Ovidijus Kulbokas “Pasaka”
(o gal ir ne)
… laidotuvės… Supraskit mane… Nemėgstu laidotuvių. Ar mirtų svetimas, ar mirtų savas. Nekenčiu jų. Bet pažvelkite į kitus žmones, į žmones, kurie dievina laidotuves, dievina jų kvapą.
O man keista… Kodėl jiems taip patinka mirtis? … Į laidotuves tokie žmonės susirenka pavalgyti ir pažiūrėti, kaip elgiasi artimieji. O artimieji, aišku, liūdi. Juk jie negali džiaugtis. To neleidžia jų įsitikinimai bei etiketas… Bet aš nesuprantu, kuo vadovaujasi žmonės, ateinantys vien tik pavalgyti… aš nesuprantu…
… Šiandien mirė mano senelis. Kiek daug žmonių susirinko. Kiek daug “draugų”… bet ne… Mano senelis buvo piktas žmogus, užsisklendęs savyje. Nenorėjo būti mėgstamas, nes jis nemėgo ir kitų. Buvo paprasčiausias vienišius. O po mirties?… pažvelkite, kiek žmonių, kiek “draugų”. Štai jis, mano senelio kaimynas, stovintis prie karsto, atėjo vien dėl to, kad ėjo jo kaimynas. Ką gi jam pasakytų žmonės, sužinoję, kad jo nebuvo laidotuvėse… Pažvelkite, koks vainikas… Kieno jis? Taip, jis to paties kaimyno. Tai neįrodo, kad jis – geriausias mano senelio draugas… anaiptol, jis buvo didžiausias priešas… tai tik įrodo, kad šis žmogysta nori gerai jaustis prieš kitus žmones…
… O… štai kita ponia. Ji čia atėjo pažiūrėti, ar verkia mano senelė… o senelė tikrai verkia. Ir verkia vien dėl to, kad čia tiek daug žmonių. Iš tikrųjų jai nė trupučio negaila savo vyro. Bet etiketas neleidžia džiaugtis laidotuvių metu… ką pagalvos žmonės?
… ir vėl tie prakeikti pančiai… Niekas niekada nesugebės jų atsikratyti… Nevalia… negražu… ką pagalvos žmonės?…
Jei koks nors žmogus išdrįstų džiaugtis laidotuvių metu, niekas jo nesuprastų, visi jį niekintų… o tai juk elementaru… Bet niekas ir neišdrįsta džiaugtis…
Štai mano senelis jau du metrai po žeme. Kiek daug žmonių, kiek daug ašarų. Kiek daug sielvarto sugėrė ši šalta žemė. Galbūt senelis žvelgia iš viršaus ir verkia. Verkia, kad visas gyvenimo darbas nuėjo “šuniui ant uodegos”. Jis juk visą gyvenimą stengėsi atsikratyti draugų… o dabar… pažvelkite… vien tik liūdintys žmonės aplink jo kapą. Ir tik jis vienas žino, kurios ašaros tikros, kurios tik nieko verti lietaus lašeliai. O didžiuojasi jis tik manimi. Ar žinote kodėl? Todėl, kad aš, jo anūkas, nesistengiu laikytis etiketo. Neverkiu ir džiaugiuosi. Ir džiaugiuosi vien dėl to, kad jis mirė, džiaugiuosi, kad nebereikės matyti jo liūdno veido… Bet jis mane supranta.
Taigi vienas žmogus iškrito iš mūsų rato. Likome dviese… aš ir mano tėvelis…
Po senelio mirties mūsų gyvenimas nepasikeitė. Nei pagerėjo, nei pablogėjo. Mes supratome, kad vieno žmogaus mirtis nieko nereiškia… kad ir koks jis artimas… visiems ateina toji mirties valanda… taigi mes ir toliau tebegyvenama savo niūrų gyvenimą…
…bet pagaliau atėjo dar viena prakeikta diena. Šį kartą nutrūko mano tėvelio gyvenimas. Jis buvo geras žmogus. Galbūt net per geras… Visi žinojo, kad tokį žmogų visur ir visada galima apgauti. Visi žinojo, kad toks žmogus visada atleis… Dėl savo geros širdies jis ir mirė, negalėjo ištverti tiek daug apgavysčių, tiek daug paniekos.
… ir vėl prakeiktos laidotuvės. Nenoriu net rodytis ten. O kas mane privers? Ogi ta pati prakeikta minia… jie niekaip negali suprasti manęs.
– Kodėl tu ne laidotuvėse? Juk tu jį taip mylėjai… – šaukia visa minia…
Jie niekaip negali suprasti, kad aš myliu širdimi, o ne veiksmais. Bet kodėl jie nesuvokia to? Kvaili įsitikinimai bei etiketas neleidžia…
…mano tėvelis mane supranta. Jis žino, kad jį myliu iš visos širdies. Bet stebisi… stebisi, kodėl prie karsto tiek daug žmonių. Mano tėvelis truputį kvailas… nesupranta… o aš suprantu, kad daugelis jų atėjo pažiūrėti, ar tikrai tėvelis mirė. Ar tikrai nebereikės slėpti pykčio bei pagiežos… jų veidai kaip mumijų, o širdys kupinos džiaugsmo bei palaimos. Ne visi tai pastebi, bet aš tikrai matau kiaurai jų ledines kaukes… Štai tas vargšas žmogus atėjo pavalgyti, štai šitas atėjo todėl, kad reikia. Štai anas atėjo pažiūrėti, kokia atmosfera vyrauja… ir visi kiti atėjo dėl savęs, o ne dėl velionio. Gal taip ir geriau, gal taip visada buvo, gal taip visada ir bus?…
… o man liūdna. Aš likau vienas. Vienintelis palikuonis. Vienintelis iš visų, ir man liūdna. Tik man liūdna ne todėl, kad mirė mano senelis, mirė mano tėvelis. Man liūdna, nes tik liūdesys mane paguodžia. Liūdesys neleidžia mano sielai sunykti. Tik liūdesys… tik liūdesys.
Bet kartu – – – aš labai laimingas. Juk likau vienas. Niekas man nebegali pakenkti, visi jūs bejėgiai prieš mane. Ir tik aš vienas sugebėčiau išlaisvinti jus iš tų prakeiktų pančių. Nuo visų pančių, kuriuos jums uždėjo visuomenė…
Likti vienam nėra jau taip blogai. … žmona… vaikai… šeima… draugai… Vien tik žmonės aplink mane. Bet jie ne tokie, kaip aš. Jie nesugeba sutrypti tų pančių, kuriuos jiems uždėjo prakeiktoji minia. Jie negali tapti laisvi… o aš galiu… aš laisvas… Man nusispjaut, ką sako ir ką daro kiti žmonės. Man nesvarbu, jog jie nesupranta manęs… man tiesiog nesvarbu…
Tačiau eidamas per pasaulį dideliais žingsniais aš suprantu, kad tai nesitęs amžinai. Viskas prasideda, viskas ir baigiasi. Nenoriu mirti jaunas, nenoriu parduoti savo sielos. Aš noriu mirti – laimingas. Mirsiu… Mirsiu – noriu aš to ar nenoriu. Jam nusispjaut į mano mintis ir į mano norus. Jis žvelgia į mane ir šypsosi kairiu lūpų krašteliu…
Noriu atitrūkti nuo savo kūno ir pažvelgti į viską iš viršaus, iš paukščio skrydžio. Tikrai pamatyčiau, kas tu ir kas jie… Tikiu, kad vaizdas man nepatiktų… Matyti žmones be kaukių – – – šlykštu…
Staiga pro akis prabėga visas gyvenimas. Vien tik vaizdai… vien tik neįprasti vaizdai… Vis pirmyn ir pirmyn… vis tolyn ir tolyn… Pagaliau ir aš, paskutinis palikuonis, miriau. Ir vėl laidotuvės, ir vėl tas pats prakeiktas vaizdas. Supančioti žmonės renkasi prie mano kapo… žmona… vaikai… šeima… draugai… Visi be kaukių, ir visi tokie šlykštūs. Visi jie juokiasi, visi jie laimingi. Pagaliau numirė paskutinis iš mūsų.
… aš miręs… ir štai tik keletas nepažįstamų žmonių liūdi minioje. Tik dėl jų aš miriau – laimingas, tik dėl jų veido išraiškos aš gyvenau… tik dėl jų aš gyvensiu ir toliau…
Paskutinis palikuonis mirė. Mirė laimingas. – – – Tegyvuoja prakeiktoji karta – – –
2001-04-04 – 2001-05-07 — Kupiškis
