Jurgis Savickis “Vienas už visus, visi už vieną” I dalis

Varkala buvo jaunas, laimingas ir nevedęs. Kaipo menininkas, jis buvo dar nenusistovėjęs. Svyruojąs tarp architektūros ir tapybos. Kaip dažnai su jaunais žmonėmis atsitinka. Vieną kartą buvo pasviręs net į skulptūrą. Bent tuo būdu nemaža molio Varkala bus paminkęs ir prisiuostęs, vis beieškodamas skulptūrinės formos. Vėliau jis jau apsisprendė viena tik paišyba, tiksliau – grafika. Grafika daugiau pritaikyta techniškiems reikalams. Vėliau tas visų svyravimų “tarp” padidėjo dar vienu. Šį kartą jau galutiniu. Jis tapo metalo apdirbimo meisteriu; mūsiškai tariant – auksakaliu. Mokėsi iš pradžių namie, vėliau Austrijoje, pačiame didmiestyje Vienoje, kur visuomet tiek skonio.
Ir koks auksakalys! Jis perfekcionavos. Jis turėjo jau įsigijęs nemaža erudicijos, menininkui tiek reikalingos. Tiek bendro, tiek specialaus meną liečiančio prasiprusinimo. Jis surado savo stilių. Kuriam mažiausia vartojama medžiagos, šiuo atveju brangios, kai geriausiai pasiekiama tikslo. Kaip gerame literatūros stiliuje, kur mažiausia vartojama žodžių.
Jonas Varkala daug dirbo. O kai jis dirbdavo, tai visai sueidavo į tą darbą. Užtai jis nebuvo reikalingas kurių pašalinių emocijų ar pasilinksminimų.
Tačiau toji Varkalos darbo idilija palyginti tęsėsi neilgai. Viskas virto kitaip, nei jis ir nei daugumas žmonių manė. Viskas apsivertė viršum kojomis. Kai Varkala atsidėjęs pagalvodavo, tai ir visas gyvenimas buvo taip sutvarkytas, kad vienas žmogus būtinai turėjo trukdyti kitam. Vieni žmonės turėjo būtinai keršyti kitiems, kankinti ir žudyti. Čia jau pagalbon žmogui ateidavo mokslas, karo mokslas. Pats karas, visų šlovinamas ir, matyti, neišvengiamas.
Kaip tik šiuo metu Lietuva buvo užimta bolševikų. Užplūdusieji naują šalį rusų kariai pasireiškė visomis savo tradicinėmis priemonėmis. Pirmiausia – grobimu ir prievartavimu. Tai buvo kaip ir koks įvadas į karą. Teoretiškas ir praktiškas. Ir ypač tas grobimas visa ko, kas tilpdavo į kišenę.
Vėliau prasidėjo pati jau šalies organizacija, pasireiškianti visokių rūšių ir visokių niuansų draudimais. Galvoti, kalbėti, rinktis, eiti į bažnyčią ir iš viso eiti. Ir ypač – savo nuomonę reikšti. Naujoje rusų besteigiamoje respublikoje negalėjo būti jokių “savo nuomonių”. Rusai atstatė “tvarką” Lietuvoje.
Bet žmonės Lietuvoje vis dar negalėjo apsiprasti, kad jie neturi galvoti ir kad prievolę galvoti už visus pasilikęs bus sau vienatinis Kremlius. Ir tik jis vienas. Nes šioje milžiniškoje respublikoje viskas buvo sutvarkyta ideališkai. Žmonės visumoje tik turėjo nieko negalvoti, galėjo kvėpuoti oru ir dirbti. Tai buvo paprasta ir patogu, toksai darbo suskirstymas.
Prie Kremliaus (kur žmonės galvojo) kartais prisišliedavo koks mokslo žmogus ar menininkas. Tik būtinai tokiu pat pavedimu: nieko negalvoti ir savo nuomonės nereikšti.
Taip buvo nuo Altajaus iki Pabaltijo. Tikriau pasakius, nuo Pabaltijo, ką tik dabar bolševikų užimto, iki kitų Europos ir Azijos kraštų.
Tokie ir tolygūs įvykiai užklupo Lietuvą.
Varkala iškart negalėjo susiorientuoti, kas čia darosi.
Kaip žinoma, bolševikai buvo užėmę du kartu Lietuvą. Varkala pergyveno abu užėmimus.
Nors šiaip tik menui atsidėjęs, Varkala nūdieninio gyvenimo politikos temomis neturėjo laiko rūpintis. Tai nereiškia, kad jis nebūtų naujai įvykusia tvarka jo tėvynėje pasipiktinęs.
Giliai sukniupęs ant savo darbo stalo, darbo prošvaistyje jis tyliai galvojo savo dirbtuvėje (tas buvo uždrausta!) ir perkamantinėjo, kas bus įvykę jo tėvynėje. Kartais sukrankšdamas kokiu stipresniu žodeliuku ar šauksmininku. Kaip žmogus, afekto ar stiprių emocijų paveiktas, jis šurmuliavo pats su savim. Jį maudė visą laiką, ir jis negalėjo jau ramiai dirbti kaip anksčiau.
Jis buvo nepatenkintas savim. Šį kartą nebuvo kuris asmeniško pobūdžio nepasitenkinimas, sakysim, neįvykęs kuris rendez-vous su kuria skaisčiąja dama ar kurie didžiai įkyrūs piniginiai keblumai – menininko broliai! Ne! Jonui Varkalai viskas sekėsi. Net su kaupu. Tėvynė, į kurią jis bus ką tik atvykęs iš užsienio, tenai sistematiškai ir tiksliai išsimokslinęs, jį yra gražiausiai priėmusi. Priėmusi visa savo žavinga šilima. Kaip geroji močiutė. Tik įkėlęs koją į savo tėvų žemę, jis susirado daug draugų. Gerų draugų, kartais įtakingų. Praktiškai kalbant, jis bus gražiausiai įsikūręs.
Dangun žengimo bažnyčia užsakė jam pagaminti ištaigią atnašavimo taurę didžiajam altoriui. Bažnyčios vadovybė suteikė jam medžiagos ir visišką darbo laisvę. Darbdaviai pareiškė tik vieną pageidavimą, ne – sąlygą! – išreikšti savo darbu Lietuvos prisikėlimą ir jos veržimąsi aukštyn…
Susikaupęs ir visų savo renesansinių minčių apglėbtas, pagaliau jis užtiko temą ir visus būdus jai pareikšti. Bet staigiai, visu ūmumu ir brutalumu jis buvo išjungtas iš darbo ir savo meniškųjų puoselėjimų. Iš gatvės griuvo svetimi ir įkyrūs garsai, it kas pjautųs ar muštųs. Net danguje buvo neramu.
– Po paibeliais! Nė dirbti neduoda.
Šimtų šimtais skrido dangumi rusų aeroplanai. Langų stiklai zimbėjo. Jo darbo stalas, prie kurio jis sėdėjo, drebėjo.
Jonas Varkala, be gyvenimiško filosofo, buvo dar daugiau gero gabalo menininkas. Prilaikydamas visaip šokinėjančius ir visai negerai besielgiančius ant stalo daiktus – toks oro slėgimas buvo didelis – vis dėlto buvo suspėjęs gimusias mintis kaip reikiant užfiksuoti popieriuje. Šiuo savo kūriniu jis iš tikrųjų turėjo pasirodyti pirmą kartą Lietuvoje kaip menininkas. Taip – arba ne. Mintys gyveno. Objektas stojo prieš jį kaip gyvas. Dabar tik darbas.
Rusų oro laivynas nuskrido Paprūsės linkui. Šiaip pasiskraidyti. Ir savo galios parodyti.
Dabar kažkokiu kontrastu ateljė užviešpatavo visiška tyla. Kaip prieš audrą. Bet jau langai ir firmamentai daugiau nedrebėjo. Buvo visai tylu. Įvyko kažkoks atoslūgis.
Paskui įvykiai ėmė keistis neįprastu tempu. Taip greitai, kaip iš revolverio pyškinami. Paprastieji žmonės neturėjo laiko nė susigaudyti ir apsispręsti. Kas blogiausia – Jonas Varkala, žmogus apolitiškas ir net vengiąs visuomenės, liko griežtai įjungtas į šį sūkurį. Net taip atrodė, kad be jo niekas negalėjo apsieiti.
Tie galingieji rusai, pasirašę taikingumo ir pagalbos sutartį su savo, kaip jie sakėsi, “tradiciniu draugu” Lietuva, tuo pat užsimojimu yra ją okupavę. Yra ją užėmę savo aeroplanais ir įvedė jau žymėto “draugiškumo” vardan vieną milijoną kareivių. Tvarka visur buvo rusiška.
Prie Jono Varkalos buvo pristatyti du ginkluoti kareiviai. Veikiau ne jam, bet jo mūzai daboti. Kareiviai buvo grubūs, įsivilkę į naujus rūbus ir patys kažkokie nauji ir nekalbūs.
Ant jo renesanso kūrinio turėjo būti užklijuota visai realistinė Stalino figūra. Su ūsais.
Sudaryti ypatingai gerai naujovumo nuotaikai ir padėti geriau praktiškai susiorentuoti sovietizacijos sistemoje (menininkai Sovietuose ypatingai buvo gerbiami) į Varkalos butelį ir jo ateljė buvo įvesti ir įkurdinti aštuoni pavieniai piliečiai ir keturios šeimos. Pačiam Varkalai buvo paliktas prieškambaris (šviesus) ir kūrybai reikalinga erdvė. Be to, keli neatimti iš jo kaltai ir plaktukai.
Niekuomet nematę tiekis aukso ir sidabro, jo visi įnamiai, daugiausia paprasti žmonės, akių negalėjo nutraukti nuo jo produkcijos. Pagaliau, kad stebėtojai nekliudytų, iš Varkalos buvo atimtas visas auksas ir sidabras. Menininkais Sovietas rūpinosi.
Pagaliau įvyko! Visi džiaugėsi ir matė Varkalos sukurtą biustą. Įspūdingasis visos Rusijos vado biustas, stovįs dabar ant renesansinio pastovo, turėjo būti pačia iškilmingiausia – Lietuvos į Rusiją įsiliejimo – proga įteiktas pačiam galingiausiam vadui aiškiai numatytu ritualu. Kaip kuri naujam dievaičiui atnaša. Palydėtas poezijos, sukurtos tam tikslui vienos visuomet pirmyn žengiančios lietuvaitės.
Kaip žinoma, Lietuvoje vyrams padėti poezijos yra kuriamos moterų. Tokių ten esama moterų. Pagaliau tas fenomenas yra jau ganėtinai pastebėtas ir literatūros profesorių darbuose.
Dabar žinovai sakė, kad Stalinas turėsiąs būti iš tikrųjų patenkintas čia jau minėtąja dovana.
Įvyko. Dovana buvo įteikta. Po šitokio istoriško reiškinio Varkala buvo paliktas ramybėje. Trumpiau pasakius, užmirštas. Dabar Varkala galėjo verstis kuo norėdamas ir kaip norėdamas tame savo ateljė (gonkose). Neišeidamas iš savo ateljė, Varkala dirbo kaip maniakas, kas prideru kūrėjams. Kad ir iš kitos medžiagos nei auksas. Pagaliau argi tai svarbu menininkams medžiaga!
Jis buvo nuolat užimtas. Nors ir užmirštas, bet – neišsiųstas. Kaip kiti, nepajėgią prisitaikyti revoliucinei minčiai ir neganėtinai įsigyveną į sovietizacijos darbą. Nepajėgią paspėti taktui, ypač atsižvelgiant į žmogaus vidujinį persiorganizavimą. Bet kas siunčia herojus katorgon? Herojus, pagaminusius savo vado biustus? Biustus, kuriais vadas buvo patenkintas? Tuo būdu Varkala galėjo liktis Lietuvoje.
Tačiau naujai įkurta galingoji (viskas Sovieto imperijoje buvo galinga) Meno kolegija pareikalavo iš Varkalos daugiau revoliucinio tempo ir takto. Pareikalavo menininką pasiaiškinti. Vadinas, jis nebuvo užmirštas.
– Pilieti! – revoliucinio entuziazmo paveiktas, sušuko kolegijos pirmininkas. – Reikia daugiau revoliucinio tempo, kad kūriniai trauktų žmogų eiti revoliuciniu maršu pirmyn! Kitaip – tai ne menas.
Visai nesupratęs, kaip reikia žengti su savo taurėmis pirmyn, Varkala išėjo iš kolegijos aukštai pakelta apykakle ir mažiau pakelta nuotaika. Jo apsiaustas, deja, buvo nudėvėtas ir veikiau prilygo maišui. Be to, šis daiktmuo buvo pasiskolintas iš draugo, išsiųsto Sibiran ir taip pat nesupratusio kaip reikiant to revoliucinio tempo ir visai nuslydusio nuo ėjimo takto. Toks buvo jo draugas. Savojo apsiausto Varkala jau neturėjo.
Jis vis dėlto už savo buržuazines įgaidas į kalėjimą nebuvo padėtas. Jis buvo ir liko vienas sau ir – Lietuvoje. Tas svarbiausia. Be meno, šiaip Varkalai teko daug triūsti fiziškai, sau duonos užsidirbti ir badu nemirti.
Viskas, kas čia iki šiolei pasakyta, buvo pirmuoju Lietuvos okupacijos metu. Bet kai dabar, jau antru kartu, bolševikai okupavo Lietuvą, Jonas Varkala jau daugiau Lietuvoje nepasiliko. Jis pirmas spruko iš jos. Numovęs vieną, antrą jam prieštaraujantį okupantą, nors tai į tiesioginį jo darbą neįėjo.
Bet, matyti, Varkalos žingsnena užsienyje vis dėlto buvo per lėta. Jau Vokietijoje jis buvo ties Štralzundu pavytas ir rusų užkluptas. Taip tos eisenos niekuomet dorai ir neišmoko. Dabar jis buvo juridiniu statusu pabėgėlis iš Lietuvos. Pabėgėliai buvo sukimšti į barakus. Daugumas jų tuojau buvo grąžinama. Sovietas nenorėjo, kad jų elementas išsisklaidytų po pasaulį. Bet Varkala negrįžo. Jis nenorėjo nei grįžti namo, nei marintis barakuose. Jis vis pasukdavo taip, kad visuomet likdavo arčiau gamtos. Iš prigimties jis buvo sportininkas. Pagaliau, jei žmogus ir norėtum pabėgti, niekur negalėtum. Visur ir visuomet buvo tikrinami dokumentai. Tačiau sportas Rusijoje nebuvo uždraustas.
Jonas Varkala sportavo nuo ryto iki vakaro. Specialybė jo buvo mažas laivelis. Šioj srityje jis pasiekė nepaprastų rezultatų.
Patys rusai, atvykę į tą vokiečių žemę, iš pradžių visai negalėjo apsikopti nuo darbų. Pagaliau viskas čia vyko kitaip, nei jie tikėjos ir nei jie iš mažens buvo mokomi, toje “supuvusioje” Europoje. Niekas gatvėse iš bado negriuvo. Ir niekas neplėšikavo praturtėti, kaip jie buvo pamokslinti mokyklose.
Visi čia vaikščiojo dorai, ramiai ir kaip norėjo. Ir kas svarbiausia – sotūs.
Rusai viso to kaip reikiant dar negalėdavo suimti ir iškart negalėdavo susiorientuoti, ar tai reikia priskirti prie revoliucinių užsimojimų. Normaliu reiškiniu vargu buvo galima tai laikyti. Kad žmonės vaikšto sotūs, tai, žinoma, tik propaganda! Pasirodyti. Rusai visuomet pripratę prie visokių rūšių revoliucijų. Bulbių revoliucijos. Arbatos. Nekalbant apie žydų pogromus. Kai žmonėms pirmą kartą buvo pasiūlyta sodinti bulbes, Rusijoje kilo revoliucija. Jonas Žiaurusis, kinų ambasadorių apdovanotas arbata, išvertė puodą prišutintos arbatos,- tiek pasirodė ji jam karti. O rusuose kilo revoliucija, kai jiems buvo pasiūlyta gerti toji žolė.
Ir rusų pareigūnai Štralzunde negalėjo kaip reikiant iš karto nusistatyti, ar tai buvo revoliuciniai užsimojimai, tie visi Varkalos bandymai jūroje. Ar tai turėjo būti uždrausta? Bet kol jie sprendė, Varkala suspėjo jau prisigaminti ir prisipirkti jūros plaukybai reikalingų reikmenų ir maisto. Be to, jis turėjo atvangesnėje vietoje pamanomesnį, didelį laivą. Tai nebuvo ta rusams rodoma gelda, kurioj jis mankštinosi.
Pačiu rytmečiu jis pasinešė į plačiąją jūrą. Akies statumu į Švediją.
Perplaukęs savo laiveliu kaip koks gyvis, įsikibęs į lentą, jis buvo išmestas švelnių, pasakingai bliksnojančių vasaros vilnių į krantą. Bet kokiame stovyje? Sušlapusi žiurkaitė. Oro, vėjo ir bado pribaigtas galiūnas. Visi raumenys buvo nusilpę ir neveikė. Kaip ir protas. Kad buvo apalpęs tas didvyris, čia nereikia nė sakyti. Bet žmogus – keistas daiktas. Kažkokia paslaptinga jėga, su kuria neišgęsta paskutinės sąmonės dalelytė, kuri paprastai instinktu vadinama ir kuri gali prilygti tokiam įstabiam aukštam sutvėrimui šuniui, tas kitados stiprus žmogus įsikibo priekrantinės pušelės šaknų. Dabar ne visai buvo aišku, kas daugiau laikė, ar jis pušelės šaknis, ar pušelė jį.
Daugiau konvulsijomis nei sąmoningai, savo paskutinių jėgų ištekliumi (jis daugiau nieko nematė ir negirdėjo) jis drėgnų akmenukų ir mulo asla dar pasitraukė pusantro metro priekin, toliau nuo bangų. Daugiau negalėjo. Ir užmigo. Kad žaismingai besivartančios ir šposaujančios bangos jo neįtrauktų į vandenį ir neįduotų jo, kaip marių nuosavybės, vėl bangoms nuvilkti į jūros gelmę. Dabar visi žmogaus raumenys atsileido, jis buvo giliai apalpęs. Tikriau pasakius, jis jau bendravo su amžinybe, kuriai nėra vardo ir kurios mes turbūt niekuomet nesužinosme. Prie jo prisiartinusi jau buvo puošnioji Mirtis ir kaip ir paėmusi jį savo globon.
Laivelis su visa per tokią odisėją nukentėjusia manta, tiek reikalinga paprastam žmogui, išsiruošusiam į ilgą kelionę, plūduriavo vienas sau liūdnoje jūroje. Nenutoldamas nuo pušelės. Kaip ištikimas draugas, nenorėdamas paskutinę valandą palikti žmogų.
Pajūrio krante žmonių nebuvo. Tik toli toli, kažkur neaiškioje perspektyvoje, buvo matomi žmonės. Žmonės ūkčiavo ir linksminosi. Tai buvo šv. Jono išvakarėse. Ir tai buvo žaviosios Danijos krantas. Žmonės žaidė ir kūrė laužus. Tų laužų, ugnių ir ugnelių buvo pilnas pajūris šiltą vakarą. Taip pat buvo sukabinėta visur dar įvairiaspalvių popierinių lempų, geltonų, raudonų, su žvakutėmis viduje. Visa tai buvo daroma linksmajai laisvųjų žmonių nuotaikai sudaryti. Kaip ir turėtų visur būti. Buvo linksma, jauku. ir nerūpestinga.
Tai buvo vienišė Danijos sala, į kurią buvo išmestas Jonas Varkala.
Žuvininkai, besiartinę savo bažnytkiemio, užtikę jį, sužvilgo rimtais žvilgsniais, pamatę tokį stebuklą. Nebe žmogų, bet jo kūną. Žuvininkams retai tekdavo nustebti, jiems pakakdavo savo audrų. Jūra čia buvo veik visuomet audringa. Paprastų žmonių jaukumu ir daug nekalbėdami jie parnešė radinį namo ir patalpino į savo nesudėtingų namų geriausią lovą. Jie šildė jį, bandydami įlieti į surakintas žiaunas romo. To nepajėgę padaryti, kaip gerais šepečiais savo jūrininkų nebesilpnomis rankomis šiūreno skenduolio krūtinę. Visi švelniai žiūrėjo į tą jūros išmestą jiems žmogų. Žiūrėjo į jį ištikimai, šuns ištikimumu į tą savo sūnų. Būdami tikri ir ištikimi žmonės, jie persiėmė rūpesčiu, graudenos ir iš tikrųjų nežinojo, ką daryti su lavonu. Jie pasikvietė vietos pastorių. Palaikęs dvi savaites vietos ligoninėje, gydytojas atgaivino ir suteikė jam žado. Nors atgaivintasai vis dar buvo ne visai sąmoningu žvilgsniu. Buvo klaiku.
Bet svarbiausia, jis buvo atgaivintas, pamaitintas ir išgelbėtas. Nors ligonis. Vėl buvo žmogus, kuriam aukščiausiųjų galybių ir to visų gailestingiausiojo Dievo vėl jam buvo suteiktas galimumas gyventi, žiūrėti ir džiaugtis visa aplinkuma bei savo jausmus registruoti tiek sudėtingu aparatu. Dievo piršto paliestu protu. Ir kaip iš naujo įpūsta į kūną siela. Kad jis žmogus vadintųsi. Tų pačių gerų žmonių, vietos žuvininkų, vis dažniau prilankomas ir drąsinamas. Ypač – pastoriaus ir jo dukrelės.
Auksakalys išgijo, bet buvo kurį laiką gana paliestais centrais. Dažnai nesąmoningas ir viduj išvargęs žmogus. Galainiui tas pašalas jį atleido. Jis gijo ir normalėjo. Turėjo laiko prisiminti tas savo grafikas ir pagalvoti net apie tą savo Austriją, kuriai jis buvo nemaža dėkingas, kur buvo jau bekyląs iki nemažo lygio kaip menininkas. Kartą net austrų laikraščių žymimas… Besikaršindamas jis nugirdo, kaip artimojoje Švedijoje žmonės varu buvo varomi į Sovietus. Žmonės užsisakę sau mišias, kai kuris apalpęs ar net nusižudęs, nenorėdamas patekti į tas rusų skerdyklas. Nors tą žinią buvo norėta paslėpti nuo jo. Jį tai labai jaudino.
Juo labiau Jonas Varkala jautėsi laimingas, kad iš čia niekas jo nevarė į rusus. Socialinė jo būklė čia irgi aiškėjo. Jis liko nepažeistas pabėgėlis, dviejų raidžių žmogus: D. P. Visa savo morale ir intelektu atgijo. Iš naujo ėmė rūpintis aplinkuma ir suprasti daiktus ir jų reikšmę. Žmonų neišskiriant.
Vietos policija dešifravo jo kilmę ir tuojau susiorientavo, kas jis. Senojon tėvynėn, Lietuvon, niekas jo negrąžino. Tačiau sostinėje Kopenhagoje jo byla pasiekė aukščiausias įstaigas. Centro pareigūnai, kiek pasitarę tarp savęs, tarpskandinavinėje ir tarptautinėje plotmėje, suteikė jam prieglobos teisę gyventi ir leido pasilikti šalyje. Provincijos laikraščiai, kur gyveno jis ir pastorius, net įdėjo jo atvaizdus. Supainioję visas datas ir sąvokas, kaip ir pridera dažnai žurnalistų kastos žmonėms, amžinai besiskubinantiems, it to visagalio Chronoso į uodegą nuolat plakamiems. Varkala čia buvo pavadintas lenku, iš vokiečių kaceto stebuklingu būdu ištrūkusiu. Kitas užsigautų, lenku vadinamas, tiek atbundančioje Europoje lenkai nemėgo lietuvių ir – priešingai. Bet Varkala buvo ramus žmogus. Kitas gi laikraštis pavadino jau jį tikra pavarde ir tautybe: lietuvis, bet užtai įtarinėjo, kad tai būta stambaus Lietuvos valdininko, pabėgusio su valstybės turtu. Tiek to.
Kaip pabėgėlį, jį priglobė pastorius. Pastorius, kaip ir pridera ne tik buvo išprusintas danų universitete, bet, be savo tiesioginių žinių, interesavosi dar mokslo pažanga ir literatūra ir, kaip toks, savo bute turėjo nemaža knygų. Knygos kažkokiu būdu, atrodė, nuo lentynų buvo nušokančios ir vis betūninčios po visus plačiosios klebonijos užkampius. Kur knygoms, žinoma, ne vieta. Užtai jaunasis pabėgėlis galėsiąs sutvarkyti “biblioteką”. Be to, žiemai beprisiartinant, žmogus galėsiąs priskaldyti malkų. Ir šiaip. Ne visuomet darbininką besišauksi. Jau kelinti metai bus mirusi jaukioji, kaip žmonės sakė, pastoriaus žmona ir palikusi savo gyvenimo draugą gyventi vieną šiose giriose. Be jaunos dukrelės, kuri nieko nenusimanė jo mažame, bet vis dėlto sudėtingame ūkyje. Darbo buvo daug.
Provincija buvo tiek “gili”, kad apylinkėje tik už aštuonių kilometrų tebūta daktaro ir pašto. Nors sostinės laikraščiai, susisiekimui tiek ištobulėjus, pasiekdavo pastorių tą patį vakarą. Pastorius buvo geras medžiotojas, nors draugijos savo vienumai atsiginti jis irgi nevengdavo. Jis buvo net didelis draugijos žmogus ir pašnekorius. Ilgainiui skenduolis ir pastorius liko draugai, kiek tik galima šį žodį pritaikyti amžiaus, sąvokų ir aplinkumos tiek skirtingiems žmonėms. Pastorius, Varkala ir dukraitė buvo vienas pasaulis ir vieningas. Dukrelė visu jaukumu sužydusi šiose giriose kaip gėlė. Žibuoklė iš po velėnos. Ir iš po ledų. Nes tai buvo jos pavasaris.
Su pastorium atsitiko nelaimė.
Šitokioje gražioje idilijoje ir tokiame visai nerūpestingame gyvenime nelaimė, atrodė, negalėjo atsitikti.
Pastorius bus persišovęs sau ranką. Kulka pažeidė ranką arčiau alkūnės.
Tai atsitiko, pastoriui betvarkant savo medžioklinį šautuvą. Daktaro net nebuvo. Nebuvo net felčerio, nors tokio fenomeno danai iš viso nežinojo. Nei gailestingosios sesutės ar akušerės. Žmonių, šaltesnio kraujo ir nusimanančių, kas daryti su žmogumi, kai atsitinka staigi nelaimė.
Pastoriaus kraujo apytakos latakai buvo pažeisti. Kraujas veržėsi čiurliais. Pastorius balo, gal daugiau iš išgąsčio nei iš reikalo. O dar daugiau: “Ką žmonės pasakys!”
Bet Varkala nenusiminė dėl dalykų, ir dar dėl tokio ..niekniekio!” Jis net pagalvojo apie tokį žodį. Pažeistoji aorta kairiojoje rankoje vis produkavo ir nemaža kraujo leido ant kleboniškos aslos. Pirmiausia Varkala nuramino pastorių, kiek svirduliuojantį ir imantį žymiai balti, žmogų jau nebejauną, ir veik sąmonės benustojančią dukrelę. Nuramino pats save ir stipriai perveržė rankšluosčiu ranką ties alkūne, įkinkęs branktuką, kad pastorius atgimė ir net ėmė šaukti. Varkala visą laiką prižiūrėjo, kad darbas būtų atliekamas gerai, kad nebūtų kokių komplikacijų vėliau. Nuplovė kur galima kraujus, kad žmonių nenervintų krauju. Išnešdamas pats pastorių pakrovė ant pirmo pasitaikiusio žuvininkų sunkvežimio. Pats pastorius automobilio neturėjo, teturėjo tik motociklą. Varkala nuvairavo pastorių į artimiausią ligoninę, esančią, kaip sakyta, už aštuonių kilometrų.
Dabar jau Varkala ir pastoriaus dukrelė budėjo prie sužeistojo. Faktiškai pastorių šįkart išgelbėjo Varkala. Net ir ligoninėje vyriausias gydytojas tai pasakė ir jį pagyrė. Nes kitaip, jei ne šio lietuvio tvarstas, visaip galėję būti. Žmogaus gyvybė juk toks trapus daiktas. Šį kartą visokių sensacijų ieškančių ir visur prasiskverbiančių laikraštininkų kaip kokia palieta tručizna žinia apie pastorių laimingu būdu viešumos nepasiekė. Liberali, liberali šalis, toji Danija, bet vis dėlto pastoriaus tiesioginė ir netiesioginė vyresnybė visaip būtų galėjusi pažiūrėti į šias medžiokles. Futbolo vis dėlto pastorius niekuomet nelošė, bet – medžioti! Ir, lūpą patempusi, toji vyresnybė galėjusi būtų pasakyti: “Hh! Šitaip?” Drauge su pastorium visi grįžo namo. Darbo, ypač po “ligos”, visiems buvo tiek. Bet šįkart įvyko giriose kita sensacija, jau pažymėta vietos laikraščių. Tik buvo pažymėta dideliu palankumu ir teigiamu nusistatymu; netgi ilgomis tiradomis ir pastoralėmis.