Miniatiūros – Geltona
Žinojau, kad tu ateisi. Kaip karštas vėjas, įsivėlęs į plaukus tvirtu delnu ir atsispindėjęs languose žaliais taksi žiburėliais. Kaip angeliškas miegančio žmogaus veidas, prisrėbęs oro gūsių su nevalingais sapno tikais ir pragarišku pabudimu. Kaip baltamarškis dažytojas mėlynom kelnėm su dviem vaikiškai didelėm ir baltai varvančiom ledų porcijom. Kaip vėjas saujoje, kai žinai, kad jo neturi, ir tik slydimas tarp pirštų leidžia jausti. Bet suklydau. Paklydau šalimeilėje, kuri buvo ne mano. Vis nauji žmonės atidarydavo duris ir, dėkodami už gražią šypseną, klysdavo. Paklydau ir aš su jais. Ir vis stebėjausi, kiek atvaizdų į širdį gali sutilpti. Kol nemačiom, visai nestaiga ji susprogo. Taip ir palikau padvėsusiu žvilgsniu ir kvailoka šypsena tarp neskaitytų kavos puodukų. Vėliau supratau, ką reiškia pokalbiai su savimi. Ir išsigandusi ugnies sūkurio nerašiau net trumpų laiškų. O praėjus įkarščiui iš atgniaužto delno pabiro nežinios pelenai. Pamiršau vardus. Nežinau namų. Neprisimenu kelių. Nes viskas apžilpo. Ir tik po laiko supratau, kad moneta sulūžo ir gyvenu tarpstotėse su svetimu bagažu ant nutirpusių pečių. Nors turėčiau stabtelėjusi įsiklausyti į vėją. Kad ir kas bebūtų. Neprisimink manęŽinojau, kad tu ateisi. Kaip karštas vėjas, įsivėlęs į plaukus tvirtu delnu ir atsispindėjęs languose žaliais taksi žiburėliais. Kaip angeliškas miegančio žmogaus veidas, prisrėbęs oro gūsių su nevalingais sapno tikais ir pragarišku pabudimu. Kaip baltamarškis dažytojas mėlynom kelnėm su dviem vaikiškai didelėm ir baltai varvančiom ledų porcijom. Kaip vėjas saujoje, kai žinai, kad jo neturi, ir tik slydimas tarp pirštų leidžia jausti. Bet suklydau. Paklydau šalimeilėje, kuri buvo ne mano. Vis nauji žmonės atidarydavo duris ir, dėkodami už gražią šypseną, klysdavo. Paklydau ir aš su jais. Ir vis stebėjausi, kiek atvaizdų į širdį gali sutilpti. Kol nemačiom, visai nestaiga ji susprogo. Taip ir palikau padvėsusiu žvilgsniu ir kvailoka šypsena tarp neskaitytų kavos puodukų. Vėliau supratau, ką reiškia pokalbiai su savimi. Ir išsigandusi ugnies sūkurio nerašiau net trumpų laiškų. O praėjus įkarščiui iš atgniaužto delno pabiro nežinios pelenai. Pamiršau vardus. Nežinau namų. Neprisimenu kelių. Nes viskas apžilpo. Ir tik po laiko supratau, kad moneta sulūžo ir gyvenu tarpstotėse su svetimu bagažu ant nutirpusių pečių. Nors turėčiau stabtelėjusi įsiklausyti į vėją. Kad ir kas bebūtų.
Neprisimink manęs. Nes ir aš save pamiršau. Nes man tai per daug primintų tave. Tik skausmingai jaučiu… O dabar užmerkiu akis. Ir užsimirštu. Pamirštu. Apmirštu. Priartėju artimo mirtį. Bet ji negrasina. Tiesiog atidarius duris karčiai nusijuokia. Ir įsileidžia į vidų. Ir aš primirštu tą aitrią saulę. Tiesiog jaučiu kaip žiburys ant kalno, mirksintis pilnačiai tamsoje. Pramerkus vieną akį bandau paslėpti kaitrą nosies pusapskritimiu. Kol netepėtai praregiu, kad mano įsivaizduota šviesa tėra tik blogai matematiškai išskaičiuotas delčios atvaizdas lange. Ir nepasbebėtai išnyksta tie kankinantys sapnai. Bet vis žinau: kad galėčiau eiti toliau, turiu pasilikti kelias neišverktas ašaras.
Tada nebijosiu staigių šviesų už posūkio. Tada negąsdins girgždantys žingsniai tavo paties narkotiškai ilgame koridoriuje. Ir tada ramia širdimi galėsiu apkabinti kito širdį: ir skambiai tai pavadinti. Kol išpūsti cigaretės dūmai išsisklaidys į tamsą, palietę dulkėtą stalą ir paliks nuojautą. Nes miestai bus nušiurę kaip prieš aušrą, ir grindinio akmenys meiliai glausis prie padų. Ir mano žingsnių linija tyliai labinsis su rytiniais praeiviais. O rankos nevalingai kils apkabinti muziką. Ir net dienai vakarėjant, kai visas prišaušrio miražas bus sisigėręs į vakarėjančią minią, aš būsiu rami kaip žinodama paslaptį. Taip, lyg užanty laikyčiau gyvenimą!..s. Nes ir aš save pamiršau. Nes man tai per daug primintų tave. Tik skausmingai jaučiu… O dabar užmerkiu akis. Ir užsimirštu. Pamirštu. Apmirštu. Priartėju artimo mirtį. Bet ji negrasina. Tiesiog atidarius duris karčiai nusijuokia. Ir įsileidžia į vidų. Ir aš primirštu tą aitrią saulę. Tiesiog jaučiu kaip žiburys ant kalno, mirksintis pilnačiai tamsoje. Pramerkus vieną akį bandau paslėpti kaitrą nosies pusapskritimiu. Kol netepėtai praregiu, kad mano įsivaizduota šviesa tėra tik blogai matematiškai išskaičiuotas delčios atvaizdas lange. Ir nepasbebėtai išnyksta tie kankinantys sapnai. Bet vis žinau: kad galėčiau eiti toliau, turiu pasilikti kelias neišverktas ašaras. Tada nebijosiu staigių šviesų už posūkio. Tada negąsdins girgždantys žingsniai tavo paties narkotiškai ilgame koridoriuje. Ir tada ramia širdimi galėsiu apkabinti kito širdį: ir skambiai tai pavadinti. Kol išpūsti cigaretės dūmai išsisklaidys į tamsą, palietę dulkėtą stalą ir paliks nuojautą. Nes miestai bus nušiurę kaip prieš aušrą, ir grindinio akmenys meiliai glausis prie padų. Ir mano žingsnių linija tyliai labinsis su rytiniais praeiviais. O rankos nevalingai kils apkabinti muziką. Ir net dienai vakarėjant, kai visas prišaušrio miražas bus sisigėręs į vakarėjančią minią, aš būsiu rami kaip žinodama paslaptį. Taip, lyg užanty laikyčiau gyvenimą!..
