Nesislėpk!

Kiekvienas žmogus dėl meilės gali padaryti viską. Paulius Kručas padarytų bet ką. Jo meilė tyra kaip krištolas, jis pats tyras kaip krištolas. Argi įmanoma tokiu būti? Žinoma, kad įmanoma. Paulius toks. Vaikinas neišsiskiriantis iš kitų, paprastas, bet kartu ir labai paslaptingas. Jis neturi gražaus veido, bent jau pats taip įsivaizduoja. Tai vienas iš jo kompleksų. Jo galvoje vienintelis įsitikinimas: ” …aš negražus, aš niekam nepatinku ir tikriausiai niekada nepatiksiu…”. Ši mintis gniuždo jį. Gniuždo dvasiškai. Bet Paulius Kručas negali niekuo sau padėti… jis jau toks… O tuo tarpu savanaudis kompleksas baigia suvalgyti jį gyvą…

…tačiau jis gyvena, ir gyvena visiškai visavertį gyvenimą… taip atrodo pažvelgus į ji nepažįstamo praeivio žvilgsniu… bet ar taip yra iš tiesų…

Jo niekas nekalbina, su juo bendrauja tik dėl to, kad taip reikia. Merginos jį niekina. O taip yra vien dėl to, kad ši supuvusi visuomenė vertina tik išorinį grožį. Niekas… beveik niekas…nežiūri į žmogaus vidų, į jo sielą. O Paulius Kručas neišvaizdus. Neišvaizdūs žmonės nepriimtini į išvaizdžių žmonių bendriją. Jie lieka nuošaly. Nekenčiu supuvusios visuomenės…… Kodėl ji tokia?……Ką aš jai padariau, kad ji manęs nemėgsta?…

Paulius Kručas – subrendęs vaikinas. Suprantantis ir sugebantis kontroliuoti savo veiksmus… atėjo ta diena… ta lauktoji diena… Paulius Kručas visą savo tyrą bei pilną romantikos sielą nusprendė slėpti po pykčio ir paniekos kauke… jam pavyko… jis saugus po šia kauke… po šiais geležiniais pykčio šarvais. Kodėl turėčiau atskleisti savo romantišką sielą, jei į ją niekas nekreipia dėmesio ir netgi niekina ją? ? ? ? Dabar jis ir sau gražesnis bei mielesnis. Mažiau ašarų dėl niekų, daugiau pykčio dėl niekų…… taip staigiai pasikeisti gali tik save sugebantis valdyti žmogus…

Ne vienas vadinamas draugas bandė suprasti, kodėl taip atsitiko… jiems nepavyko… Pauliaus Kručo įsitikinimai stipresni už visą “draugų” armiją. Paulius Kručas nekenčia visų ir kiekvieno atskirai. Jam taip geriau… dabar jis kitaip ir negali… nevalia atskleisti tikrojo “aš”. Nusprendęs pasislėpti po kauke nebegali nusiimti jos prieš kiekvieną sutiktąjį. Paulius Kručas to ir nedaro. Dabar jis gyvena pikto žmogaus gyvenimą. Piktas žmogus turi išsiskirti iš kitų, turi pyktis su visais, su kuo tik gali…

Tačiau kiekvienoje bendruomenėje yra žmogus, sugebantis matyti kiaurai kaukes. Kaip tik tokiam žmogui į akiratį pakliuvo ir Paulius Kručas… nieko gero… žmogysta mato kiaurai piktadario kaukę… aš demaskuotas… Kodėl taip atsitiko?… Kodėl?… Ir vėl man nesiseka… ir vėl nelaimė… Už ką?…… bet kitaip būti ir negalėjo. Paulius Kručas tai suprato dar prieš užsidėdamas pykčio kaukę…

Paulius Kručas kaukę užsidėjo būdamas penkiolikos. Daug žmonių jį pažinojo. Niekas, visiškai niekas negalėjo patikėti, kad Pauliaus Kručo romantika išgaravo tarsi dūmas papūtus vėjeliui, o liko tik pyktis, vien tik pyktis……Niekas ir netikėjo…niekas…

Tačiau žmogysta, matanti kiaurai kaukes, neatskleidė Pauliaus Kručo romantiškos sielos. – – – Tegu jis gyvena savo kankinio gyvenimą… Netrukdysiu jam. Vis vien ateis diena, kai kaukė bus nuplėšta. Tą padarys meilė. Mylintis žmogus – žmogus, žvelgiantis giliau nei visi, žmogus, matantis ne tik išorę, bet ir vidų. Bet ar tokių žmonių yra mūsų visuomenėje? Tikrai yra… esu įsitikinęs, kad yra… žinoma, kada nors tokį žmogų sutiks ir Paulius Kručas. Bet negalima stovėti vietoje… reikia intensyviai ieškoti arba labai labai norėti. Tačiau labai labai norėti Paulius Kručas negali. Jis per daug kuklus, kad pultų į ieškojimus, kad taip aiškiai atskleistų savo troškimus. Jis tiesiog per kuklus. Paulius Kručas laukia, kad taip trokštama meilė pati susirastų jį. Baimė. Bijau jos ieškoti, aš bijau ikariškojo skrydžio… NAIVUMAS… Paulius Kručas naivus… jis pastatė svajonių pilį savo pasąmonėje… svajonių pilį su pykčio stogu…bet stogas pradeda trūnyti… pro stogą ima skverbtis meilūs bei romantiški spindulėliai. Gal Pauliaus Kručo laimė bei svajonės čia pat… tai neįtikėtina… tai neįmanoma…… ? ? ? viskas įmanoma…

Pagaliau Paulius Kručas gali nebeslėpti savo romantiškų jausmų…tegu jie liejasi kaip šaltinio vanduo… te niekas jų nesustabdo… te niekas net nebando sustabdyti…

Tyresnių jausmų pasaulis nebuvo matęs. Visi pasaulio žodžiai skirti vien meilei. Viskas skirta meilei… žmogui, kuris supranta Pauliau Kručo mintis… žmogui, kuris sugeba atverti Pauliaus Kručo vidinį pasaulį, kuris mato kiaurai kaukes. Tik tokiam žmogui Paulius Kručas galėjo atskleisti savo esybę nieko neslėpdamas, nieko net neketindamas slėpti.

Svajonė išsipildė… tai buvo tas žmogus, į kurį Paulius Kručas galėjo atsiremti bėdai ištikus, išsiverkti ant jo peties… … … pasikeitęs žmogus… … … nuostabus žmogus… … … tyras žmogus…

Tačiau niekas, netgi tavo rūpesčiai nesitęsia amžinai. O šiuo atveju ir nuostabi idilė negali tęstis amžinai.

Tas mylimas žmogus nėra toks nuostabus, koks pasirodė iš pirmo žvilgsnio… BĖDA… vėl nesėkmė… kodėl?… už ką?…

Pauliaus Kručo mylimas ramstis, pasirodo, nesugeba matyti kiaurai. Pasirodo, romantikas atskleidė savo jausmus bei tikrąjį veidą nepažįstamam žmogui… ikariškas skrydis…… norisi rėkti… …

Vienintelė palaima, kad nebuvo pasijuokta iš jo tyrų jausmų… gerai, jis buvo suprastas…tai tikrai didelis pliusas… meilės spalva nesuteršta… ji išgelbėta…

Ir vėl viskas grįžo į rožines vėžes. Viskas vėl savo vietose. Tyra meilė… tyri jausmai…tyra siela… amžiams… gal…gal?…ne…jokių abejonių… meilė turi būti amžina. Juk viskam būna išimtys, tai yra toji vienintelė išimtis… ši tyra meilė tęsis amžinai………

2001-02-28 17:41
—
Kupiškis