Sapnas 2

Mano motina – karalienė. Sėdi dideliame minkštame soste. Nenusileidžia ant žemės laiptais. Priešais ją siena – visa vientisas ekranas. Po kojomis guli minkštas kilimėlis su šimtu televizijų kanalų numerių. Motina pabraukia koja per kilimėlį, ir ekrane pasirodo viena iš milijonų muilo operų. Aplink sostą – aukštos vazos, iki viršaus prikrautos saldumynų. Apačioje bėginėja tarnai. “Ar ko nors norėtumėte, ponia Eulalija?”. “Aš dabar ne Eulalija, aš dabar Alondra “. “Atsiprašau, ar ko nors norėtumėte, ponia Alondra?”.”O dabar aš jau nebe Alondra, jau dabar Marimar, va”-mosterėja ranka į ekraną, kuriame eina serialas -“matai, Marimar. Aš noriu tokios suknelės, kaip jos supranti?”

Tyliai įslenku į kambarį. “Užeik, užeik,- motina mane pastebi – pasižiūrėsiu į tave. O kaip tu atrodai?! Kaip kokia ubagė, pasižiūrėk gi į savo drauges, kaip jos madingai rengiasi, o tu? Ar tau ne gėda, bent prieš mane gėda būtų !”