Ovidijus Kulbokas “Žodžiai jums”
… įvertink mane. Noriu žinoti, noriu dar kartą pasikeisti. Kiekvienas blogas žodis pakeičia mane. Taigi pakeiskit mane. Keisti savęs jau nebesugebu. Atėjo ta diena, kai viskas priklauso nuo jūsų. Neapkęsk, mylėk, ką nori, tą daryk su manimi. Bet nors trumpam persikelk į mano pasaulį. Pabūk su manimi, pabandyk pakeisti mane. Tau tai nieko nekainuos. Kodėl? Kaip? Pats nežinau. Tiesiog gyvenk kartu su manimi tame pačiame pasaulyje ir pabandyk atsakyti į visus kvailus klausimus. Paskui išduok mane, palik, palik mane besikankinantį. Kiekvienas iš jūsų atsiplėš dalelę mano sielos, o tada jau galėsiu mirti. Mirsiu nesulaukęs įvertinimo. Gal… Ir vėl tos pačios mintys, ir vėl tuščia galva, ir vėl aš likau vienas…. po galais, ir vėl nežinau, ko noriu…
Perskaityk… įvertink… mylėk arba neapkęsk… juk viskas taip paprasta…
O dabar sėdėsiu vienas ant drėgno, purvino betono ir stengsiuosi išlikti, stengsiuosi sulaukti įvertinimo. Stengsiuosi pakilti kartu su savo mintimis. Niekada jau nebus taip, kaip anksčiau. Ačiū jums nors už tai, kad bandote suprasti. Laukiu… ir dar ilgai lauksiu… įvertinimo…