Realybė 11

Violeta dirbo iki vakaro. Paskui dar keletą minučių pasiliko kabinete. Užsimerkusi, kad pailsėtų akys. Paskui – atsimerkusi, žiūrėjo į didelį kalendorių ant sienos . Ne į skaičius, žyminčius dienas. į žalios pievos nuotrauką virš skaičių. Sako, žalia spalva ramina. Tyli ir rami lipo laiptais. Nesinorėjo eiti namo. Tėvų ginčai. Kasdienybė. Sustojo ties skelbimų lenta.”Kviečiame į paskaitą apie “žinių Kelią”. šalia buvo data. šiandien, 19 val. Liko tik kelios minutės. Kodėl gi ne? Violeta apsisuko ir ėmė lipti laiptais į nedidelę darbovietės salę.

Ant scenos kalbėjo vyriškis. Kalbėjo garsiai, aukštai pakėlęs ir atlošęs galvą. Tikino, kad šiame pasaulyje svarbiausia sukaupti kuo daugiau žinių. Kvietė prisijungti prie jų, išmokti kiek galima daugiau išnaudoti smegenų darbą.

Violeta ieškojo savo Kelio. Jos sąmonė tebebuvo apnuodyta feminisčių. Kodėl moteris turi tik auginti vaikus ir būti vyro tarnaitė? Ji taip pat gali siekti mokslo viršūnių. Gali pasiekti net dar daugiau. Violeta užsidegė noru viską žinoti ir suprasti. Ji tapo “žinių Kelio “nare.

Parėjusi namo, puolė prie knygų lentynos. Godžiai rijo visas po ranka pasitaikiusias knygas. Skaityti sekėsi ne blogai. Violeta turėjo didelį norą. įsidėti visas žinias į galvą buvo sunkiau. Reikėjo patikėti “žinių Kelio” metodais.