Bažnytiniai terminai

Abitas (lot. habitus – drabužis) – krikščionių vienuolių (vyrų ir moterų) drabužis. Vilkimas nuo III–IV a.

„Acta Apostolicae Sedis“ – oficialus periodinis Vatikano leidinys. Skelbia popiežių bules, konstitucijas, enciklikas, brėves, laiškus. Eina nuo 1909.

Adventas (lot. adventus – atėjimas) – katalikų liturginių metų laikotarpis – 4 savaitės prieš Kalėdas.

Alba (lot. alba – balta): 1) Ilgas baltas lininis darbužis, kuriuo vilkėdavo per krikštą ankstyvosios krikščionybės ir viduramžių katechumenai; 2) Katalikų kunigo liturginis drabužis, perjuostas balta virvute (cinguliu).

Aleliuja (hebr. hallelujah – šlovinkite Jahvę) – liturginis kreipimasis į tikinčiuosius, raginantis šlovinti Dievą; džiaugsmo ir triumfo šūksnis.

Alkas – senovės baltų religinio kulto vieta. Joje buvo aukojamos aukos dievams, deginami mirusieji, atliekamos kitos religinės apeigos.

Altorius (lot. altaria, altus – aukštas): 1) Religinių apeigų vietos įrenginys – pakyla aukojimui, aukuras; 2) Krikščionių bažnyčioje – šventa vieta su tam tikros formos stalu (lot. mensa), prie kurio kunigas per pamaldas meldžiasi ir aukoja Mišių auką.

Alumnas (lot. alumnus – auklėtinis) – kunigų seminarijos auklėtinis, kitaip klierikas.

Ambona (gr. ambon – pakyla) – sakykla.

Amen (hebr. amen – tegul taip bus, iš tikrųjų) – Biblijoje vartojamas sakralinės reikšmės žodis, reiškiantis linkėjimą, Dievą šlovinančio teksto pabaigą. Juo baigiamos ir krikščionių maldos, priesaikos Dievo vardu.

Antifona (gr. antiphonos – atsiliepiantis) – giedojimo būdas, kai pakaitomis, tarsi atsiliepdami vienas kitam, gieda du chorai arba solistas ir choras.

Apaštalas (gr. apostolos – pasiuntinys) – Jėzaus Kristaus išrinktas mokinys. Pasak Naujojo Testamento, jų buvo 12.

Apaštalų laiškai – viena Naujojo Testamento dalių, kurią sudaro 14 Pauliaus, 1 Jokūbo, 2 Petro, 3 Jono ir 1 Judo ganytojiškas laiškas įvairioms bendruomenėms.

Arkivyskupija – krikščionių bažnyčios administracinis teritorinis vienetas, kurį dažniausiai sudaro kelios vyskupijos. Lietuvoje yra Kauno ir Vilniaus arkivyskupijos.

Arnotas (lot. ornatus – papuoštas) – viršutinis katalikų dvasininkų drabužis, vilkimas per Mišias.

Asketas (gr. asketos – besimankštinantis): 1) Kurios nors religijos tikintysis, praktikuojantis asketizmą; 2) Žmogus savo valia (ne religiniais motyvais) atsisakantis gyvenimo malonumų.

Atlaidai (Katalikų bažnyčioje): 1) Laikinas bausmės už nuodėmes panaikinimas arba sumažinimas; 2) Parapinė katalikų šventė, rengiama kurio nors šventojo garbei ir vadinama jo vardu.

Betliejus – miestas Jordanijoje, 8 km į pietus nuo Jeruzalės. Pasak Naujojo Testamento, Betliejus – Jėzaus Kristaus gimtinė.

Celė (lot. cella – kambarėlis): 1) Vienuolio arba vienuolės gyvenamasis kambarys; 2) Romėnų šventyklos uždara patalpa, kurioje laikoma dievo statula.

Celibatas (lot. caelibatus, caelebs – nevedęs) – dvasininkų, daugiausia vienuolių, privaloma viengungystė; lytinio asketizmo forma.

Choralas (lot. choralis – chorinis) – vokalinis liturginės muzikos kūrinys.

Ciboriumas (lot. ciborium – taurė), ciborija: 1) Taurė Ostijai; 2) Katalikų bažnyčių architektūrinis elementas – baldakimo formos antstatas virš altorių, krikštyklų, relikvijorių.

Dalmatika – puošnus liturginis katalikų diakono drabužis.

Dekalogas (gr. deka – dešimt + logos – žodis, sąvoka) – Dešimt Dievo įsakymų.

Depozicija – katalikų bažnytinė bausmė, atimanti iš dvasininko pareigybę, titulus ir teisę atlikti bažnytines funkcijas.

Dešimt Dievo įsakymų – religinių priesakų ir draudimų rinkinys – judaizmo ir krikščionybės etikos pagrindas. Pasak Senojo Testamento, Dešimt Dievo įsakymų buvo skelbti Mozei ant Sinajaus kalno, surašyti dviejose akmeninėse lentose. Judėjai šias lentas kaip šventenybę laikę Sandoros skrynioje.

Devintinės – katalikų šventė Eucharistijos garbei. Prasideda devintąją savaitę po Velykų ketvirtadienį ir švenčiama aštuonias dienas.

Disidentas – asmuo, nepripažįstantis oficialiosios religijos; atskalūnas; kitatikis.

Dogma (gr. teiginys, sprendimas) – krikščionybės teologų teiginys, priimtas Bažnyčios Susirinkimo, patvirtintas popiežiaus ir tapęs neginčijama tiesa.

Egzekvijos (lot. exsequiae – laidotuvės) – katalikų gedulo pamaldos.

Egzorcizmas (gr. exorkizo – užkeikiu) – apeigos piktosioms dvasioms išvaryti.

Ekskomunija (lot. excommunico – pašalinu iš bendruomenės) – bažnytinė bausmė – atskyrimas nuo bažnyčios.

Eminencija (lot. eminentia – pranašumas, garbingumas) – kardinolų garbės titulas.

Enciklika (gr. enkyklios – apskritas) – popiežiaus aplinkraštis doktrinos, kulto ir organizaciniais klausimais. Paprastai rašoma lotynų kalba, vadinama pirmaisiais teksto žodžiais.

Eucharistija (gr. eucharistia – dėkojimas) – krikščionių kulto aktas – Mišios drauge su Komunijos sakramentu.

Evangelijos (gr. euangelion – gera žinia) – pirmosios keturios Naujojo Testamento knygos (Evangelija pagal Matą, Morkų, Luką ir Joną), pasakojančios apie Jėzaus Kristaus veiklą bei mokymą.

Gavėnia – katalikų ir stačiatikių liturginių metų laikotarpis, skirtas priešvelykiniam pasninkui ir atgailavimui.

Gimtoji nuodėmė – krikščionybės dogma, teigianti, kad kiekvienas žmogus gimsta turėdamas iš pirmųjų žmonių poros paveldėtą pirmapradę nuodėmę. Gimtoji nuodėmė atleidžiama krikštu.

Indulgencija – bausmės už nuodėmes atleidimas, patvirtinamas bažnyčios išduodamu raštu.

Inkarnacija (lot. incarnatio – įsikūnijimas) – dievybės įsikūnijimas žmoguje. Krikščionybėje inkarnacija reiškia Kristaus įsikūnijimą žmoguje.

INRI – ženklas, dažnai rašomas ant katalikų bažnyčios ir ant kryžių virš Nukryžiuotojo. Sudarytas iš lotynų kalbos žodžių „Jesus Nazarenus Rex Judeorum“ (Jėzus Nazarietis žydų karalius) pirmųjų raidžių.

Kalėdos – viena svarbiausių krikščionių švenčių, daugumos bažnyčių švenčiama gruodžio 25 d. kaip Jėzaus Kristaus gimimo diena.

Kamža – katalikų kunigo liturginis drabužis.

Kardinolas – katalikų dvasininkas, rangu žemesnis tik už popiežių. Iš kardinolų renkamas popiežius.

Katekizmas – glaustas krikščionių tikybos išdėstymas.

Klierikas (lot. clericus – kulto tarnas) – kunigų seminarijos mokinys arba studentas.

Komunija (lot. communio – dalyvavimas) – ostijos arba konsekruoto vyno priėmimo aktas, kartais – pati ostija; Mišių (Aukos liturgijos) dalis.

Konsekracija: 1) Svarbiausioji Mišių dalis – duonos ir vyno pašventinimas;
2) Vyskupo įšventinimo, t.y. aukščiausiojo šventimo suteikimo kunigui apeiga. 3) Iškilmingas bažnyčios, altoriaus, liturginių reikmenų pašventinimas.

Kripta (gr. kryptos – paslėptas) – kulto patalpa katakombose su šventojo karstu; požeminė bažnyčios patalpa, kurioje laikomos relikvijos.

Krizma (lot. chrisma) – katalikų liturginis reikmuo – aliejaus ir balzamo mišinys, kurį naudoja dvasininkas, suteikiantis Krikšto, Sutvirtinimo ir Ligonių patepimo sakramentus.

Krucifiksas (lot. crucifixus – nukryžiuotas) – tapytas, grafinis ar skulptūrinis prie kryžiaus prikalto Kristaus atvaizdas.

Kūčios – iškilminga religinio pobūdžio vakarienė Kalėdų išvakarėse. Kūčių kilmė aiškinama įvairiai: kaip pirmųjų amžių agapės tęsinys, kaip sukrikščionintas senovės pagonių mirusiųjų minėjimas, kaip pagonių derliaus apeigų liekana. Kūčių diena yra pasninko diena. Valgyti pradedama vakare žvaigždėms sužibus. Lietuvoje paprastai per Kūčias patiekiama 12 pasninko valgių.

Litanija (gr. litaneia – meldimas) – katalikų maldos tipas. Litanija giedama arba kalbama pakaitomis vadovo ir tikinčiųjų.

Liturgija (gr. liturgia – visuom. pareigos) – vieša religinio kulto forma.

Mesijas – Dievo pasiuntinys, turįs pradėti naują etapą žemėje.

Mišios (lot. missus – pasiuntinys) – svarbiausia katalikų ir stačiatikių kulto apeiga, kurios esminis momentas yra duonos ir vyno, simbolizuojančių Jėzaus Kristaus kūną ir kraują, aukojimas.

Ostija (lot. hostia – aukojamasis gyvulys) – mažas apvalus paplotėlis iš kvietinių miltų, katalikų naudojamas per Mišias konsekracijai ir komunijai.

Pasija (lot. passio – kančia) – Jėzaus Kristaus kančia arba jos aprašymas, pavaizdavimas.

Pasninkas – religinio asketizmo forma – ilgesnis ar trumpesnis susilaikymas nuo valgymo ar tam tikro maisto, pramogų, lytinių santykių ir pan.

Pieta – krikščionių dailės kūrinys, vaizduojantis kenčiančią Mariją su nuimtu nuo kryžiaus Jėzumi.

Piligrimas (vok. Piligrim, lot. pelegrinus – svetimšalis) – asmuo, religiniais tikslais keliaujantis į šventas vietas.

Rarotos (lot. rorate (coeli) – siųsk rasą (dangau)) – katalikų ankstyvosios rytmečio Mišios Marijos garbei, laikomos per adventą.

Regula (lot. regula – linija, taisyklė) – krikščionių vienuolių elgsenos normos, kurias nustato jų ordino steigėjas ir patvirtina bažnyčios vadovybė (popiežius, vyskupas).

Rekolekcijos (lot. recolectio – susikaupimas) – katalikų religinės pratybos, kuriomis siekiama sustiprinti jų dalyvių religingumą.

Requiem (lot. requies – atilsis): 1) Katalikų gedulo Mišios; 2) Vokalinis instrumentinis gedulo muzikos kūrinys, skirtas atlikti bažnyčioje.

Rezurekcija (lot. resurrectio – prisikėlimas): 1) Jėzaus Kristaus prisikėlimas; 2) Iškilmingos katalikų pamaldos vakare prieš Velykas (Didijį šeštadienį) arba pirmosios Velykų dienos rytą.

Rožančius (lenk. rožaniec, lot. rosarium): 1) Uždaras karoliukų vėrinys, tikčiųjų naudojamas meldžiantis; 2) Katalikų maldos forma, išplatinta dominikonų.

Sakralizacija (lot. sacralis – šventas) – daiktų, reiškinių, asmenų, nepriklausančių religijos sferai, sureliginimas, pašventinimas.

Sakramentai (lot. sacramentum – priesaika, įsipareigojimas) – ritualiniai veiksmai, turintys suteikti Dievo malonę. Katalikų Bažnyčia turi septynis sakramentus: krikšto, sutvirtinimo, komunijos, atgailos, ligonių patepimo, kunigystės ir santuokos.

Stabas – dievybės atvaizdas (drožinys, raižinys, statula, paveikslas) kaip religinio garbinimo objektas.

Stacijos (lot. statio – sustojimas) – kryžiaus kelio stotys.

Suma (lot. summa – aukščiausia) – svarbiausios ir iškilmingiausios parapinės katalikų Mišios, laikomos vidurdienį sekmadieniais ir per šventes. Jų metu klebonas sako pamokslą.

Šeštinės – krikščionių šventė, kuria minimas Kristaus žengimas į dangų. Švenčiamas 40–ąją dieną po Velykų (t.y. šeštąją savaitę).

Šventorius – uždara pašventinta teritorija aplink bažnyčią, jos kiemas.

Užgavėnės – krikščionių šventė, švenčiama septynios savaitės prieš Velykas, antradienį.

Velykos – krikščionių šventė, švenčiama Jėzaus Kristaus prisikėlimui iš mirusiųjų atminti.

Vėlinės – krikščionių mirusiųjų minėjimo diena. Vėlinės savo turiniu siejamos su Visų šventųjų švente lapkričio 1 d.

Verbų sekmadienis – krikščionių šventė, švenčiama sekmadienį prieš Velykas.

Vigilija (lot. vigilia – budėjimas) – krikščionių bažnyčioje kurios nors šventės išvakarėse visą naktį trunkančios pamaldos; švenčių išvakarės.

Žolinė – katalikų šventė, kuria minimas švč. Mergelės Marijos ėmimas į dangų.