Jurgis Savickis “Velnio šeinė katarinka” VI dalis

Ruduo. Kiemas sugruodijęs nuo šalčio. Lapai nukritę. Kryžius šalia beržo – viskas kaip tvarkingame ūkyje. Kazimieras nuolat šeimininkauja, nei atsimainęs, nei pasenęs. Jam gaila “niekais švaistomo turto”. Jis turi galvoje šeimininko ūkininkavimo sistemą. Jis vis atrodo toks pat pikčiurna ir senas diedas kerėbla. Žmona apsuka visą “tereną”. Viskas tvarkoje.
Tik iš naujos jaujos kamino kūliais virsta dūmai.
– Kas ten dabar galėtų būti? – stebisi žmona ir užeina pažiūrėti jaujos.
Jaujoje, ant žemos kėdės, sėdi Kazimieras ir kūrena jaujos krosnį. Krosnis senais papročiais akmeninė. Tarytum koks taikiklis sunkiajai patrankai. Krosnis sunkiai įkūrenama, vežimais suėdanti kelmų, tradicinio jaujos kuro. Kazimieras jau kiek įsenęs, bet dar stiprus. Jis gero žinovo mina mėto kelmus į ugnį, o pats skęsta dūmuose, garuose ir aitrume.
Ardai pristatyti linų.
Kvepia džiūstančios žolės ir svylą linai. Kaip alyva.
Iš tolo krosnis atrodo lyg pragaras su jo patronu Belzebubu.
Kazimieras nė kiek nenustemba vėlybu ponios vizitu. Teišberia kupstą pelenų iš milžiniškos pypkės ir paklausia:
– Ponia atėjot?
– Ak, “ponia”!
Ji paimtų jį savo moteriškomis rankomis ir įstumtų į kaitriąją krosnį. Tegu susviltų su savo kelmais. Toks jis įkyrus visuomet su savo “ponia”. Ji jaučia didelę neapykantą šitam pašaliniam jos ūkyje žmogui.
Kazimieras, lyg pajutęs išskleistas už jo nugaros rankas, ramiai atsisuka ir paklausia:
– Ponia atėjot pasišildyti? Sušalot?
– Kas tau darbo, ko aš atėjau. O tu – laukan! Ponia…
Kazimieras nė nesijudina iš vietos; ponia pati suprato padarius kvailybę.
Kazimieras nė nemano keltis. Jis kaip priaugęs prie savo žemos kėdės, atspėjamu žiemos laiku jo paties padirbtos “jau jai kūrenti”, sėdi ir varto kelmokščius.
– Jei sušalot, tai pasišildykite…- kartoja jis savo prašymą.
Tačiau, aišku, jis kalba apie kitokį šaltį negu ledai, patvinkusios upės, pūga. Ji aiškiai supranta jį norint pašiepti ją. Ji nežino, ar jį vėl subarti, ar išbėgti. Ponia sunkiai žleptelia ant akmenų.
Žiūri į Kazimierą.
Tylu. Kelmai šaudo.
– Tai tokia dalia, ponia… – kalba jis nesuprantamai.
– Iš kur tu žinai, kad aš “ponia”? – beveik falcetu sušunka moteris.
– Na, kaipgi, pono žmona, tai ir ponia.
Ji kaip girta. Turbūt sėmenų alyva ją svaigina. Taip bent mano ji pati apie save.
– Ar tu bijotum nuskęsti?
Kazimieras nieko neatsako į tokį nerimtą klausimą.
– Na, nuskęsti, jei taip reikia gyvenime? Ar jei kitas įkristų į upę
Kazimieras tebesėdi su savo geležine krūtine ir nugara kaip kipšo. Joks veido raumuo nesuvirpa jam.
– Moteris – visuomet moteris. Papūsk – ir linksta.
Savo neryškiai kalbai pailiustruoti jis papasakoja apie visokius nuotykius jaujoje. Pavyzdžiui:
– Daug nelaimių moterims atsitinka jaujoje. Na – va! Šeimininkė tik prikepa blynų, lašiniečių. Linaminės darbas sunkus. Žmonės dirba kaip biesai. Paskui vaišinas. Linaminė – ne juokai. Žiūrėk, koks Petras šokinėja aplink mergą, nuvaišina ją, nugirdo. “Caca”, ir šiokia tokia – nuglosto, o rytdieną viena merga pakampėje palikta knarkia. Viena knarkia. Sijonas pakeltas ir kėdė į dvišakį įsprausta. Nebūk paika, vadinas. Tai tokių būna bėdų jaujoj! – nemandriai baigia Kazimieras.
Ką jis kalba, tas nevidonas!
Jai atrodo keista, vien tik keista, kad toksai Kazimieras visai naujoje sferoje. Ji ramiai klausia jį, jai net įdomu:
– Na, o ką tu darytum su tokia “caca”?
– Velnias visur to brudo, moterų, prisėjo! Moteris vis dar neina. Nors jau ir vėlu.
– Jei ponia atėjot pasišildyti, tai sėskit. Jei ne – tai seniai reikėjo išeiti… – visai logiškai galvoja Kazimieras.
Ji svaigsta. Garai ją kvaišina.

Vėlyba naktis. Durys trinksi lauke neįmanomai į sieną. Eimutis eina laukan pažiūrėti, kas ten atsitiko. Gaivi, graži naktis. Rūksta jauja savo balsvais karčiais dūmais.
– Be nebus uždusęs tas žmogus tenai! – juokauja Eimutis pats su savim ir eina pažiūrėti jaujos.
Klojimas. Čia vėsu ir kažkodėl iškilminga, kaip ir kiekvienoje tuščioje ir erdvioje troboje. Kaip bažnyčioje ar kaip erdvioje nekūrenamoje seklyčioje rytmetį.
Naujo klojimo galai pilni kvepiančių šiaudų. Klojimas didelis, naujo fasono, su ištekliumi ir švarus.
Asloj – didelė krūva nesusemtų grūdų.
Įėjimas į jaują labai žemas. Įeinant reikia labai žemai pasilenkti, kad nesuduotum galva į rentinį.
Jaujoje tamsu, pilna dūmų. Pro dūmus matyti, kaip krosnyje raitos keli raudonai nudažyti kaspinai ir trata malkos.
– Ar jis iš tiesų nebus uždusęs…
– Kazimieras, ar gyvas? – sušunka šeimininkas.
Girdėti Kazimiero balsas. Jis urksi kaip meška. Tarytum tą mešką būtų prilankęs būrys bajorų vizitatorių ir išgrūdęs ją iš urvo. Jis kažką blevyzgoja apie nebaigtus minti linus.
Šeimininkas, kiek apsipratęs su dūmais ir tamsa jaujoje, įžiūri dabar, kad Kazimieras tyso ant linų pundų prie krosnies.
Jo glėbyje miega jo žmona.
Žmona, staiga pravėrusi akis, kažkaip keistai nusišypso ir ištaria neaiškiai kažin kokį žodi. Tarytum: “Petreli…”
Šlapi, prakaituoti jos plaukai prilipę prie kaktos ir prie krūtinės. Raudona multaninė jos bliuska atsegta.
Susivokę, kas atsitiko, jie abu iškart kilstelia ir atsisėda asloje. Kaip du labai nuo dūmų ir išgąsčio išvargę žmonės.
Ji ištiesia į jį rankas. Nelygu skęsdama.
Šeimininkas užtrenkia duris ir sunkiai užsklendžia jas mediniu vąšu.
Jis dabar vienas tuščiame šaltame klojime. Pro klojimo stogą žybčioja nakties dangus. Tai jo sunkiausioji gyvenimo valanda. Nors sunkių valandų jis nemaža turėjo. Užsklendęs duris, jis valandėlę stovi visiškai ramiai, nepajudėdamas iš vietos, kaip girtas ar žado nustojęs.
Jis girdi, kaip žmonės už užsklęstų durų tyliai kuždasi.
Staiga atsiliepia Kazimiero balsas:
– Neštukavok, ponai, leisk! – Jis pradeda savo jaučio stiprumo pečiais veržti užsklęstas jaujos duris, net rentinys juda, bet durys neįveikiamos. Jos tik braška.
– Petrai, klausyk, leisk, aš tau viską papasakosiu… – beldžia savo silpnomis rankomis į duris moteris.
– Jis kaltas! Kodėl tu jo neišvarei ir laukei? Aš tau visuomet sakiau. Leisk!
– Kas čia kaltas? – atsiliepia storas Kazimiero balsas.- Ar ne pati žadėjai nunuodyti šeimininką ir ūkį pasisavinti? Dar mane kaltinsi…
– Velnio šeinė katarinka!
– Tu – velnias…
Girdėti už durų pikti dviejų susipjovusių žmonių balsai. Nors jie pjaunasi kaip žvėrys, tarytum spjaudosi, bet šie balsai jam buvo svetimi. Tarytum iš tolo tegirdimi.
Staiga šeimininkė sušunka Eimučiui:
– Ne! Tu kaltas! Reikėjo man čia už tavęs tekėti,- visuomet toks išmintingas ir visų geriausias. Kas lindo andai ant gatvės ir išveržė? Ar ne tu!
Moteris sukliko dar daugiau. Jau visai palaidai. Ji ėmė blevyzgoti kažin ką apie meilę.
Durys buvo trankomos. Pro stogo plyšius blizgėjo balsvo dangaus sklypeliai. Eimutis stovėjo visai šaltas, tarytum šiedu žmonės jo nelietė. Paklausęs balsų, lyg kokių svetimų žmonių komedijos, ir jų nebesuimdamas, jis per trumpą valandą visai rimtai sukombinavo savo ateitį.
Jis paėmė pluokštą šiaudų, ramiai padegė jį degtuku ir švystelėjo ant susigulėjusių šiaudų gale. Kaip ir paduodamas kam atsisveikinimo ranką. Reikėjo išsižadėti visų žemės turtų. Gyvų ir negyvų.
Ugnis sulinksmėjo. Aiškus ugninis žvėriokšlis, kaip vakarinės saulės nušviestas, straktelėjo per balkį ir, pasišokinėjęs ore, pasiekė savo liesa ranka įdžiūvusį šiaudų stogą, voratinkliais apkibusį, ir uždegė jį.
Stogas turėjo tuojau užsidegti.

Petras Eimutis nuėjo į kiemą. Dar buvo visur tamsu, ir tylu.
Ugnis išsiveržė pro stogą ir nuostabiu būdu prikėlė įmigusius žmones ūkyje.
– Klojimas dega! – sušuko pusbernis, bėgdamas pro šalį Eimučio. Eimutis pažiūrėjo į jį visai ramiai, analizuodamas jį, tarytum pirmą kartą pamatęs šį žmogų savo ūkyje. Toks jis jam atrodė svetimas šią valandą.
Eimutis labai norėjo, kad vėjas tikrai išblaškytų žiežirbas ir uždegtų sodybą. Kad nors tokiu fiziniu būdu galima būtų išdildyti kiek praeitį. Jis labai buvo susirūpinęs, ar sodyba tikrai užsidegs. Vėjas jam atrodė per lėtas ir neveiklus.
Bet klojimas degė vis labiau. Aplink jį šokinėjo jau kažin kokie žmonės. Kaip kokie laukiniai kariai, pralaimėto karo šokį betrypsnodami. Negalima buvo abejoti, kad ir kitos trobos tuoj užsidegs.
Vėjas buvo vienintelis Eimučio draugas šią valandą.
Petras Eimutis įėjo lėtai į seklyčią, paėmė keletą kelionei reikalingų daiktų ir dokumentų. Sumetęs šį šlamštą į valizą, jis išėjo į miestą. Tarytum jo šita kelionė seniai jau buvo numatyta ir ją visai lengva vykdyti.
Švito.
Traukiniai turėjo tuojau pradėti eiti Kauno stotyje. Vis vien į kurią pusę.
Jis norėjo šią valandą atsigręžti bei pasižiūrėti į savo sodybą. Jis buvo įsitikinęs, kad jo draugas – įniršęs vėjas – drasko kiek įmanydamas trobas ir netrukus baigs jo pradėtą darbą.
Petras Eimutis priėjo upę, kur vasara žmonės keliaudavo kareivių užtiesiamu pontonu, dabar pavaduojamu ledo. Jis susikaupė valandėlę kaip su savo tėvyne atsisveikinęs žmogus. Prieš kelerius metus jis taip skubėjo čionai, prie šito tilto, norėdamas sutikti vieną moterį, kurią dabar taip staiga apleidžia.
Kauno miestas jau buvo nubudęs.
Kepykla, vadinama “turkų”, jau buvo atdara. Pilna prigriauta languose ir ant stalų skaisčiai pagruzdintų, it nulakuotų, kvapių pyragaičių ir pyragų. Jis žinojo, kad tai rusų – turkų karo metu paimti belaisviai dabar duoną čia kepa, kitados jų įsteigtoje kepykloje… “Iš kur jie galėtų būti kilę? Irgi žmonės…”
Kauno gatvėmis jau ėjo valdininkai, daugiausia – geležinkelio ir kiti, menkesnio kalibro; žydės it nėščios tempė dideles, vos pavelkamas pintines su skaisčia, ką tik iškepta duona. Prie užsisukimo džangsėjo konkė.
Eimučiui, šią valandą kažkaip sarkastiškai ir fantastingai nusiteikusiam, atrodė, kad Kauno konkė pleška kaip pasiutusi. Pilkas arklys (į Kauno konkę tekinkomas tik vienas arklys), nesiekdamas žemės, pleška gatvės užsisukime iš senojo miesto į naująjį. Tik akyse sumarguliavo. Kaip karuselėje ar baltai nudažytas švino arkliukas žaislelyje tik ūžia, net mirksi akyse iš to greitumo.
Taip pat atsistojo namai aukštielninki, kaip dabar futuristų piešiama. Žmonės žingsniavo, lyg skubiai pastūmėti vienu kartu visoje gatvėje ir vėl staiga sustabdyti, kaip dabar kad rodo filme, kuris tuomet buvo dar nežinomas, arba kaip dabar kad esti gedulo minutę staiga visiems sustojus kaip sužavėtiems ir vėl taip keistai visiems imant iš karto judėti, kalbėti ir eiti.
Petras Eimutis, pasirinkęs sau vietą vagone prie lango ir žiūrėdamas į nubudusias rytmečio apylinkes, pats kaip ir pralinksmėjo.
Beprisimindamas savo berną, jis net nusijuokė: – Velnio šeinė katarinka…
Jis žinojo, kad daugiau taip kalbėti ir galvoti jis nebeturės progos. Baigta! Jis visai užsimiršo, bežiūrinėdamas žiemos rytmečio apylinkes, tarytum pirmą kartą jas būtų išvydęs. Kaip turistas. Tokios jam pasirodė skaisčios jos, tarytum keli švelniai paimti tildančios muzikos akordai.

Ateityje – tik skaidri senatvė. Ir kelionė.
Petras Eimutis, besitrankydamas po pasaulį, pagaliau atsidūrė Alžyre. Čia nutarė jis galutinai sustoti ir apsikasti.
Miestas gyventi nėra nei patogus, nei per daug įdomus. Kaitra. Eimutis net suspėjo surasti sau pažįstamų žmonių mieste. Tiesa, labai panašių į Merkelienę Kaune.
Jis visai nesistebėtų sutikęs ją vieną gražia dieną čionai, prie kurios krautuvės rentinio. Bet apie ją, žinoma, jie neturi jokių žinių.
Kartkartėmis, užeidamas pas laikrodininką Ziferblatą pataisyti savo laikrodžio, jis kaip kokiame klube dažniausiai sutinka tenai siuvėja Kabačniką ir mėsininką Lichtenšteiną, – tai vis iš Lietuvos išemigravę žydai. Jis mėgsta su jais išsišnekėti apie Lietuvos praeitį ar apie Lietuvos gamtos grožybes. Jie visi myli savo tėvų dabar apleistą šalį ir visai patvariai yra prie jos prisirišę.
Dabar Eimutis rašo Lietuvos teisės istoriją, žinoma, daugiausia dėl savo užgaidos.