Kosmosas
Vakar buvai studento-menininko bute. Bendrabučio budinčioji tave nužvelgė klastingai primerkusi akį ir paprašė pažymėjimo. Jis pravedė tave mažučiais siaurais koridoriais ir sustojo ties durimis, ant kurių kabojo skaičius – 69. Tarsi žuvų, plaukiančių skirtingomis kryptimis, tarsi visų pasaulio priešybių simbolis.
Jis atrakino duris ir iš karto pripuolė prie kompaktų lentynos. O tu sustabarėjai kambario viduryje. Ėmei po truputį žvalgytis. Sienos nuklijuotos moderniais piešiniais su apsisiautusių spalvingais šaliais moterų šešėliais. Ant kairės sienos užrašas – „Už paliktus daiktus atsakote patys“. Ant kitos – ranka nupiešti du vaikinų siluetai. Po jais užrašas – „Tam nereikia garso, tam reikia tik mudviejų žavesio“. Įrėmintos nuotraukos – 1.Jūra; 2. Jis ir jo kambariokas – tarsi seni pažįstami nuo pat gimimo.3.Jis ant sniego – šalia dviratis. Virš durų pakabintas bloknotas „Priminkite apie save“.
„Tu nestovėk, sėskis. Štai čia mano lova“. Jo lova apklota keliomis spalvingomis antklodėmis. O po ja pakabintas autobuso numeris „19 Fabijoniškės“. „Čia lovos pavadinimas“ – paaiškina jis. Atsisėdi ant lovos, bet sėdėti nepatogu, lova juk skirta gulėti. Tad visai nejučia imi ir atsiguli. Žvilgsnis paliečia lubas – jos visos nusagstytos žvaigždutėmis. Tarp jų lempa – kaip raudona nepažįstama skraidanti lėkštė. Jis pastebi tavo žvilgsnį, pribėga prie durų ir užgesina šviesą. Fosforinės žvaigždės sužimba. Jis paleidžia kažkokią transo muziką ir atsigula šalia. Taip nejudėdami gulite kelias valandas. Po truputį imi pažinti jo kosmosą.
Dar turi pažinti jo muziką. Nėra nieko nuostabiau kaip žiūrėti į vaikiną, kuris groja tau (nesvarbu, kad galbūt tai daryti skatina jo asmeninės ambicijos). Jo pirštų galiukai atsargiai švelniai liečia stygas ir su kiekvienu prisilietimu suvirpina tavo kūno paviršių. Jo putlios rausvos lūpos atsiveria dainai, jas lyžteli lankstus liežuvis ir orą suvirpina daina. Akimirką sustabarėji – tik gėriesi jo kūno darna ir susitelkimu muzikai.
