persiduoda visoms kitoms kartoms (Kainas nužudo Abelį, Pr 4). Nuodėmė suardo žmonių bendravimą ir atitolina juos nuo Dievo, vieną nuo kito ir nuo pačių savęs.

Todėl išganymas yra ir to bendravimo atitaisymas. Žmogaus sutaikymas su Dievu ir su kitais žmonėmis. Senajame Testamente Dievas kreipiasi į atskirus asmenis – Abraomą, kitus tikėjimo didvyrius, su jais sudaro sandoras. Lygiai taip pat jis pasirinko ir vieną konkrečią tautą, Izraelį (todėl dažnai į ją kreipiasi tarsi į vieną asmenį). Tauta kaip vienetas ir tauta kaip atskirų individų bendruomenė sudarė su Dievu sandorą (kiekvienas atskirai privalo žinoti ir išmanyti tos sandoros reikalavimus, Įst 31, 12–13).

Panašius dalykus randame ir Naujajame Testamente. Jėzus savo mirtimi ant kryžiaus atnešė mums išganymą, kuris, kaip minėjau, mums reiškia ne tik bendravimo su Dievu, bet ir su kitais žmonėmis atkūrimą. Bendravimas su Dievu neatsiejamas nuo bendravimo su žmonėmis. 1 Jn 1, 3 rašoma: “Ką matėme ir girdėjome, skelbiame ir jums, kad ir jūs turėtumėte bendravimą su mumis. O mūsų bendravimas yra su Tėvu ir su jo Sūnumi Jėzumi Kristumi”. Per bendravimą su Tėvu ir su Kristumi mes galime ir turime bendrauti vienas su kitu. Įdomu tai, kad Paulius kaip skelbimo rezultatą pirma mini bendravimą tarp brolių ir seserų. Neįmanoma gyventi su Dievu, nepalaikant bendravimo su kitais tą Dievą išpažįstančiais. Tai du vienos tiesos komponentai. Jeigu nėra vieno, tai, ko gero, visai nėra ir kito. Bet Thoreau mano kitaip; jis įsitikinęs, kad tikėjimui labiau tinka vienuma, nes kur žmonės, ten Dievo vandenys neatiteka: “Kur mes mieliau gyventume? Žinoma, ne ten, kur daug žmonių, bet ten, kur srūva Amžinasis Šaltinis, maitinantis mūsų gyvenimą”.

3. Bažnyčia kaip “vienas naujas žmogus”

Kas sudaro Bažnyčią? Iš aukštybės atgimusieji (Jn 3, 3); atgimusieji (Tit3, 5); tie, kurie atgailojo ir atsivertė (Apd 3, 19); turintys Šventąją Dvasią (Apd 2, 38); tie, kurie gyvena taikoje su Dievu (Rom 5, 1); yra su juo sutaikinti (Rom 5, 10); galintys gyventi atnaujintą gyvenimą (Rom 6, 4); šventieji (Rom 1, 7); įtikėjusieji (Apd 4, 32); broliai (Fil 4, 1); nauji kūriniai (2 Kor 5, 17); visi tie, kurie Jėzų vadina savo Viešpačiu ir išpažįsta savo tikėjimą (Apd 2, 21).

Krikščionis ir susitaikymo su Dievu kelią Naujasis Testamentas apibūdina labai įvairiai, bet pagrindinė mintis visuomet išlieka ta pati: krikščionių Bažnyčią sudaro krikščionys, žmonės, atgavę bendravimą su Dievu. Tikėjimo išpažinime minimas “šventųjų bendravimas” ir yra Bažnyčia. Naujasis Testamentas Bažnyčią labiau akcentuoja ne kaip instituciją ar išganymo tarpininkę, bet kaip įtikėjusiųjų krikščionių bendruomenę.

Tačiau Bažnyčia susideda ne tik iš daugybės atsinaujinusių žmonių. Ef 2, 15 Paulius ją pavadina netgi “naujuoju žmogumi”. Tai ne vien tik daugybės atskirų dalių suma. Bet ir ne visa žmonija. To naujumo šaknys yra malonės dovana, gaunama vien per Kristų, esanti vien tik jame, ir niekur kitur. Tik tas, kuris tikėdamas priima Jėzų Kristų kaip savo Viešpatį, pats tampa nauju žmogumi ir kito naujojo žmogaus – Bažnyčios dalimi, atstovu ‚naujosios rasės’, suvienijančios visas šio pasaulio rases. Taizė vadovas vienuolis br. Rogeris šias ribas labai praplečia ir nureikšmina. Anot jo, “argi Bažnyčia Dievo širdyje ne visa žmonija?” Rogerio biografė K. Spink prideda: “Žmoniją jis laiko viena, tačiau visaip išdraskyta šeima, kurioje Kristus augina pasitikėjimą ir susitaikymą”. Bet kita vertus, II Vatikano susirinikimas Bažnyčią apibūdina labai plačiai: “Į tą katalikškąją Dievo tautos vienybę… šaukiami visi žmonės; į ją įvairiai įjungiami ar kreipiami tiek tikintieji katalikai, tiek kiti įtikėjusieji Kristų, pagaliau apskritai visi žmonės, Dievo malonės šaukiami į išganymą (LG 13)” [KBK, 836]. Todėl Rogeris tik patvirtina grynai katalikišką ir šiek tiek miglotą nuostatą, kad visi žmonės kažkokiu būdu yra kreipiami į Bažnyčią.

Iš šio skyriaus pamatėme, kad ir naujumo atžvilgiu egzistuoja puiki pusiauvyra: naujas kūrinys yra ir žmogus, ir visa Bažnyčia. Individualumas ir bendruomenė – du vienos tiesos komponentai, dvi dalys, vienodai reikšmingos ir reikalingos Dievui, ir niekaip neatskirtinos (bendruomenei reikia narių, nariams reikia bendruomenės).

4. Bažnyčia kaip Dievo kūrinys

Naujajame Testamente Bažnyčia visada vadinama ekklesia (iš veiksmažodžio ekkalein – pašaukti, išrinkti). Vertimas priklauso nuo akcentų, tačiau dažniausiai vartojamas “susirinkimas”, pabrėžiantis aktualų įvykį; “bendruomenė” vartojama konkrečiai krikščionių grupei įvardyti; “bažnyčia” – platesniam, didelio masto krikščionių ratui.

Tiek vietose, tiek pasauliniu mastu tikintieji buriasi į krikščionių bendruomenes. Ar tai reiškia, kad Bažnyčia statydinama iš apačios? Ne, nes Bažnyčia – tai ne krikščionių klubas ir ne sąjunga. Ji – “Dievo statinys” (1 Kor 3, 10); Jėzaus “statinys” (Mt 16, 18); Jėzus jos galva (Ef 1, 22; Kol 1, 18), niekieno nerinktas, todėl ir nenuverčiamas. Bažnyčia yra Dievo kūrinys, kaip ir žmogaus tikėjimas yra Dievo kūrinys (Jn 6, 29; Ef 2, 8). Dievas mus išsirinko, iš anksto paskyrė, padarė paveldėtojais (Ef 1, 4–5.11) ir taip priėmė į savo naują žmogų – Bažnyčią (Ef 2, 15).

Tai gal naujų bendruomenių nė neverta kurti? Jokiu būdu! Dievas kuria mūsų tikėjimą, bet ypač svarbu ir mūsų pačių asmeninis ir laisvas tikėjimas. Dievas kuria mūsų gerus darbus, bet mes ir patys privalome juos daryti. Dėl to Paulius teisėtai vadina Korinto bendruomenę ir savo bažnyčia, nors aiškiai žino, kad ji pirmiausiai yra Dievo kūrinys. Dievas stato savo Bažnyčią, bet per mus ir panaudodamas mus. Šiuo klausimu irgi išlaikome pavyzdinė pusiausvyra.

II. KAM MAN REIKALINGA BENDRUOMENĖ?
Septyni bendruomenės palyginimai

Kalbėdama apie ypatingai svarbius ir reikšmingus dalykus, Biblija tiesiog trykšte trykšta sąvokų įvairove. Čia analizuojama tema vienas teologas suskaičiavo net 96 Bažnyčios įvardijimus, apibūdinimus, palyginimus! Paminėsiu tik septynis svarbiausius, geriausiai atskleidžiančius priklausymo bendruomenei svarbą.

1. Piliečiai

Dažnai cituotame laiške efeziečiams, laiške, kuriame ypač daug rašoma apie bažnyčią, Paulius krikščionis vadina “šventųjų bendrapiliečiais” (Ef 2, 19), kitame laiške dar aiškiau – “dangaus piliečiais” (Fil 3, 20). Taigi Dievo karalystė ne žemiškas, ne “šio pasaulio” dydis. Mūsų vardai užregistruoti dangaus migracijos skyriuje, todėl šioje žemėje esame tik “svečiai ir ateiviai” (Hbr 11, 13 – apie ST tikinčiuosius), “pakeleiviai” (1 Pt 1, 1). Teologas D. Allenas įtvirtino krikščionis apibūdinančią sąvoką – “resident aliens” (apsigyvenę ateiviai). Krikščionys viena koja jau danguje. Ir tik jie, ne kas nors kitas! Nėra jokių tarpinių būsenų ar padėčių – tu arba turi dangaus pasą, arba jo neturi!

Mes esame svetimi šioje žemėje. Bet kaip tai susiję su bendruomene? Paprasčiausiai: atsidūrus svetimoje vietoje, kyla natūralus noras ieškoti tokių pat ir dėtis prie jų. Bent jau taip elgiasi vokiečiai tose šalyse, kuriose tautiečių labai mažai – Azijoje, Turkmėnijoje, Mongolijoje, Korėjoje. Jie gerai pžįsta vieni kitus (dėl to, kad nedaug) ir, labai skirdamiesi nuo esamos kultūros, ypač stengiasi bendrauti ir būti kartu. Net savo tarpe alaus šventes rengia, kad tik susikurtų bent kokią išlygą ten, kur yra svetimi. Taip ir su dangaus piliečiais. Kai esi tik svečias ir ateivis, natūraliai norisi būti su kitais tokiais pat, pažinti juos, kuo dažniau susitikti, puoselėti ir išlaikyti savą kultūrą.

Priklausau bendruomenei, nes turiu tėvynę danguje.

2. Šeima

Krikščionys yra Dievo vaikai (Ef 1, 5), Dievas yra jų Tėvas (3, 14; 4, 6), nes juos pagimdė (Jok 1, 18), dėl ko krikščionys gali vadintis Dievo namiškiais (Ef 2, 19). Iš to išeina, kad krikščionys tarpusavyje yra ir broliai bei seserys (Rom 8, 29), juo labiau, kad pats Jėzus juos taip vadina ir laiko savo broliais ir seserimis (Mt 12, 49 – 50). Nors Biblija bendruomenės tiesiogiai nevadina šeima, tačiau ji mini tėvystę, vaikus, brolius ir seseris – tai šeimos komponentai. Todėl krikščionis yra vienu metu žemiškos ir dvasinės šeimos narys.

Natūralūs žemiškos šeimos bruožai atsispindi ir dvasinėje: šeima ne pasirenkama, o joje tiesiog gimstama. Lygiai taip pat nepasirinksi ir savo dvasinių brolių. Kaip gyvena šeima? Stengiasi gyventi kartu. O jei šeimynykščiai kuriam laikui ir atsiskiria, tai ilgisi vieni kitų, kaip kad Paulius dažnai kartoja: “Dieną ir naktį karštai maldaujame, kad mums būtų leista išvysti jūsų veidus” (1 Tes 3, 10) – stiprus emocinis ryšys. Šeimos nariai dažnai susitinka, bendrauja, dalijasi išgyvenimais, padeda vieni kitiems nepritekliuje ar nelaimėje. Taip ir dvasinėje šeimoje – konkrečioje bendruomenėje. Tik joje, o ne atskirai galima visa tai patirti ir įgyvendinti.

Priklausau bendruomenei, nes turiu naują šeimą.

3. Kaimenė

Jono 10, 11 Jėzus pasivadina “geruoju ganytoju” guldančiu gyvybę už savo avis – krikščionis. Čia jis pavartoja žydams gerai žinomą palyginimą iš psalmės 23. Ankstyvosios krikščionybės laikais pradžioje Jėzus buvo mieliau ir vaizduojamas geruoju ganytoju negu nukryžiuotuoju (šis atvaizdavimas išpopuliarėjo žymiai vėliau). Gerasis ganytojas šaukia savąsias avis (Jn 10, 3), jas veda (Ps 23, 3), gano (Ps 23, 2) ir jas pažįsta (Jn 10, 14) bei saugo (Jn 10, 28–30). Visos jo avys sudaro “kaimenę”, ganomą jo kaip “ganytojo”.

Gerąjį ganytoją ir avių kaimenę randame ir palyginime apie paklydusią avelę (Mt 18, 10 ir toliau; Lk 15, 1 ir toliau). Luko kontekstas (eil. 1–2 ir 7) sako, kad ta paklydusi avelė yra nusidėjėlis, netikintis. O Matas visame 18 skyriuje kalba apie krikščionis, jų bendravimą, pagundas ir apie bendruomenę. Iš palyginimo aišku, kad ta šimtoji avis yra krikščionis, vienas iš tų “mažutėlių”, “žmonelių” (10, 42) – Jėzaus mokinių.

Iš Mato palyginimo galime daryti išvadą, jog mes, krikščionys, tampame nesaugūs ir lengvai pažeidžiami, jei atitolstame nuo savo kaimenės – Bažnyčios. Net galime pražūti. Todėl ir prisireikia mūsų ieškoti.

Paskaičius Jn 10, 28–30, būtų galima pagalvoti, kad realiai atpulti neįmanoma, nes pats Dievas juk patvirtina, kad savo avims neleis pražūri? Šis klausimas yra labai sudėtingas ir platus. Bet trumpai galima pasakyti šitaip: Dievo išrinktieji, viena vertus, negali pražūti, kita vertus, Naujasis Testamentas daugybėje vietų perspėja krikščionis dėl esamo pavojaus ir ragina tvirtai laikytis tikėjimo (žr. straipsnį šitam archyve “Ar krikščionis gali prarasti išganymą?”).

Tą liudija ir Mt 18 po palyginimo einanti istorija. Paklydęs brolis yra nusidedantis brolis, kuris barimu gali būti sugrąžinamas į bendruomenę. Tačiau jeigu neklauso, jeigu nori eiti savais keliais, tai jis pašalinamas iš bendruomenės ir laikomas netikinčiu (eil. 17). Šiuo atveju bendruomenės ganytojai veikia gerojo ganytojo Jėzaus vardu ir turi galią paklydusią avį sugražinti į kaimenę – bendruomenę.

Tą pačią mintį rastume ir Hbr 10, 23–25. Čia autorius ragina “nepraleisti savųjų susirinkimų”, būtent kuriuose ir galima išlaikyti “nepajudinamą vilties išpažinimą” (eil. 23), broliams “sergint ir skatinant mylėti ir daryti gerus darbus” (eil. 24).

Kodėl aš priklausau bendruomenei? Todėl, kad ir aš galiu tapti ta avele, kad ir manęs tyko pavojus atpulti. Šiuo klausimu kiekvienam vertėtų pasisaugoti ir negalvoti apie save per gerai. Nes šėtonas vaikščioja aplinkui ir “persijoja” (Lk 22, 31) mus! Aš priklausau bendruomenei todėl, kad brolių būčiau sugražintas į teisingą kelią ar pats tai padaryčiau kito labui. Šiandien aš dvasiškai stiprus ir pats galiu padėti. Tikiuosi, kad ištikus krizei, atsiras krikščionių, kurie ir man padės.

Priklausau bendruomenei, kad išsaugočiau savo tikėjimą.

4. Kūnas

Šis bendruomenės palyginimas yra, ko gero, vienas iš svarbiausių ir vaizdingiausių. Taigi bendruomenė yra kūnas, o Jėzus, kaip jau žinome, yra to kūno galva. Kieno galva, to ir kūnas – Jėzaus Kūną sudaro visi tikri krikščionys (Ef 1, 22–23; 2, 16; 3, 6). Ketvirtame šio laiško skyriuje Paulius pabrėžia to kūno vienovę ir išdėsto jo tikslą; eil. 11 mini bendruomenės tarnystes (pranašo, evangelisto, mokytojo) ir (eil. 12) pabrėžia, kad tai ne vadovų postai, o pareigos, kad “aprūpintų šventuosius tarnystės darbui, Kristaus Kūno ugdymui”. Esant visiems sujungtiems ir stipriai susijusiems (eil. 16), svarbu tarpusavio ugdymas, palaikymas, pagal duotus skirtingus sugebėjimus.

Krikščionys patys auga tikėjime ir yra ugdomi. Svarbu kuo greičiau pabrėžti, kad tai nevyksta individualistiškai, o būtent ryšyje su kitais, kūne. Kūne mes ne tik gauname, bet ir patys duodame, tarnaujame savo broliams ir seserims, mokomės paklusnumo (5, 21), atlaidumo, gailestingumo (4, 32), meilės (5, 2). Žinoma, čia yra asmeniškumo dozė, nes, pvz., melo atsisakyti reikia pirmiausiai kiekvienam pačiam (4, 25), bet tų pastangų prasmingumas atsiskleidžia tik draugėje su kitais. “Kalbėdami tiesą su meile, aukime [kartu] visais atžvilgiais tame, kuris yra galva, – Kristuje” (4, 15) – daugelio labai mėgstama, bet tikrai antiindividualistinė eilutė.

Plačiau ir išsamiau apie Kūną Paulius rašo 1 Kor 12. Čia jis irgi patvirtina, kad Kūnas – Bažnyčia yra vienas, bet susidedantis iš daugelio skirtingų narių – krikščionių. Autorius aiškiai parodo, koks absurdas galvoti, kad krikščionis gali apsieiti be kitų: “Jei koja imtų ir pasakytų: “Kadangi aš ne ranka, tai nepriklausau kūnui” – tai argi dėl to ji nepriklausytų kūnui?” (eil. 15). Be šio, Paulius duoda ir dar keletą pavyzdžių, kad korintiečiams aiškiai ir tvirtai pasakytų: krikščionims reikia vieniems kitų! Būtinai reikia! Būdami atsiskyrę, mes net negalime egzistuoti. Mūsų ribotumas, viena vertus, mums atrodo kaip problema, bet toks Dievo planas (eil. 18), kad dėl to būtume reikalingi ir geriau galėtume tarnauti vieni kitiems. Mes esame skirtingi tam, kad rūpintumės vieni kitais (eil. 25). Jei nepriklausau jokiai bendruomenei, kyla klausimas, kam aš tarnauju? Kas man tarnauja?

Priklausau bendruomenei, kad galėčiau tarnauti kitiems.

5. Vynmedis

Tai su augimu susijęs palyginimas. Pagal Jn 15 “tikrasis vynmedis” yra Jėzus, o krikščionys – jo šakelės. Šakelės turi augti ir duoti vaisių. Jau kalbėjau, kad krikščionio gyvenime turi vykti augimas – tikėjimo (2 Tes 1, 3), Dievo pažinimo (Kol 1, 10). Naujajame Testamente labai dažnai kaip augimo rezultatas minimas vaisius. Vaisiai yra visokie: gerumas, teisumas, tiesa (Ef 5, 9); tam tikri dvasios vaisiai, kuriuos Paulius vardija Gal 5, 22; krikščionio šventėjimas; krikščioniško pašaukimo įgyvendinimas; stiprybė persekiojimuose ir kančiose – visa tai, ką Jėzus įgyvendina savo mokiniuose ir per juos (Jn 15, 5).

Kaipgi šis palyginimas susijęs su bendruomene? Iškart reikia pabrėžti, kad nors tekste kalbama apie asmeninį augimą ir vaisių, tačiau tai ne vien savitikslis reikalas. Augimo ir vaisių davimo tikslas yra pats Dievas; mes visa tai skiriame Dievui tuo jį pašlovindami (Jn 15, 8). Individualizmui, kaip matome, čia irgi ankštoka.

Iš Jn 15 aišku, kad krikščionis privalo pasilikti Kristuje – šakelė likti vynmedyje. Kaip tai vyksta? Būtų galima paminėti daug dalykų, bet išskirsiu tik tris: 9 eilutėje Jėzus komentuoja palyginimą, ragindamas pasilikti meilėje. Pasilikti jame, reiškia būti jo meilėje, o tai reiškia laikytis jo įsakymų (eil. 10). Kitas žingsnis, netgi įsakymas: “Tai mano įsakymas, kad vienas kitą mylėtumėte, kaip aš jus mylėjau” (eil. 12). Taigi brolių ir seserų meilė yra viena iš išlikimo vynmedyje sąlygų. Šalinantis, vengiant būti kartu, mylėti neįmanoma. Praktinei meilei, minėto Jėzaus įsakymo įvykdymui reikia bendruomenės.

Kita išlikimo Jėzuje sąlygų – jo žodžių pasilikimas mumyse (eil. 7). Kaipgi žodžiai pasilieka mumyse? Kai žodžių klausome. O tai vyksta visų pirma per žodžio skelbimą. Ne vienoje Naujojo Testamento vietoje pabrėžiama, kad pamokslai tai ne gražios prakalbos, o Dievo žodžio skelbimas ( Tes 2, 13; Rom 10, 17; Jn 17, 20). Tačiau į Dievo žodžio skelbimą nereikia žiūrėti per daug siaurai. Kol 3, 16 liudija, kad skelbimas dalinai vyksta ir muzikiniu pavidalu: “Kristaus žodis tegyvuoja jumyse vaisingai. Mokykite ir raginkite vieni kitus visokeriopa išmintimi; su dėkinga širdimi giedokite Dievui psalmes, himnus ir dvasines giesmes”. Kad Kristaus žodis gyvuotų mumyse vaisingai, reikia jo klausytis. O jo klausytis galima tik bendruomenėje.

Būdamas bendruomenėje, išgirsi ne tik skelbiamą žodį, bet ir žodį iš savo brolio. O tai irgi labai svarbu. D. Bonhoefferis sako:
“Dievas nori, kad mes jo gyvojo žodžio ieškotume ir rastume brolio liudijime, žmonių žodžiuose. Todėl krikščioniui reikia krikščionio, kuris jam liudytų Dievo žodį; jam jo reikia dažnai, visuomet, kai tik apima nežinia ir nusivylimas; nes iš savęs pagalba neateina… Jam brolis reikalingas kaip gelbstinčio Dievo žodio nešėjas ir skleidėjas. Kristus savojoje širdyje silpnesnis nei Kristus brolio žodyje; anas netvirtas, o šis tvirtas” (“Gemeinsames Leben”, 1939).

Jn 15 kalbama taip pat ir apie maldą. Krikščioniui maldos išklausymas pažadėtas (eil. 7. 16). Bet kadangi kalbama apie vynmedį ir šakeles (ne apie vieną šakelę), tai todėl ir dėl maldos Jėzus kreipiasi į visus ir sako “jūs”, “jums”. Perdėtai nesureikšminant bendros maldos, visgi galima teigti (ir Mato 18, 19 tai liudija), kad ji yra ypatingai veiksmingas aktas, nes turi didžiules rezultatyvumo garantijas.

Meilė, Žodis, malda – tai mūsų augimo ir vaisiaus davimo laukai. Tie laukai esti, deja, tik bendruomenės teritorijoje. Žinoma, asmeniškumas, individualumas čia niekaip neapsitrina ir neišnyksta. Jis yra dalis, kurianti pusiausvyrą: maldoje (asmeniška Mt 6, 6 ir bendra Mt 6, 9), žodžio mokymesi (asmeniškas 2 Tim 3, 14 ir bendras 2 Tim 4, 2), meilėje (krikščionių 2 Pt 1, 7a ir ne tik jų 2 Pt 1, 7b).

Trumpai tariant, Dievo žodžio klausymas, tarnavimas kitam ir bendra malda – tai apie galybę puikių ir džiuginančių rezultatų liudijanti kombinacija. Beje, Jėzus primena ir apie apvalymą (eil. 2). Šakelės apvalomos – tai, kas ant jų nereikalinga, bloga, pašalinama. Dažniausiai tai nėra labai malonus procesas, bet reikalingas, kad galėtų laisvai augti ir pati šakelė, ir jos vaisiai. Taigi buvimas bendruomenėje susijęs su apvalymu – raginimu, pabarimu, pataisymu, kritika.

Priklausau bendruomenei, kad augtų mano tikėjimas.

6. Druska ir šviesa

Įžymiajame Kalno pamoksle tuoj po palaiminimų Jėzus pateikia palyginimą apie druską ir šviesą (Mt 5, 13–16). Krikščionys yra žemės druska ir šviesa. Šiame palyginime kalbama apie krikščionio santykį su aplinka, su aplinkiniu pasauliu, apie jo liudijimą ir tikėjimo išpažinimą. Jėzus parodo, jog egzistuoja aiškus skirtumas tarp tikinčiųjų ir netikinčiųjų. Netikinčiųjų pasaulyje viešpatauja tamsa, jai priešinga yra šviesa, išsklaidanti tą tamsą. Druska yra priešinga tam, kas nesūru, nepasūdyta. Druska suteikia skonį, būtinų medžiagų, konservuoja.

Jėzus kviečia savo mokinius iš tiesų tapti druska ir šviesa – druska gerai sūdančia ir šviesa ryškai šviečiančia. Krikščionis privalo būti pastebimas ir kitoks. Kitoks savo charakteriu, žodžiais ir darbais (“kad žmonės matytų gerus jūsų darbus”!, eil. 16). Paulius irgi panašiai, kaip Jėzus, konstatuoja, jog krikščionys yra šviesa (Ef 5, 8: “dabar esate šviesa Viešpatyje”) ir užbaigia raginimu būti tokiems (“tad elkitės kaip šviesos vaikai”).

Ir Fil 2, 15 apštalas rašo, kad mes spindime “tarsi žiburiai pasaulyje”, todėl privalome būti “nepeiktini ir nekalti, nesutepti Dievo vaikai” pasaulyje, kuriame pilna sugedimo ir tamsos. Paulius čia kartelę užkelia labai aukštai, todėl kiekvienam turėtų kilti klausimas, kaip tai padaryti? Ar įmanoma tai įvykdyti vienam? Ne tik Paulius, bet ir kiti Biblijos autoriai atsakytų: žinoma, kad ne! Tik laikantis kartu pasaulis pastebės, jog esate kitokie, ir kad jūsų daromi “geri darbai” yra tikrai prasmingi ir reikšmingi. Tik laikydamiesi kartu jūs sugebėsite šiame sugedusiame pasaulyje išsaugoti savo šviesą ir sūrumą, tai reiškia, savo būdą ir etinius principus. Palyginimai patys savyje byloja apie bendrumą. Mažytę žvakės liepsnelę užgesins stipresnis vėjo dvelktelėjimas; kruopelė druskos nepridės jokio skonio. Gerai sūdančia druska ir ryškiai šviečiančia šviesa būsime tik laikydamiesi kartu.

Dar vienas svarbus šio palyginimo aspektas, Jėzaus paminimas palaiminimų pabaigoje – tai krikščionių persekiojimas ir niekinimas (Mt 5, 10–12). Pasipriešinimo, šmeižto ir niekinimo akivaizdoje išlikti druska ir šviesa – didžiulis iššūkis! Būti “linksmi ir džiūgauti” (eil. 12) sugebėsime tik tuomet, jei jusime palaikymą ir paguodą iš kitų brolių ir seserų. Šviesumą ir sūrumą išsaugosime ir geru pavyzdžiu būsime tik tuomet, jei visi krikščionys laikysimės kartu. Todėl ir šia tema Jėzus visur vartoja daugiskaitą: “Jūs – žemės druska”, “Jūs – pasaulio šviesa”.

Priklausau bendruomenei, kad išpažinčiau savo tikėjimą.

7. Šventykla

Dievas yra visur esantis. Biblija tai vienareikšmiškai pakartoja daugelyje vietų (pvz., Ps 139, 7–12). Tačiau ir ne vienoje vietoje randame, kad Viešpats turi savo namus – šventyklą (pvz., Ps 11, 4). Izraelitams jis pats apie tai pasakė (Iš 25, 8; Ps 2, 4). Kad šventykla – Dievo namai, patvirtina ir Jėzus Jn 2, 16.

Naujojo Testamento laiškuose Dievo šventyklos palyginimas perkeliamas krikščionims. 1 Kor 6, 19 Paulius rašo: “Ar nežinote, kad jūsų kūnas yra šventykla jumyse gyvenančios Šventosios Dvasios…?” Čia apaštalas turi omenyje kiekvieną krikščionį, nes kiekviename gyvena Šventoji Dvasia. Kiekvienas krikščionis yra Dievo šventykla. Ir kitoje laiško vietoje Paulius klausia to paties: “Argi nežinote, kad jūs esate Dievo šventykla?” (3, 16). Tačiau dabar jis kalba apie bendruomenę, Bažnyčią, kuri yra šventykla. Taigi kiekvienas krikščionis atskirai yra šventykla ir krikščionys visi kartu taip pat sudaro šventyklą.

Dievas yra visur esantis; su tikinčiaisiais ir šventykloje (Senasis Testamentas), kiekviename krikščionyje, kiekvienoje bažnyčioje, visoje pasaulinėje krikščionių bendruomenėje (Naujasis Testamentas). Taip ir Šventoji Dvasia gyvena kiekviename įtikėjusiame žmoguje ir kiekvienoje bendruomenėje. Tai labai susiję ir priklausomi aspektai. Be to, Dievo artumo ir buvimo šventykloje paveikslas minimas ir Apreiškimo knygoje, kur kalbama apie naująją Jeruzalę. Tik tada šventyklos nebebus, nes šventykla bus pats Dievas.

Apie bendruomenę kaip vietą, erdvę: Senojo Testamento šventykla tarnavo Dievo šlovinimui ir maldai. Panašiai ir su naujatestamentine bažnyčia. Tai irgi vieta Dievui garbinti ir šlovinti (Ef 1, 6. 12). Iš Apd 2, 42.47 matome, kad ankstyvųjų krikščionių bažnyčioje Jeruzalėje Dievo šlovinimas ir malda užėmė svarbią vietą.

Senojo Testamento šventykloje taip pat buvo ir aukojama, kunigai išpažindavo tautos nuodėmes, buvo teikiamas ir gaunamas atleidimas. Naujojo Testamento Bažnyčioje aukoti nebereikia, nes Jėzus visas nuodėmes atpirko savo tobula auka (Hbr 9, 28). Bet išliko nuodėmių išpažinimas (Jok 5, 16) ir atleidimas. Tik šiam aktui pagal Naująjį Testamentą nebereikia specialių kunigų veiksmų, nes visi krikščionys yra kunigai (1 Pt 2, 9) ir jie tą gali atlikti vienas kitam. Bendruomenėje yra ypatingai svarbi atleidimo patirtis. Apčiuopiamiausiai tai pasireiškia komunijos, Kristaus vakarienės metu, kai prisimenama Jėzaus auka. Čia Jėzus tampa dvasiškai esančiu tarp krikščionių (sako reformatai), o pasak Lutherio – net tikrai esančiu.

Priklausau bendruomenei, kad patirčiau Dievo artybę.

Išvada: krikščioniui būtinai reikia bendruomenės! Kodėl? Tam paminėjome septynias biblines priežastis. Dar aiškesnį apibrėžimą pateikia Johnas Stottas savo Ef 3, 10 komentare: “Mes priklausome bendruomenei, nes ji yra viena iš esminių Evangelijos dalių”. Toliau žymusis britų teologas priduria:
“Tokia Evangelija, kokią kai kas iš mūsų skelbia, yra per daug individualistinė. Mes sakome “Kristus numirė už mane” ir priduriame eilutę iš giesmės: “O, danguje manęs laukia šlovė”. Abu teiginiai teisingi… Bet tai toli gražu ne visa Evangelija… Tikroji Geroji Naujiena sako…, kad jis mirė ir vėl prisikėlė ne tik dėl to, kad išgelbėtų tokius nusidėjėlius kaip aš (nors jis tą irgi padarė), bet ir kad sukurtų naują žmoniją; jis atėjo ne tik tam, kad išgelbėtų mus iš nuodėmės, bet ir kad įvaikintų mus į Dievo šeimą. Išganymas atliktas ne tik tam, kad mus sutaikytų su Dievu, bet ir tam , kad mus sutaikytų vieną su kitu. Dėl to bendruomenė yra svarbi visos Evangelijos dalis. Evangelija yra Geroji naujiena ir apie naująją bendruomenę, ir apie naująjį gyvenimą”. (“The Message of Ephesians”, 1979)

O štai kas atsitinka, kai vis dėlto nusprendžiama, kad bendruomenės nereikia. Muzikos žurnalistas Steve’as Turneris pagrindinę roko grupės “U2” dvasinę problemą apibūdina žodžiais, prie kurių nėra ko pridurti:
“Nuo tada, kai 9-o dešimtmečio pabaigoje paliko ‘Shalom’ grupę, jie buvo be dvasinio pagrindo ir todėl atskirti nuo sistemingo Biblijos mokymo, disciplinos, bendravimo ir garbinimo. Tai atvedė prie teologijos ‘darykis pats’, kuri liko neginčijama. Tai taip pat reiškė, kad jie mato save nebe kaip visos krikščionių bendruomenės dalį, jaunų ir senų, juodų ir baltų, madingų ir nemadingų, turtingų ir vargšų, bet kaip dalį elito, kuriam nebereikia laikytis Naujojo Testamento Bažnyčios gyvenimo pavyzdžio. Bono teigė, kad ‘gyventi Dvasia’ reiškia ‘tai mano gyvenimas, ir jis yra tarp manęs bei Dievo, ir niekieno kito’ – požiūris, kuris ignoruoja kolektyvinį matmenį ir veda prie to, kas vadinama ‘vienišo bastūno krikščionybe’”.

III. KAIP SUSIRASTI BENDRUOMENĘ?
Konkretūs patarimai

1. “Regimoji” ir “neregimoji” Bažnyčia

Pabaigai keletas konkrečių patarimų, galinčių padėti įsilieti į vietinę bendruomenę. Bet iš pradžių norėčiau paminėti du svarbius dalykus, skambančius kiek iškiliai, bet turinčius svarbią praktinę reikšmę. Reformatoriai Lutheris ir Calvinas suformulavo ir įtvirtino “regimosios” ir “neregimosios” Bažnyčios sąvokas. Reformatų Vestminsterio išpažinime (1647) sakoma:
“Visuotinę, arba universaliąją Bažnyčią, kuri yra neregimoji, sudaro visi išrinktieji, kurie praeityje, dabartyje ir ateityje buvo ir bus vienijami Kristuje, kuris yra galva… Regimoji Bažnyčia… susideda iš tų viso pasaulio žmonių, kurie išpažįsta tikrąją religiją…”.

Kiekvienas, atgimęs iš aukšto, yra dalis nematomojo kūno, nepaisant, priklauso Bažnyčiai ar ne. Išganymą teikia ir tikėjimą kuria bei augina per pamokslą, mokymą, liudijimą skelbiamas Dievo žodis. Todėl ‘protestantų logika’ tokia: kadangi esu išganytas, tai siekiu bendravimo su kitais išganytaisiais; kadangi esu dalis neregimojo kūno, noriu priklausyti ir konkrečiai bendruomenei, regimajam kūnui. (Žr., pvz., Heidelbergo katekizmą: “68 klausimas: Kadangi vien tik tikejimas paverčia mus Kristaus ir jo geradarysčių dalinikais, iš kur kyla šis tikėjimas? Jį mūsų širdyje veikia šventoji Dvasia per šventos Evangelijos skelbimą, o patvirtina per šventų sakramentų naudojimą.”)

Romos katalikų Bažnyčia pripažįsta tik vieną kūną – save pačią, taigi katalikų Bažnyčią. Išganymas ateina ir suteikiamas per Bažnyčią kaip instituciją tam tikrais sakramentais, skirstomais, vėlgi, tos Bažnyčios tarnų (kunigų, vyskupų) (“Bažnyčia – visuotinis išganymo įrankis”, UR 3″). Kad būtum išganytas ir kad išganymo neprarastum, privalai priklausyti tai bažnyčiai ir jos nepalikti.

Katalikybėje priklausymas Bažnyčiai susiejamas su išganymu daug stipriau negu pas evangelikus. Evangelikai laikosi tos nuomonės, kad Bažnyčia išgelbėjimo niekaip tiesiogiai nenulemia, todėl jai priklausyti teoriškai ‘nėra privalu’. Priklausymas “regimajai” Bažnyčiai nėra išganymo reikalas. Išganymo reikalas visų pirma yra priklausymas būtent “neregimajai” Bažnyčiai. Tačiau praktiškai bendruomeniškumas yra natūralus ir geriausias kiekvieno krikščionio kelias, reikalingas, kaip jau minėjau, išsaugoti ir auginti savo tikėjimą.

Priedas: II Vatikano susirinkimas, katalikų Bažnyčia ir “atsiskyrę broliai”

II Vatikano susirinkimo dogminėje konstitucijoje apie Bažnyčią “Lumen gentium” (LG 8) rašoma:
“Kristus, vienintelis tarpininkas, yra įkūręs šioje žemėje savo šventąją Bažnyčią, tikėjimo, vilties ir meilės bendruomenę, kaip matomą organizmą… Ši hierarchiškai sutvarkyta draugija ir Kristaus mistinis kūnas, matoma draugija ir dvasinė bendruomenė, žemiškoji Bažnyčia ir gausi dieviškų dovanų Bažnyčia, – į tai neturi būti žiūrima, kaip į dvi skirtingas realybes, bet jos sudaro vieną sudėtingą realybę, susidedančią iš žmogiškojo ir dieviškojo pradmens… Ši Bažnyčia, įkurta ir suorganizuota šiame pasaulyje kaip draugija, yra Katalikų Bažnyčia, valdoma Petro įpėdinio ir drauge su juo vyskupų, nors šalia jos matomo organizmo yra daug šventumo ir tiesos pradmenų, kurie, būdami priklausančios Kristaus Bažnyčiai dovanomis, skatina į katalikišką vienybę.”

Nors, čia kalbant apie Bažnyčią, neneigiamas tam tikras Bažnyčios regimasis ir neregimasis aspektai, tačiau II Vatikano susirinkimo nuostatos visiškai katalikiškai atmeta protestantų Bažnyčios suskirstymą į regimą ir neregimą. Tikroji Bažnyčia yra viena ir ji “yra” (jau nebevartojamas lotyniškas žodis “est”, bet “subsistit in”) būtent katalikų Bažnyčia. Susirinkimas patvirtina, kad vien joje egzistuoja tiesos ir išganingųjų priemonių pilnatvė ir neklystamumas (“Tikinčiųjų visuma… negali klysti tikėjime…”, LG 12). Bet ir šita Bažnyčia turi savo mistinį aspektą. Sutinkama, kad ir nekatalikiškose Bažnyčiose esti tiesos elementų ir yra krikščionių (šiame kontekste jau nebevartojamas žodis “eretikai”), bet šie dalykai ir visa kas gera iš prigimties ir ‘teisiškai’ atėję iš katalikų Bažnyčios, (žr. ir UR 3: “Kristaus Dvasia iš tiesų neatsisakė naudotis jomis [atsiskyrusiomis bažnyčiomis] kaip išganymo priemonėmis. Jų galia kyla iš Katalikų Bažnyčiai suteikto malonės ir tiesos pilnumo”).

Protestantų atžvilgiu Susirinkimas pirmą kartą padarė svarių nuolaidų: jie vienareikšmiškai pavadinami krikščionimis ir broliais. Tačiau esminė Bažnyčios laikysena išlieka tradiciškai tokia pati. LG 14 išaiškinama:
“Remdamasis Šventuoju Raštu ir Tradicija, jis [šventasis Sinodas] moko, kad ši keliaujanti Bažnyčia yra būtina išganymui… Štai kodėl negalėtų būti išganyti tie žmonės, kurie, pažindami, kad Dievas per Jėzų Kristų yra įkūręs Bažnyčią kaip būtiną, arba nenorėtų į ją įeiti, arba nenorėtų joje pasilikti. Visiškai įsijungusieji Bažnyčios draugijon turi Kristaus Dvasią, priima pilnutinai tos draugijos struktūrą ir visas joje įsteigtas išganymo priemones ir jos matomame organizme vienijasi su Kristumi, kuris ją valdo per popiežių ir vyskupus…”
Gimę protestantų šeimose nekalti dėl atskilimo nuo katalikų Bažnyčios ir todėl gali būti išganyti (žr. UR 3). Tačiau tie, kurie žinodami ir sąmoningai atsitolina nuo tiesos bei išganymo pagrindo, nuo tikrosios Bažnyčios, tie, “kurie nenorėtų joje pasilikti”, tie gali prarasti išganymą. Netgi griežčiau: tokiems gręsia amžinasis pasmerkimas. Paprasčiau tariant, jei katalikas iš katalikų Bažnyčios pereina į protestantų, rizikuoja savo išganymu. Toks “atsimetėlis”, sąmoningai nusigręždamas nuo tiesos ir išganymo, užsitraukia kaltę ir parodo nepagarbą Bažnyčiai kaip sakramentui. Šiandien atvirai taip griežtai niekas neteigia, prisidengiama sušvelnintu konjuktyvu “negalėtų būti išganyti”. Tačiau bet kokiu atveju konfesijos pakeiktimas išlieka ‘nepriimtinas’.

Tą patvirtina ir Bažnyčios kanonų teisė, nenumatanti jokios išstojimo iš katalikų Bažnyčios galimybės. Iš CIC Can. 751 aišku, kad konvertavusieji į protestantizmą kaltinami erezija, kas pagal CIC yra sunkus nusikaltimas ir gręsia ekskomunika (žr. Can. 1364). Ir kodėl, norint katalikiškai įteisinti mišrią santuoką, būtina pasižadėti vaikus krikštyti ir auklėti katalikiškai? (Can. 1124,1125; žr. 1366: nekatalikiškas kataliko vaikų krikštas ir auklėjimas yra baustinas!). Ogi todėl, jog laikomasi įsitikinimo, kad išganymas tiesiogai gaunamas tik katalikų Bažnyčioje.

Bet to dar negana. Patyrinėkime, kas sakoma apie nekrikščioniškas religijas, ir pamatysime, kad situacija susidaro beveik absurdiška. Skyriuje apie mususlmonus (LG 16) pripažįstamas jų tikėjimas į tą patį Dievą ir priduriama:
“Visi be savo kaltės nepažįstantieji Kristaus Evangelijos ir jos Bažnyčios, bet ieškantieji Dievo nesugadinta širdimi ir besistengią malonės poveikyje įvykdyti savo darbais Dievo valią, kaip ją diktuoja sąžinės balsas – visi gali pasiekti amžinąjį išganymą.”

Pasak islamo ekspertės C. Schirrmacher 99 proc. pasaulio musulmonų nežino Evangelijos. Bet pagal katalikų mokymą “nesugadintieji ir sąžiningieji” iš jų turi nemažai šansų būti išganyti. Negi tikrai jų padėtis geresnė už tų atsimetėlių katalikų, kurie tapo tikinčiais evangelikais? Tiesiog sunku patikėti…

2. Neieškok tobulos bendruomenės!

Iš skirstymo į “regimą” ir “neregimą” Bažnyčią išplaukia ir kita svarbi išvada, kuri Vestminsterio išpažinime pateikiama taip:
“Visuotinė Bažnyčia būdavo tai labiau regima, tai mažiau regima. O tos dalinės Bažnyčios – vienos labiau tyros, kitos mažiau…, priklausomai nuo to, kiek aiškiai jose skelbiamas ir priimamas Evangelijos mokymas… Net pačioms tyriausioms pasaulyje bažnyčioms gresia susimaišymas ir klaidos, kai kurios net taip išsigimė, kad nustojo būti Kristaus Bažnyčiomis, o tapo šėtono sinagogomis… Nežiūrint to, žemėje visada liks bent viena bažnyčia, kuri pagal Dievo reikalavimą vykdys jo valią”.

Tobulas yra tik neregimasis kūnas, bet ne konkreti regima bendruomenė. Žinoma, kiekviena bendruomenė turi stengtis tobulėti, ir mes galime rinktis iš tobulėjančių ir netobulėjančių. Bet neturėtume ieškoti tobulos, nes tokios tiesiog niekada nerasime. Tikrai nesirinkti reiktų tik iš tų bažnyčių, kurios viešai skelbia klaidingą mokymą (“sektos”). Taigi belieka tik kažkuri viena iš didžiulio rato, bet, deja, nelabai tobulų.

Reikia pridurti, kad šiame kontekste katalikų vieno kūno koncepcija yra labai sunkiai realizuojama. Sakoma, kad vienintelė regima bažnyčia yra šventa ir tobula (“nesutepta”, KBK 867). Bet kaip tada, kai kurie nors jos tarnai nusideda? Pasirodo, tarnai gali nusidėti, nes jie yra klystantys (“sudaryta iš suteptųjų”), bet bažnyčia dėl to nepasidaro netobula. Gyvenime ta riba dažniausiai labai išsitrina. Prasižengusių kunigų kritika dažnai priimama ir kaip visos bažnyčios kritika. Katalikų bažnyčios delsimas pripažinti klaidas esmingai susijęs su vieno tobulo kūno koncepcijos laikymusi.

3. Kam reikalingas organizuotumas?

Prieš pereidamas prie konkrečių patarimų, būtinai noriu paminėti vieną dalyką. Į tai, apie ką iki šiol kalbėjau, kai kas atsakytų: taip, bendravimas, žinoma, labai reikalingas. Bet kam jį specialiai organizuoti? Kodėl aš turiu įsitraukti į organizuotą bendruomenę? Su krikščionimis juk galiu bendrauti ir be bendruomenės?!

Čia yra truputis tiesos. Be abejo, “kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir aš esu tarp jų” (Mt 18, 20). Neformalus tikinčių draugų bendravimas yra sveikintinas ir vertingas, bet vien jo nepakanka. Jau vien dėl to, kad dažniausiai tai bendravimas tik tarp artimų žmonių. O biblinis bendruomenės vaizdas yra žymiai platesnis. Biblinė bendruomenė yra bendravimas ir su nelabai draugiškais ir artimais, su nelabai simpatiškais, visiškai kitokiais, su jaunesniais ir žymiai vyresniais, su tais, kurie visai “ne mano skonio” – tokia paletė esti tik organizuotoje bendruomenėje, nes tik į tokią gali susirinkti daug ir visiškai skirtingų žmonių. Todėl, palyginus su tuo, neformalios draugų grupės tėra tik malonūs bičiulių rateliai.

Be to, net nesigilinus iš Naujojo Testamento galima suprasti, kad bendruomeninis gyvenimas turi būti bent kiek organizuojamas. Pamaldos vyksta ne spontaniškai, bet suplanuotai, tam tikru laiku ir tam skirtoje vietoje. Socialinis darbas – svarbi krikščionių bendravimo dalis – irgi nedaromas gaivališkai, o yra organizuojamas (Apd 6!). Naujajame Testamente daug kartų minėta pinigų rinkliava Jeruzalės bendruomenei galėjo vykti tik dėl nusistovėjusios tam tikros tvarkos. Be organizavimo neįmanomas ir pastorių ar kitų bendruomenės darbuotojų finansavimas (kas gi dirbs nuolatinį darbą tik už kartkartėmis spontaniškai sumokamą atlygį?).

Organizuotoje bendruomenėje galime išmokti pareigingumo ir atsakomybės; esame atskaitingi bei pagal tam tikrą tvarką galime naudotis savo balso teise; būdami organizuota bendruomene, mes kaip krikščionys lengviau pastebimi ir atpažįstami viešumoje; taip pat be organizacijos sunku atlikti mums Kristaus patikėtą misiją.

4. Kriterijai

Tapus krikščioniu ir panorus įsilieti į bendruomenę, patartina atsižvelgti į šitokius kriterijus:

• Ar ta bažnyčia ten, kur tu gyveni? Norint susikurti ir išlaikyti artimą bendravimą su broliais ir seserimis, reikalingas tam tikras artumas vietos atžvilgiu. Todėl patartina bendruomenės ieškoti tame mieste, kuriame gyveni. Jei to padaryti neįmanoma, ir sekmadieniais tenka vykti į toli esančią bendruomenę, tai patartina gyvenamojoje vietoje ieškoti namų ratelio ar kitų vietinio krikščionių bendravimo galimybių.

• Ar toje bažnyčioje skelbiama Evangelija? Vienu iš pagrindinių tikrosios krikščionių bendruomenės skiriamųjų bruožų reformatoriai laiko bibliškai teisingą mokymą ir biblišką Dievo žodžio skelbimą. Kadangi per Dievo žodį tampama krikščioniu ir augama tikėjimu, tai svarbus klausimas: ar toje bažnyčioje galima tapti krikščioniu? Ar tapus galima išlikti krikščioniu ir augti tikėjimu? Prie šios temos dar priskirtinas ir sakramentų sampratos klausimas (kaip bendruomenė traktuoja krikštą, Kristaus vakarienę).

• Ar toje bažnyčioje aiškiai atskiriami krikščionys ir nekrikščionys? Žinoma, tik Dievas mato, kuris tikrai tiki, o kuris tik elgiasi tarsi tikintis, bet iš tikrųjų yra apsimetėlis. Bet dėl to nereiškia, kad bendruomenėje vieta bet kokiems. Krikščionių bendruomenei gali priklausyti tik tie, kurie asmeniškai išpažįsta savo tikėjimą, nori ir stengiasi sekti Jėzų kaip savo Viešpatį ir laikytis jo įsakymų. Be abejo, visos Bažnyčios sakytų, kad joms priklauso tik tikintieji. Tik kas yra tikintysis, krikščionis? Krikščioniu netampama vien per krikštą, ir toli gražu ne visi pakrikštytieji yra atgimę iš aukšto. (Visgi katalikų kanonų teisė Can. 204 § 1 tvirtina, kad visi pakrikštyti vadinami tikinčiaisiais.) Todėl geriau ieškotis tos bažnyčios, kuri iš savo narių reikalauja aiškaus tikėjimo išpažinimo ir šitaip išreiškia ir realizuoja svarbią nuostatą bei palaiko vidinę tvarką.

• Ar šiai bendruomenei reikalingos mano dovanos? Ieškant bendruomenės, beveik automatiškai kyla klausimas, ką aš iš jos gausiu? Bet tuoj pat derėtų paklausti ir kitaip: ką aš galėsiu duoti? Kaip galėsiu tarnauti savo broliams ir seserims? Ar čia reikalinga mano pagalba ir dovanos? Gal yra dalykų, kurie nelabai traukia būti šioje bendruomenėje, tačiau būtent joje aš matau reikmes, atitinkančias mano gebėjimus?

• Kaip praktikuojamas bendravimas? Ar, išskyrus pamaldas, bendruomenėje vyksta kita veikla? Daug pliusų bendruomenei prideda namų ratelių, tikslinių grupių ir kitokių iniciatyvų buvimas. R. Sideris:
“Rateliai sukuria nuostabias galimybes suinteresuotiesiems padiskutuoti apie šeimos biudžetą, apie aukas darbui bendruomenėje, apie draugystės, santuokos, tėvystės problemas, seksualines ir pinigų pagundas, apie savo pašaukimą. Aš visiškai įsitikinęs, kad kiekviena bendruomenė, turinti gerai veikiančius ratelius, įgauna nuostabias galimybes iš esmės pasikeisti į gera. Rateliai yra puikiausios struktūros priešintis visuomenės individualizmui ir meilėje pažvelgti ir įsiklausyti vieniems į kitus”.

• Ar aš čia tinku? Mano biografija. Iki šiol minėti kriterijai yra objektyvūs. Bet, žinoma, pasirenkant bendruomenę, labai svarbų vaidmenį vaidina ir paties ieškotojo bruožai, jo asmenybė, auklėjimas, tradicijos, įtakos, skonis. Ne kiekvienas tinka kiekvienai bendruomenei, ne kiekvienas gali apsiprasti ir susitaikyti su bet kokiu stiliumi. Subjektyvių kriterių nereikia pervertinti, tačiau ir nesumenkinti, pasistengti teisingai įvertinti.

Apsisprendžiant reiktų pabandyti sukurti pusiausvyrą tarp šių trijų komponentų: Dievas – brolis – aš. Ar šioje bažnyčioje skelbiama Evangelija, biblinis mokymas ir šlovinamas Dievas? Ar šioje bažnyčioje yra galimybių tarnauti broliui, ar reikalinga mano pagalba? Ar šioje bažnyčioje aš pats tinku, ar man ji patinka?

5. Informacija

Renkantis bendruomenę, reikia sužinoti, kiek, kokių ir kur jos yra, kada vyksta pamaldos. Konkrečios informacijos dažniausiai galima gauti pačioje bendruomenėje iš jos narių, vadovų. Taip pat jums pagalbos ranką tiesia ir LKSB interneto svetainė (“nuorodos”) bei žinynas “Religijos Lietuvoje”.

6. Bendruomenė ir LKSB

LKSB nekuria bažnyčių ir pati nėra “studentų bažnyčia”. Ir norėdama ji ja netaptų, nes neturi pagrindo: sekmadieninių pamaldų, krikšto, visų amžiaus grupių narių. LKSB yra tik krikščioniška organizacija, padedanti bažnyčioms ir savo veikla universitetuose didinanti vietinių bendruomenių gretas.

Žinoma, LKSB turi ir tam tikrų bendruomenės bruožų: puoselėja krikščionių bendravimą, skelbia Dievo žodį, meldžiasi, šlovina Dievą, tarpusavyje išpažįsta nuodėmes, atlieka sielovados darbą. Todėl nieko nuostabaus, kad kai kurie studentai LKSB grupes laiko savo bendruomene. LKSB grupės to vaidmens nesikrato, bet tik tam tikrą pereinamąjį laikotarpį, studentams nerandant bendruomenės arba nesėkmingai bandant į kokią nors įsitraukti ir pan. Be to, tokia situacija ribota vien dėl to, kad studijų laikas ribotas. Po studijų žmogus vis vien turi rasti bendruomenę, todėl ypač patartina per tuos keletą metų suskubti ir susirasti savo tikrus dvasinius namus.

7. Pastovumas

Renkantis patartina susipažinti su kuo platesniu ratu, įvairios pakraipos, skirtingų tradicijų, skirtingų pamaldų tipų bendruomenėmis. Šitaip susidaromas Kristaus kūno įvairovės vaizdas. Tačiau kažkuriuo metu, per ilgai nevilkinant, apsispręsti ir išsirinkti vieną konkrečią. Tik pasirinkus ir apsistojus bendruomenėje, galima pradėti joje tarnauti, užmegzti artimus ryšius ir dvasiškai augti. Pasirinkus reiktų pasistengti ilgesnį laiką toje bendruomenėje ir pasilikti. Keičiant bendruomenes kaip marškinius, nėra ko tikėtis nuoširdaus ir artimo bendravimo. Pereiti į kitą bendruomenę reiktų tik gerai pasvėrus, pamatavus ir ne per dažnai.