Realybė 13
Violeta grįžo iš darbo. Paskambino draugė. Ji vis tebemėgo šokius ir vis stengėsi prikalbinti ir Violetą. “Nuvažiuoti į “Niujorką”. Kodėl gi ne? Atsipūsti po darbo savaitės”- Violeta sutiko. Tame pačiame “Niujorke” į vaikinus jau žiūrėjo kitaip. Ir viskas atrodė kitaip. Bangavo švelni muzika. šviesiaplaukis vaikinas pakvietė ją šokti. Jo akys kerinčiai žibėjo. Tas šviesias garbanas ir akių žvilgsnį ji tikrai buvo kažkur jau mačiusi. Tik kur? “Koks tavo vardas?”. “Violė”- atsakė ji- “o tavo?”. “Mano irgi iš V raidės. Atspėk”. Ji ištarė sau pranašišką prakeikimą – “Vitalijus”.
Nustebusi jo veido išraiška patvirtino – tai jis. Bet buvo malonu taip šokti, gėrėtis paslaptim, matyti žibančias akis ir žibančias tik tau… nors tame žvilgsnyje be žavesio ir buvo kažkas klaikaus, bet taip viliojančio…
“Ilgai čia būsi? Galim šokti iki dviejų, kol uždarys, aš tave parvešiu namo”.O taip, parveši ją aistrų raudona mašina. Ir ji pabėgo. Susirado draugę ir pabėgo. Sugriovė pranašišką sapną. Bet sapnas liko nepatikrintas ligi pat galo. Gal griovė savo laimę?
Namo parsinešė graužatį. Gal baimė, atitraukusi ją nuo Vitalijaus, buvo nepagrįsta. Gal tai tik “Meilės Kelio” pasekmių neišblėsęs likutis?
Kitą dieną išėjo paslampinėti po miestą.Vienoje gatvelėje ją sustabdė čigonė. Pageidavo išburti likimą. Violeta žinojo su kuo susidūrė. žinojo, kad šios aiškiaregės – fokusininkės moka nukniaukti pinigus ir brangius daiktelius iš po nosies žmogui nematant. Tačiau Violeta nieko brangaus neturėjo. Pabėgusi iš “Amaterialaus Kelio”, susigrąžino vertingus daiktus, tačiau brangūs daikteliai, neturintys kitos paskirties, kaip tik didžiuotis prieš kitus savo turtu, jai nerūpėjo. Violeta nenešiojo auskarų , nei žiedų ar apyrankių. Viena, ką jos nuomone, galėjo pačiupti čigonė, buvo piniginė. Tad ji išsitraukė piniginę, stipriai sugniaužė rankoje ir pasakė -“gerai, jūs man likimą išpranašaujat, aš jums duodu litą ir jokių apgavysčių, gerai?”čigonė žiūrėjo į jos delną, akis – “matau, kad tave kažkas labai graužia. Buvai įsimylėjus, o jis tave paliko, bet nesijaudink, sutiksi dar gražesnį ir turtingesnį…” Daugiau klausytis Violeta nenorėjo. čigonės žodžiai buvo pritaikyti banalaus gyvenimo situacijai. Bet Violetai jie netiko. Vitalijaus ji nebuvo įsimylėjusi. Gal kiek susižavėjo juo. O jis jos tai jau tikrai nepaliko. Ji pati nuo jo pabėgo. Prajuokino banaliems žmonėms skirta frazė – “sutiksi gražesnį ir turtingesnį”. Ne to jai reikia.
Parėjusi namo, puspalčio kišenėse nerado pirštinių. Pamiršo, kad aiškiaregei – fokusininkei jos gali patikti.
