Sapnas 9
Aš – šuo. Pasiklydęs, neturintis atminties. Pabundu užspeistas kampe. Iš šonų – didelės šiukšliadėžės, priešais mane stovi mašina. Jaučiuosi per mažas, kad ją peršokčiau. Padedu galvą ant žemės ir šliaužiu. Nedrąsiai pakišu galvą po mašinos apačia. Lendu. Keista. Iš tiesų esu toks mažas, kad sugebėjau pralįsti. Baugščiai apsidairau. Keliu, tiesiai į mane eina mergaitė. Ką man daryti? Pažino. Pašaukė vardu – “Pilki, kaip gi tu čia? Pasiklydai? Mažuli, nebijok. Nuvesiu tave pas šeimininką. Einam.” Paklūstu. Seku iš paskos. Ilgai einame pakele. Nieko aplink nesimato. Priešais tik tuščias kelias. šonuose vis tie patys pilki miesto namai. Pagaliau tolumoje sušmėžuoja raudona plytinė siena. Mergaitė nudžiunga – “na va, ten ir tavo šeimininkas”. Einame link sienos. O ji vis neartėja. Staiga prie kelio išdygsta besišypsanti moteriškė. Ji pardavinėja vasariškas spalvotas sukneles. Mano mergaitė palydovė puola prie jos -“ oi, kokios suknelės! Aš noriu tokios. Pilki, dar pabūsi su manimi, gerai? Mes tik pinigų pas mane namo nueisim, gerai? Kiek šita suknelė kainuoja? šimtą? Gerai. Einam”. Mes einame atgal. Vėl nuobodų kelią. Prie vieno iš pilkų namų sustojame. Lieku kieme laukti savo palydovės. Pagaliau ji grįžta ir mes vėl keliaujame. Pilki namai. Ilgas tuščias kelias. Pagaliau tolumoje sušmėžuoja raudona plytinė siena. Mergaitė nudžiunga – “na va, ten ir tavo šeimininkas”. Einame link sienos. O ji vis neartėja. Staiga prie kelio išdygsta besišypsanti moteriškė. Ji pardavinėja vasariškas spalvotas sukneles. Mano mergaitė palydovė puola prie jos -“ oi, kokios suknelės! Aš noriu tokios”. šį kartą ji puola prie kitos suknelės- “ kiek šita suknelė kainuoja?” Du šimtus? Aš tik šimtą pasiėmiau. Pilki, dar pabūsi su manimi, gerai? Mes tik pinigų suknelei pas mane namo nueisim”.
Mes einame atgal. Vėl nuobodų kelią. Prie vieno iš pilkų namų sustojame. Lieku kieme laukti savo palydovės. Pagaliau ji grįžta ir mes vėl keliaujame. Pilki namai. Ilgas tuščias kelias. Pagaliau tolumoje sušmėžuoja raudona plytinė siena. Mergaitė nudžiunga – “na va, ten ir tavo šeimininkas”. Einame link sienos. O ji vis neartėja. Staiga prie kelio išdygsta besišypsanti moteriškė. Ji pardavinėja vasariškas spalvotas sukneles. Mano mergaitė palydovė puola prie jos -“ oi, kokios suknelės! Aš noriu tokios”. šį kartą ji puola vėl prie kitos suknelės- “ kiek šita suknelė kainuoja?” Tris šimtus? Aš tik du pasiėmiau. Pilki, dar pabūsi su manimi, gerai? Mes tik pinigų suknelei pas mane namo nueisim”.
Mes einame atgal. Vėl nuobodų kelią. Nebegaliu to pakęsti. Vis žvilgčioju atgal į raudoną plytinę sieną. Staiga imu bėgti link jos. Mergaitė tik spėja sušukti – “Pilki, kur tu? Mes tik pinigų suknelei pas mane namo nueisim”. Aš bėgu pašėlusiu greičiu. Bėgu ilgai. Siena prieš mane vis artėja, artėja, kol pagaliau ima nykti. Nyksta, nyksta, kol visai išnyksta iš akių…
