A. Dvorkino “Sektos”: apžvalga ir kritika

Aleksandr Dvorkin. Sektos: totalitarinių sektų apžvalga. K.: VšĮ “Laetitia”, 2005. 524 p.

Aleksandro Dvorkino knyga “Sektos: totalitarinių sektų apžvalga” yra neabejotinai didžiausios apimties pastaraisiais dešimtmečiais Lietuvoje išleista knyga naujųjų religinių judėjimų (NRJ) tematika. Iš anksčiau šia tematika lietuvių kalba išleistų knygų galima paminėti tokias kaip Antano Paškaus “Dievai, dvasios ir žmonės “Naujajame amžiuje” (1993), Alano Gomeso “Sektos, kultai ir Biblija” (2000), Arūno Peškaičio ir Donato Glodenio “Šiuolaikinis religingumas” (2000). Visų šių knygų pozicija NRJ atžvilgiu yra kritiška, visos parašytos remiantis vienu ar kitu krikščionišku požiūriu. Tačiau A. Dvorkino knyga neilgame lietuviškos literatūros šia tematika sąraše išsiskiria itin neigiamu požiūriu į naujuosius religinius judėjimus, knygoje jie nedviprasmiškai vadinami “totalitarinėmis sektomis”. Knyga taip pat išsiskiria tendencingumu aprašant religinių judėjimų istoriją, mokymą, ji priskirtina antikultinės literatūros žanrui, kuris Vakarų pasaulyje paplito po II pasaulinio karo pradėjus sparčiai daugėti naujųjų religijų ir dvasingumo sąjūdžių.

Keli žodžiai apie autorių. Aleksandras Dvorkinas, gimęs 1955 m. Rusijoje, yra teologas ir istorikas, vienas žinomiausių Maskvos patriarchato “sektų” klausimų specialistų. Jis yra Maskvoje įkūręs Šv. Ireniejaus Lioniečio informacijos ir konsultavimo centrą. Šis centras teikia informaciją apie NRJ ir pagalbą nukentėjusiesiems nuo sektų.

Knygą galima sąlygiškai suskirstyti į tris dalis. Pirmoje dalyje – įvade – vaizdžiai pristatoma “totalitarinių sektų” grėsmė, pateikiami beveik visi istorijoje pasitaikę su NRJ siejamų masinių savižudybių, žmogžudysčių atvejai. Įvadą A. Dvorkinas baigia bandydamas sukurti nuotaiką, kuria skaitytojas turėtų skaityti ir visą knygą: “[Aprašyti sektų žiaurumai] sukelia pačias liūdniausias mintis: kas bus kita auka? Koks kitas “sielų valdovas”, susipainiojęs savo paties prieštaravimuose, panorės “garsiai užtrenkti duris”, drauge išsivesdamas visus savo garbintojus?”

Antroje dalyje, kurią pavadinkime teorine, autorius apibrėžia “totalitarinės sektos” sampratą ir bendrais bruožais apibūdina šį fenomeną. Čia taip pat aprašoma, kokiais metodais “sektos” įtraukia žmones, išlaiko juos organizacijoje. Pateikiama ir keletas galimų “totalitarinių sektų” klasifikacijų.

Galiausiai trečioje dalyje aprašomi pavieniai religiniai judėjimai. Šioje dalyje – daugiau nei 400 puslapių – sutelktas knygos svoris. Autorius NRJ sąlygiškai skirsto į ilgaamžes sektas (mormonus ir Jehovos liudytojus), pokarines eklektiškas sektas (scientologija ir munistai), pseudoinduistines sektas (Krišnos sąmonės organizacija, Transcendentinė meditacija, Šri Činmojaus kultas, Sai Babos sekėjų kultas, Ošo kultas), pseudobiblines sektas (“Šeima”, Pasaulinė Dievo bažnyčia, Tikėjimo sąjūdis) ir naujosios eros kultus (čia kalbama vien apie “Naujojo amžiaus” judėjimą).

Lietuviškojo vertimo leidėjai neįtraukė skyriaus apie Rusijoje susiformavusias dvasines ir religines grupes, pvz., visarionininkus, anastazininkus. Siekiant sutaupyti vietos, ko gero, būtų buvę prasmingiau išimti skyrius apie Lietuvos auditorijai mažiau aktualias grupes, pvz., “Šeimą” ar Pasaulinę Dievo bažnyčią, nes kai kurios Rusijos grupės ne tik aktyviai veikia Lietuvoje, bet ir yra mažiausiai ištirtos bei aprašytos.

Šioje apžvalgoje jau daug kartų nuskambėjo žodžiai “sekta”, “kultas”, “totalitarinė”. A. Dvorkino knygoje šie žodžiai taip pat dažnai skamba, jie pagardinami žodžiais “sektantai”, “satanizmas” ir pan. Toks jau tas emocinis knygos fonas. Gal ir bergždžias reikalas kritikuoti autorių dėl to, kad jis nepadarė to, ko teigė nesieksiąs daryti, – dėl objektyvumo stygiaus aprašant judėjimus, tačiau be tokios kritikos ši apžvalga būtų neišsami. Juk knygos leidimą parėmė Valstybinė jaunimo reikalų taryba, ir leidėjai neabejotinai norėtų, kad knyga taptų visų mūsų vadovu į naujųjų religijų pasaulį, o ne tik papildytų krikščionių apologetinę biblioteką.

Naujųjų religijų tyrimai nėra paprastas dalykas. Tiriant prieštaringai visuomenėje vertinamą judėjimą nuolat jaučiamas spaudimas. Kaip judėjimą mato nariai ir kaip jį mato priešininkai, dažnai yra absoliučiai skirtingi paveikslai. Deja, tyrėjas ne visuomet gali patikrinti visą informacijos srautą, kurį gauna, ne visi jam pateikti “faktai” apskritai yra patikrinami. Todėl, nenorint pasiduoti vienai ar kitai barikadų pusei arba siekiant abiejų pusių pasakojimų sintezės, tyrėjui tenka nerti į drumstą vandenį pačiam ir susidaryti trečiąjį, nors kiek aiškesnį, vaizdą.

Nemanau, kad man pačiam praeityje tai pavykdavo. Savo tendencingumą dažnai pastebiu tik vėliau. Tačiau visuomet turiu siekį objektyviai aprašyti religinį judėjimą, juo vadovaujasi ir žinomi užsienio naujųjų religijų tyrėjai, su kuriais teko bendrauti, pvz., Eileen Barker, Irvingas Hexhamas. Juo, atrodo, vadovaujasi ir kai kurie stačiatikiai A. Dvorkino oponentai, mielai einantys į dialogą su naujosiomis religijomis, pvz., tėvas Olegas Steniajevas.

Prieš aprašydamas knygos ideologinę poziciją ir tikslus, pamėginsiu paaiškinti, ką A. Dvorkinas vadina “totalitarinėmis sektomis”: “Totalitarinėmis sektomis imta vadinti ypatingas autoritarines organizacijas, kurių lyderiai, siekdami valdyti savo pasekėjus ir juos išnaudoti, slepia savo tikslus po religinėmis, politinėmis-religinėmis, psichoterapinėmis, gydymo, švietimo, mokslinio pažinimo, kultūros ir kitomis kaukėmis”. Apibrėžimas kaip apibrėžimas, tačiau A. Dvorkinas toliau “totalitarinėmis sektomis” vadina visas be išimties savo aprašomas grupes, bandydamas parodyti, kad mormonai, Jehovos liudytojai, Tikėjimo sąjūdis, Krišnos sąmonės judėjimas – visi be išimties yra apgavikai, išnaudotojai, galiausiai tiesiogiai ar netiesiogiai – satanistai.

Pasak A. Dvorkino, “totalitarinės sektos” žaloja žmogaus sąmonę ir žmogus praranda savarankiško gyvenimo įgūdžius”. Pakliuvusiam į sektą žmogui pamažu išugdoma psichologinė priklausomybė, kuri “turi tuos pačius mechanizmus kaip priklausomybė nuo narkotikų”.

Sektos, be abejo, yra keliasluoksnės griežto pavaldumo struktūros, jų centre esantys vadovai išnaudoja žemiau esančiuosius ir iš to gyvena. Sektos siekia įtraukti žmogų ir arba jį iščiulpti ir išmesti, arba paversti mechanizmo sraigteliu, kuris sukasi, kad sektos vadovai galėtų įgyvendinti savo valdžios ir pinigų troškimą.

Tačiau, pasak A. Dvorkino, sektų žala asmens psichinei sveikatai – dar ne viskas. Pasak autoriaus, sektos yra “totalitarinės” ir mums kur kas geriau pažįstama prasme. A. Dvorkinas “totalitarines sektas” lygina su nacizmo ir komunizmo sistemomis ir toliau rašo: “Didžioji dauguma mūsų šalyje veikiančių totalitarinių sektų ne mažiau aktyviai nei naciai ar komunistai siekia totalitarinės viso pasaulio kontrolės, viešpatavimo pasaulyje. Praktiškai kiekviena iš jų tam tikru mastu planuoja užgrobti valdžią visame pasaulyje”.

Žinoma, kiekviena religija ar sekta siekia daryti įtaką, tad tokį teiginį nesunku priimti. Tačiau A. Dvorkinas eina toliau ir sektas aprašo kaip pasaulinę konspiraciją: “Panašu, kad egzistuoja slaptas susitarimas tarp pagrindinių sektų (munistų, scientologų, krišnaistų, jehovistų ir kt.) dėl įtakos sferų pasidalijimo: tarkime, munistai veikia švietimo srityje, scientologai veržiasi į karinę pramonę…” Ir nors NRJ, gindami savo teises Rusijoje, tikrai bendradarbiaudavo imdamiesi teisinių veiksmų, konspiracinės A. Dvorkino teorijos atrodo išties juokingai, žinant, kokie skirtingi ir nesutaikomi yra daugelio NRJ mokymai.

Antitotalitarizmo koziris nėra vienintelis A. Dvorkino kovoje su sektomis. Jis puikiai tinka sekuliariai auditorijai, o religinei šio autoriaus auditorijos daliai gerai suprantamas šėtono simbolis.

Knygoje atvirai siekiama demonizuoti visus NRJ krikščioniškos auditorijos akivaizdoje. Pvz., pristatydamas vieną iš pateikiamų sektų klasifikacijų, A. Dvorkinas rašo: “Be abejo, reikia atminti, kad abi grupės [kontekste – visos sektos] kyla iš šėtono, ir todėl bet kuri totalitarinė sekta, nepaisant to, ar ji praktikuoja atvirą satanizmą, ar ne, iš esmės yra satanistinė – ne tuo požiūriu, kad jos nariai atvirai garbina blogį (nors dažnai būna ir taip), o tuo, kad iš žmonių giminės priešo, kuris nekentė Bažnyčios dar iki visa ko pradžios, kyla bet kokia puikybė, klasta, apgaulė ir atskyrimas”. Toliau autorius teigia: “Bet kurios klasifikacijos sudėtingumas yra tai, kad iš esmės visos šiuolaikinės totalitarinės sektos yra vieno okultinio medžio šakos, tiksliau, lyg vienos gigantiškos nuodingos amebos čiuptuvai”. Palyginimas viską aiškiai pasako. Sektos – tarsi aštuonkojis, bandantis apraizgyti, iščiulpti, nužudyti pasaulį.

Galiausiai kai kurių sektų šėtoniškumui pagrįsti A. Dvorkinas griebiasi spekuliacijų: kalbėdamas apie scientologijoje vartojamą “tetano” (angl. thetan) sąvoką teigia, kad scientologijos simboliuose yra užmaskuoti šėtono simboliai. “Jeigu anglišką žodį “satan” ištartume švepluodami, kaip tik ir išeitų “thetan”, o “vienas iš svarbiausių scientologų simbolių yra gyvatės formos raidė S, kuria prasideda du angliški žodžiai – “serpent” (gyvatė) ir “satan” (šėtonas)”.

Su literatūros naujųjų religijų tematika įvairove nesusipažinusius gali nustebinti dokumentinės medžiagos, citatų gausa, tarsi suteikianti patikimumo autoriaus teiginiams, tad reikėtų keletą dalykų pasakyti apie dokumentinės medžiagos naudojimą šioje knygoje. Apskritai apie A. Dvorkino religinių judėjimų tyrimų metodologiją.

Knygoje, kaip ir didžiojoje antikultinės literatūros dalyje, gyvenimas NRJ rekonstruojamas remiantis beveik išimtinai iš šių judėjimų pasitraukusių asmenų pasakojimais. Taip pat remiamasi judėjimų literatūros analize – ne visos publikuotos literatūros, bet atskirų skandalingesnių jos dalių. Žinoma, daug dėmesio skiriama ir skandalingiems faktams, kuriuos tik buvo įmanoma surankioti.

Iš tokių šaltinių atlikta religinių judėjimų vidaus gyvenimo rekonstrukcija yra ydinga. Visų pirma rekonstrukcija, paremta vien nepatenkintų pasitraukusiųjų pasakojimais, yra vienpusiška ir galbūt iškreipta. Sociologų skaičiavimais, tik apie 15 proc. iš religinių judėjimų pasitraukusių asmenų dėl savo negatyvios patirties kaltina bendruomenę. Daugelis pasitraukia be išskirtinių sunkumų, tiesiog atitoldami. Kita dalis, nors pasitraukimas jiems gali būti ir nelengvas sprendimas, nėra vien negatyviai nusistatę judėjimo atžvilgiu. Tačiau būtent tie 15 proc., kurie laiko save aukomis, būna pati girdimiausia ir regimiausia pasitraukusiųjų dalis. Be to, jie gali turėti daug asmeninių priežasčių vienus dalykus pabrėžti, o kitus – nutylėti. Savaime suprantama, vien iš tokių žmonių pasakojimų rekonstruotas gyvenimo prieštaringai vertinamoje religinėje grupėje paveikslas bus ganėtinai ribotas.

Rėmimasis vien judėjimo šventaisiais raštais ar rašytiniais šaltiniais (ypač jei neproporcingai daug dėmesio sutelkiama į kontroversiškus tekstus) taip pat trukdo realistiškai suvokti gyvenimą religinėse grupėse. Kiekvienas šventraštis yra interpretuojamas bandant rasti būdų gyventi pagal jį. Šventraščio interpretacija religinėje bendruomenėje (sekėjų manymu, ji turi virsti jų gyvenimu) ir šalta, teorinė interpretacija už bendruomenės ribų gali radikaliai skirtis. Todėl neatsižvelgus į sekėjų savimonę suvokti gyvenimą bendruomenėje yra iš esmės neįmanoma.

Tai matome ir A. Dvorkino knygoje. Autorius iš kraštutinių Davido Bergo, “Šeimos” judėjimo įkūrėjo, teiginių seksualinės moralės klausimais ir kai kurių buvusių “Šeimos” narių pasakojimų daro išvadą, kad “Šeimos” judėjime vaikai yra seksualiai išnaudojami, kad jie mokomi lytiškai santykiauti tarpusavyje nuo vaikystės ir pan. A. Dvorkinas nepriima už gryną pinigą “Šeimos” narių paaiškinimų, kad nelegalių praktikų jau daugelį metų atsisakyta. Galima daryti prielaidą, kad, sklindant tokiems gandams, teisėsauga nors vienoje iš daugelio valstybių, kur yra “Šeimos” komunos, būtų įsikišusi ir ištyrusi tokius nusikaltimus.

Tačiau A. Dvorkinas tokių tyrimų nemini, paprasčiausiai nutyli. Jų būta ne vieno, jie plačiai išviešinti. Jų rezultatai atskleidžia A. Dvorkino metodologijos trūkumus. Pvz., Argentinoje 1989-1993 m. buvo surengti keli ginkluoti reidai į “Šeimos” komunas, suimta daugybė jų narių, valstybės prieglobstin paimta ir ištirta 230 vaikų. Taip, ištirta, nes, siekiant nustatyti, ar vaikai buvo lytiškai išnaudojami, vaikus ne tik apklausė psichologai, bet ir apžiūrėjo medikai. Po keletą metų trukusių prokuratūros tyrimų ir bylinėjimųsi visi kaltinimai “Šeimos” nariams buvo panaikinti. Panašiai klostėsi (ir baigėsi) Prancūzijoje 1991-2000 m., prie panašių išvadų teisėsauga priėjo Australijoje, Jungtinėje Karalystėje, Italijoje. Žinoma, seksualinė moralė “Šeimos” judėjime vis tiek lieka problemiška krikščionišku požiūriu, tačiau tai jau kita tema. A. Dvorkino pateiktas “Šeimos” aprašymas ir nutylimi faktai parodo, kokį neišsamų paveikslą galima susidaryti vadovaujantis jo metodologija.

Knyga yra naudinga tuo aspektu, kad joje aprašyti ar paminėti bemaž visi prieštaringai vertinamų grupių kriminaliniai nusikaltimai, minimi ar cituojami skandalingi dokumentai. Jei, žinoma, nepernelyg ciniška dėl to knygą vadinti “naudinga”. Gali būti, kad kai kurie judėjimai aprašyti tikroviškai. Ne todėl, kad A. Dvorkinas būtų laikinai pamiršęs savo principus; gal tiesiog pataikė, gal gyvenimas kai kuriuose judėjimuose gali būti panašus į buvusių narių pasakojimus. Tačiau veltui knygoje ieškosite sąmoningų bandymų objektyviau pažvelgti į gyvenimą NRJ. O knygoje pateikiamus informacijos šaltinius taip pat sėkmingai galima rasti ir interneto platybėse. Be to, ir vienu, ir kitu atveju patiems teks nustatyti pateikiamų “faktų” reikšmę ar patikimumą.

Taigi, nors knygoje gausu medžiagos ir minima daugybė šaltinių, informacija parenkama ir pateikiama taip, kad būtų pagrįsta pagrindinė knygos mintis – “bijokite sektų, kovokite su jomis”. Atrodo, kad A. Dvorkinas, knygos pradžioje sukūręs baisų “sektos” paveikslą, priskyręs jai totalitarizmo, šėtoniškumo bruožus, aprašomas atskiras religines grupes tebando užtempti ant kruopščiai paruošto kurpalio.