Jurgis Savickis “Vienas už visus, visi už vieną” II dalis

Pastoriaus dukrelė ištekėjo už svetimšalio.
“Jūros išmestą, iš svetimos šalies jūros atplukdytą etc., etc. jaunikį”.
Visi buvo patenkinti, o jauniesiems buvo siūloma visokeriopos žemiškos gerovės. Gerai, kad baigiasi gerai. Kitaip negalėtų būti nė pasakų. Ir žmonės neturėtų nė mažiausio supratimo apie šios literatūros žanrą.
Varkala buvo laimingas. Jaunoji – irgi. Pastorius labai. Visi turėjo savo darbo ir pareigų. Jaunutė turėjo dabar pasirodyti tikrąja šeimininke, esant namie dviem vyram. Ir ji buvo tokia. Gana autoritetinga, viską ir visur pavaldė savo ranka. Žibuoklė, pražydusi tarp girių.
Pastorius rūpinos savo parapija. Ir – knygomis. Tik gana šnairomis praeidavo pro šautuvėlį. Nors ir jis masino pastorių ir kvietė.
Varkala susirado sau darbo ne kur kitur, bet vietos sidabro krautuvėje. Kaip geras ir išbandytas meisteris. Nors jo, menininko, fantazija, be kasdieninių daiktų taisymo ir lopymo, ne ką galėjo ten pasireikšti. Bet koks malonus daiktas – laisvė. Ir darbas. Jis buvo visa savo siela patenkintas. Varkala taisė visokias sugedusias sagutes ir “suvenyrus”, vietos pasiturinčių ir šiaip vietos aukštesnės kastos perkamus ir į krautuvę atnešamus. Vis dalykai, retų švenčių ir dar retesnių fantazijų proga įgyti.
Kas norėjo kurio pamanomesnio daikto, nusipirkdavo jau Kopenhagoje. Ten iš tikrųjų buvo devynios galybės daiktų ir – puikių. Danai buvo šios srities artistai, pragarsėję pasaulyje.
Varkala dirbo. Tik retkarčiais, kaip per kokį neapsižiūrėjimą, vėl į jo rankas pakliūdavo kuris senas, dar iš Lietuvos išvežtas laikraštis, kuriame jis buvo žymimas kaip menininkas. Bei tos aptrūnijusios jau iš austrų laikų iškarpos. Pagaliau dalykuose nusimaną vietos žmonės greitai irgi pastebėjo, ko jo esama. Neabejojamai Varkala galėjo gauti tinkamo darbo centre. Kad ir neoficialiu būdu. Nes visame civilizuotame pasaulyje esama tokių taisyklių, nurodančių, kaip darbingam žmogui galima gauti darbą. Tikriau, kaip jo visai negauti.
Tačiau Varkala apsiprato su savo vieta, jam buvo gerai ir čia. Visi trys apsisprendė nesiskirti ir liktis kartu, ir ne kur kitur, bet jaukiojoje klebonijoje.
Tačiau Varkala, savo palopytu kailiu ir išgelbėta gyvybe, kad ir vedęs laimingai, buvo tos pačios visuomenės verčiamas išplaukti viršun. Žmonės juk įpareigoja. Varkala skaitė laikraščius. Pabėgėlių, lietuviškus. Ir nelietuviškus. Jis matė, kaip dideli inkvizitoriai, kaip visokios nuovokos nustoję rusai kankino jo šalį. Ir visais būdais alino ją. Kaip varė žmones iš įgyventų vietų.
Taip buvo marinami jo broliai. Ir taip iš dienos į dieną.
Kaip galėjo jis liktis ramus širdyje ir būti pats laimingas?
Jis pradėjo susirašinėti su žmonėmis ir įsijungti į pabėgėlių gyvenimą. Čia, namie, jis negalėjo nurimti. Danų karaliaus gimimo dieną jis nutarė nukaldinti meno dalyką ir padovanoti jam. Kaip paprastą dovanėlę. Tai būtų kaip toji nuskinama gėlė. Be pastoriaus, jis niekam nesakė. Pastorius pritarė jo sumanymui ir sustiprino tą jo pasiryžimą.
Visos darbo reikmenys buvo parūpintos. Jį įvykdyti būtų paprastas dalykas. Dovana būtų nuo širdies. Iš esmės dalykas – meniškas. Turbūt karaliams leidžiama teikti dovanas.
Tai butų kaip ir simbolis. Pasakyti ačiū tokiai šaliai, kuri priglaudė jį ir kitus, bet neištrėmė.
Danai dabar bus parodę jam širdies. Ypač – paprastieji. Jis visuomet sau sakydavo: geriausiai orientuoti į paprastus žmones. Jie tavęs neišduos. Taip buvo visur ir visuomet!
Jis nežinojo, kokiu kitu būdu pareikšti savo dėkingumą tautai.
Tiesą pasakius, ši mintis Varkalai atsirado visai atsitiktinai. Ji straktelėjusi bus staigiai ir dabar užvaldžiusi jį visu pajėgumu. Tai įvyko, perskaičius vieną puikią žinutę pabėgėlių laikraščiuose. Korespondencija buvo iš Belgijos. Kai belgai buvo išsikvietę iš Vokietijos, iš tų pabėgėlių sandėlių 2000 gyvų štukų Belgijoje anglims kasti. Buvo parenkami patys raumeningi. Dvejiems metams ir – sutartim. Po dvejų metų kiekvienas galėjo pasirinkti sau laisvę ir kokį tik nori darbą.
Tačiau lietuviai pabėgėliai buvo laikomi ir trečiuosius metus tose pačiose kasyklose ir iš ten niekur neišleidžiami.
Juk tai neteisybė ir prievartavimas! Čia ir buvo visa korespondencijos sentencija. – Juk tai neteisybė ir paprasčiausių žmogaus teisių suardymas, – jaudinosi korespondentas, lyg neturėdamas geresnio darbo.
Ir tie mūsų vergai, netekę tėvynės, dar varginami kitoje šalyje… Net atgal į Vokietiją, į stovyklas negali grįžti! – Varkalą tai jaudino.
Jis negalėjo nustoti galvojęs apie tą korespondenciją. Lietuviai Belgijoje buvo paskelbę bado streiką. Tie žmonės nenorėjo pasiduoti. Jie kreipėsi į jų lankomų parapijų kunigus belgus, – argi lietuviai nebūtų geri katalikai! Net garsinos per laikraščius Belgijoje. Tie šauksmai galainiui atkreipė žmonių opiniją. Kai kurie buvo išleisti, kai kurie patys suspėjo išsprukti į Kanadą doriems kanadiečiams malkų kirsti.
Bet dar liko 640 žmonių. Daugiausia paliegėliai, išvykusių vyrų žmonos ir vaikai. To balasto ir kanadiečiai nenorėjo įsileisti. Ten irgi buvo atrenkami stipresni raumenys.
Skaitmuo “640” įsibrėžė į pavargėlio Varkalos galvą. Briuselio municipalitetas, nesurasdamas pabėgėliams tinkamesnės vietos ir nežinodamas kas daro su ta D. P. tautos atskala, kas daro su visomis tomis moterimis ir rėksniais vaikais, nuskyrė nenaudojamą baraką prekių stotyje, nors ir miesto centre. Ir aprimo. Kaip dažniausiai atsitinka su visais municipalitetais.
Barakai buvo aptverti spygliuota viela, kad kuri pavargusi siela iš jų neištrūktų.
Briuselis gyveno. Ypač įšėlusi būdavo naktis.
Plėšėsi ir draskėsi neono šviesų reklamos. Viena vis pasiutesnė už kitą. Šokinėjo vis šviesų velniokščiai namų fasadais ir ant stogų. O barakuose gyveną pabėgėliai negalėjo nė užmigti.
Ypač viena šviesų reklama parfumerijos sindikato sandėlyje daug išdykavo, atsimušdama į barakų langus ir nė valandėlės negalėdama nurimti. Ji degė parinktomis neono raudonomis šviesomis, lyg pati savimeilėje norėdama sudegti, atlikdama tokią svarbią misiją. Ji reprezentavo lūpoms dažyti prekę, vardu: Embrasse-moi!
“Embrasse-moi” nepalieka jokių pėdsakų, jokios žymės. Tai išeksperimentuota prekė.
Bučkis užtikrinamas.
Pabėgėlių barakuose, kaip sakyta, per didmiesčio trenksmą ir per tas šviesas niekas nemigo. Pabėgėlių sandėlyje pagaliau niekas nesibučiavo. Pabėgėlių mamų nieks nebučiavo, nes vyrai medžius kirto Kanadoje. Išnervintų vaikų mamos negalėdavo sumigdyti. Nors ir vidunakčiai, bet Briuselis gyveno savo įsiutusiu gyvenimu. Ne vien tik reklamomis.
Sambrėškos valandą barakuose buvo ypatingai šiušu ir, be to, žiurkės imdavo siusti. Viskas kaip sentimentalioje kurioje senovės novelėje. Tarp pabėgėlių buvo daug džiovininkų. Ir, be to, pabėgėlių geras trečdalis turėjo gulėti ant grindų, nes greitomis negalima buvo visiems parūpinti lovų.
Tuo tarpu Belgija iškilmingai rūpinosi kurti Jungtines Europos Valstybes ir šiuo savo darbu ji pati tikėjo. Reikalas atrodė visai pribrendęs Belgijos politikams.
Mintis apie tuos užsilikusius Briuselyje, kaip kokio likimo išmestus, kaip jis pats buvo išmestas savo laiveliu, nuolat knietė Varkalą. Dabar jis negalėjo to slogučio atsipalaiduoti. Pagaminęs “dovanėlę”, kaip jis sakėsi sau, ir įrėžęs jos dugnan simbolinį jam skaitmenį “640”, jis telaukė dienos dovanai įteikti. Tai būtų ir viskas. Tačiau jis bus pamiršęs, kad dar esama visuomenės. Kad esama kitų pabėgėlių, ne tik jis vienas. Gerai juk suorganizuotoje draugijoje visi atsako už vieną, vienas už visus. Tegu ir pabėgėliai. Negalima vis būti kažkokiu atskalūnu, esama juk ir pareigų. Tai tuojau Varkala pats pajuto.
Lietuvių drauguomenė, sužinojusi apie dovaną, gaminamą žmogaus provincijoje, iš principo su tokios dovanos mintimi sutiko. Tik pasiliko įteikimo būdas ir forma. Dovana tegali būti danų karaliui įteikta, tai aišku, bet – kolektyviai. Kolektyvumo principas ir Lietuvos vardas turi būti pabrėžti. Tėvynė juk juos įpareigoja. Kai nesama tikrų, užsienyje užsilikusių Lietuvos diplomatų. Varkala gi manė, kad jo vieno pakaks, ar per kurį vyresnį tarną galima būtų pasiųsti…
– Tegu! – nusiramino menininkas. – Eisime visi.
– Ne visi, tik vyriausiojo komiteto parinktieji. O kalbą pasakys…
– Kalbą? Kas sako karaliui kalbas?
– Net – popiežiams! Jei to Lietuvos vardas reikalauja. Reikia Lietuvos vardą skelbti.
Nelemtu būdu taip pat apie teikiamą lietuvių dovaną sužinojo latviai bei estai. Jie didžiai bus įsižeidę, kad apie tokios reikšmės įvykį jie nebuvo nė painformuoti. Pirmieji – daugiau, antrieji – mažiau. Kaip daugiau šiaurietiško kraujo žmonės.
Argi tam buvo kuriama Pabaltijo Sąjunga per tiekis metų?
Latviai, kaip temperamentingesni, dar paklausė:
– Kai jau yra kuriamos Jungtinės Europos Valstybės, kad mes – mažos tautos – negalėtume savo tarpe susižinoti ir susiprasti!
Žodį “mažos” latviai ištarė tik dideliu valios įtempimu. Oratorius galvojo, kad iš esmės Ryga turėsianti būti Jungtinių Europos Valstybių sostinė. Ką stiprios valios žmonės nedaro! Bet to jis niekam nesakė.
– Galima ir taip! – kaip kokį žaislą su įsibėgėjusiais vaikais bežaisdamas, pasakė Varkala.- Tik ar ne per daug tos pompos? – suabejojo dovanos steigėjas.
Bet?
Pirmieji dabar latviai bus staiga atsipeikėję: kaip vieno lietuvio dovana gali atstovauti visoms trims tautoms? Kaip tat! Tai nelogiška. Neutrali turi būti dovana.
Vienas Latvijos istorijos privatdocentas, dabar atsidūręs užsienyje, yra išsivežęs su savim vieną istorinį žemėlapį, kuriuo prikišamai galima įrodyti, kad Latvija, greta skandinavų, kaip istorinė valstybė, jau seniai egzistavo. Šiame žemėlapyje juodu ant balto pažymėta, irgi istoriškomis raidėmis: “Letteland”. Tai reiškia – dabartinė Latvija ir – Ryga!
Žemėlapis turėjo būti įteiktas.
Visi rinktiniai trijų Pabaltijo valstybių vyrai, paposėdžiavę per dvidešimt keturis vakarus, sujungtomis pajėgomis išryškino teikimo protokolą, dovanos reikšmę – iš esmės ir simbolinę – ir teikimo laiką.
Redakcinė teksto komisija apsidirbo su tekstu greičiau, teposėdžiavo tik septynis kartus. Rėmų ir apipavidalinimo komisija – tik tris posėdžius.
Nustatytas tekstas turėjo vėliau būti impregnuotas paveikslo užpakalinėje pusėje. Jei kada danų monarchas nuobodžiaudamas, tai yra tarp dviejų karališkojo mosto darbų (karaliai negali nuobodžiauti), galėtų atsiversti paveikslą ir paskaityti. Ir tuo būdu atsigaivinti. Viskas buvo numatyta.
Visi trys stojo už vieną, vienas už visus.
Tačiau brolijos tretysis narys, estas, viename posėdyje paryškino vieną dalyką, bet taip kukliai (posėdžiai paprastai vykdavo pakelta nuotaika), kad visi atkreipė į jį dėmesio. Būtent namie jis turįs tautiniais motyvais ataustas estiškas pirštines. Jos galėtų būti ir muziejuje, bet jos pas jį. Tokios retos jos.
– Bravo!
Kas nežino, ką gali nuveikti šioje srityje estai. Kuklūs, tegu kuklūs.
Vyriausioji dovanų įteikimo komisija dabar bus nustačiusi viską. Tik nustatytąją tvarką vis dėlto reikėjo patikrinti ten, kur reikia. Kitaip negalima gi žaisti be užtikrinimo tokiais pirminės reikšmės reikalais. Danų oficialinės įstaigos, kur bus nuvykę mūsų vyrai, susižinojusios su tarpskandinaviškomis įstaigomis (tokio bendradarbiavimo irgi būta), pareiškė delegatams ateiti kitą dieną. Tai buvo irgi užprotokoluota. Danai vis teiravos dar:
– Kieno vardu? Kas? Ir kokia proga?
– Danų karaliui – lietuvių tautos vardu…
– Ir latvių…
– Lietuvių tauta – kur ji? – susirūpino ieškoti danų pareigūnai.
– Aš manau – valstybė?
Tuomet iš delegatų tarpo išėjo vienas jaunas žmogus, Lietuvos vyras, ir savo drąsiu žodžiu pareiškė:
– Tamsta sakai – nėra Lietuvos… Kaip tai Lietuvos nebėr? Ten, kur mes, ir Lietuva…- kirto aiškiai pareigūnui į akį.- Nors ne vienas ir ne kartą stengėsi Lietuvą užgniaužti!
– Tokios dovanėlės ir tai mes nemokame patys įteikti…
Jau estų ir latvių adresu pasakė.
– Niekuomet nemokame savo veido užsienyje parodyti. Vis duodamės kai kam išnaudojami.
Pasakė taip, nes jis širdyje buvo didelis patriotas. Ir drąsus.
Tai buvo žodis. Jis gana piktai pažiūrėjo į Varkalą, ne ką geriau žvilgterėjo ir į sąjungininkus.
Pasitarę papildomajame posėdyje, pabaltiečiai vis dėlto nutarė dovaną teikti bendrai.
Aukštieji danų pareigūnai patarė eiti dabar į užsienių ministeriją. Ten visi painesni, tarpžinybiniai ir tarptautiniai klausimai išnarpliojami kaip niekis. Ten bus išaiškintas ir estų pirštinių klausimas.
Lankytojai didžiai išprusinto ir lankytojams baimės įvarančio ir be galo iškilmingo ministerijos sargo buvo pagaliau pristatyti, kaip ir kokie paketai įduoti pačiam svarbiajam kalbamuoju reikalu, nors ir jaunam, ministerijos valdininkui.
Artimųjų Rytų specialistui.
Ir delegatai dabar jau po sargo jo nebijojo.
Artimųjų Rytų (“artimųjų”- danams, o kur “rytai”, ten jau negerai!) šefas ypatingai mandagiai pakvietė svečius užimti vietas.
Latvių delegatas tuojau ėmėsi aiškinti dovanos reikalą, jos reikšmę ir tikslą. Visi tuojau suprato, kad reikalas rimtas. Visi jau buvo užėmę mašastu apmuštas kėdes. Kambarys buvo patogus ir “karališkas”. Visiems jame buvo patogu. Visi norėjo būti ministeriais. Jei ne karaliais.
Kambaryje, tikriau salone, kybojo rimtos graviūros, kurių prasmės lankytojai iškart neperėmė, bet buvo užimponuoti. Valdininkas pats skaitė karaliaus tekstą. Kartas nuo karto pakreipdamas savo skustą ūsą dėl vieno kito išsireiškimo ar posūkio. Kaip žinoma, ministerijose kalbama ne sakiniais, bet posūkiais. Jis kraipėsi dėl vienos kitos gramatikos klaidos, prasišmugeliavusios netyčia į tekstą. Bet visų rimtis buvo didelė.
Pabaltiečiai tik stebėjo tylutėliai, kaip kerpa ir kramto valdininkas savo lūpas. Bet valdininkas buvo paslaptingas. Jis buvo diplomatas. Jis niekam nieko nesakė.
Valdininkas niekuomet nėra buvęs Rygoje, bet ir nenorėtų ten atsidurti. Tokios pabaudos danas, jautėsi, nebus pelnęs siunčiamas į tokią šalį. Laikydamas ilgai akis prie teksto, pats save kontroliavo ir kvotė: “Kokia tvarka seka viena po kitos šių trijų šalių sostinės?” Užtai jis ir kraipė taip savo ūsą. Bet jis buvo jau begarsėjęs ministerijoje žmogus; jis žinojo, kur pipirai auga. Bent viską, kas liečia Artimuosius Rytus. Pabaltijo sekciją (tai buvo, žinoma, anksčiau) ten priskiriant. Tai jis! Be jo, atrodo, nei žingsnio, nei žodžio. Tų žinių jis buvo prisirinkęs iš pranešimų. Iš aktų. Sutarčių. Ir knygų, jei turėdavo laiko kada jas perskaityti. Daugiausia iš “vietinių” kalbų – jam dažnai atrodė kaip kokių egzotinių, kaip Samoa salynų – iškarpų vertimų. Siunčiamų konsuliarinių ir kai kurių retų diplomatinių agentų pranešimų. Jis žinojo viską.
Kad buvo elegantiškas ir diplomatiškas, ir karjeros aukštumoje, to nereikėjo nė sakyti. Tai buvo savaime aišku. Visi lankytojai buvo apimti valandos rimties.
Pagaliau valdininkas tarė:
– Mano ponai – tai gerai. Tik be ypatingo triukšmo.
– Ir be laikraščių.
– Ir be laikraščių?
– Žinai, laikraščiai – devintoji pasaulio galybė (iš tikrųjų pasaulyje esama septynių galybių), paprasčiausias žmogaus mintis gali iškreipti velnioniškai!
Intymiškumo dėlei jis ištarė tą žodį: velnioniškai. Jis buvo gerai nusiteikęs.
Bet jis vis vien save kamantinėjo, Jis buvo ir liko tas pats: kas ir kuria eile?
Namie nėra nė kada pastudijuoti. Žmona įprašiusi nupirkti madų žurnalų, vakare bridžas pas persų karo attache…
– Helsinkis. Ryga. Vilnius? Ne! Vilnius – Lenkijos miestas, o čia šiandien ne lenkai, bet Pabaltijo delegatai. Trys savarankiškos, nors ir labai mažos valstybės. Į Vilnių reiškia taip pat savo pretenzijų lietuviai. Esą Vilnius lietuviams -“istoriškoji sostinė”. Na, gerai – istorija!
Jis buvo linksmas.
Norėdamas geriau susiorientuoti, jis lūkuriavo ir retiems ministerijoje Pabaltijo klientams pasiūlė po gerą turkų papirosą.
– Žemiau Helsinkio – Suomijos įlanka. Žemiau Suomijos įlankos – Ryga!
– Žmogau – Revelis! – sušuko garsiai valdininkas.
– Revelis? – net nuo skausmo pritūpė estas su pirštinėmis.- Dabar mes vadiname mūsų sostinę: Tallinn. Su dviem “l”.
Ji visuomet taip vadinosi, tik vokiečiai su rusais vardą bus iškraipę.
– Revelis – rusiškas žodis.
– Taip! Taip!
– Koks sumanus. Ir kiek užjautimo! – pagyrė jaunųjų respublikų atstovai daną.
Pats gi valdininkas dabar buvo ramus. Jis pakartojo savo lekciją visai tinkamai.
– Revelis. Tas pats: Talinas. Ryga. Ir…
Latviai nunešė vieni patys žemėlapį į karaliaus rūmus. Taip įvyko. Prijungdami privatdocento istoriškai kultūriškas pastabas, išspausdintas ant aštuonių puslapių karaliui pasiskaityti. Kuriose buvo taip pat pažymėta Rygos reikšmė apskritai, o vokiečių kultūrai – ypatingai.
Estas įprašė lietuvio nunešti ir jo dovanėlę kada.
Varkala paėmė savo dovanėlę. Ji buvo suprantama ir be paaiškinimo ar introdukcijos. Ji buvo iš širdies.