Jurgis Savickis “Vasaros kaitros”

Ar gali būti geriau, kaip sėdėti ištisą dieną ir tapyti gėlių pundą. Dėti spalvą prie spalvos, gražinti, gėrėtis. Kankintis. Ligi gims tikras gėlių vaizdas, gražesnis negu gamtoje.
Mano dienos jaunos. Diena savaime praeina, nešdama kupinomis rieškučiomis džiaugsmą. Anksti rytą atsibudus ir akyse, ir mintyse vien piešiamasis paveikslas.
Paprastos kambario eglinių rąstų sienos gardžiai kvepia.. Ant stalo stiklinėje vasilkų pundas ir tik viena geltona rožė. Kai ją priglaudi prie veido, kas kitas taip gali nuraminti. O jos kvapas argi neprimena kito, skaistesnio pasaulio ir mums, žmonėms, neapsakomos žemės mistikos.
Nors aplinkui gamta labai šykšti ir mano vasarnamis kaip tvirtovėmis apsuptas trimis susikryžiavusiais, naujai nutiestais priemiesčio geležinkelio pylimais, bet ant tų pylimų įtaisyti laiptai užlipti į viršų ir pažiūrėti platesniu akiračiu. Laiptai, įtaisyti ant geležinkelio, vedė į dangų, į jo aukštą žydrą skliautą kuriais taip mėgdavo vaikščioti angelai, susirūpinę ir rimti.
Apačioje augo ramunės.
Besileisdama saulė raudonai dažė drebulių kamienus. Gamta buvo šykšti. Bet įkaitintų drebulių lapai kvepėjo sakais. Vakarais buvo griežiama staigi fuga; vaikščiojo ligonys ir iš karstų prisikėlę ir pagal fleitos pučiamą taktą ritmingai šoko. Bet aštrūs fleitos garsai jiems nepatikdavo.
Surinkęs per dieną saulės įkaitintų gėlių, taip pat vasilkų, nuneščiau tai merginai, kuri kasryt pro mano langą praeina.
Kur ji eina? Ir kodėl viena? – tai buvo du svarbiausi šią vasarą mano klausimai.
Gražiai apsivilkusi, lankstaus, nuo saulės įdegusio kūno. Kaip Thaiti ar Honolulu mergina.
Aš nuneščiau jai gėlių ir, jei drįsčiau, žvilgterėčiau į akis.
Panelė visuomet eidavo viena vasarvietės dulkėta gatve.
Retkarčiais pažvelgdama į mano langą.
Dieną, kai vasaros svečiai išvažiuodavo į miestą dirbti, aš likdavau sodžiuje vienas. Žvelgdavau į suartas dirvas, grožėdavausi girios dvasia ir puikiomis aikštelėmis beržynuose. Vasaros visa gamta atrodė man vienas stebuklas, kaip ir visas gyvenimas, apie kurį nevertėjo mąstyti, tik kuriuo reikėjo džiaugtis.
Man grįžtant iš girių su panele ir dažais, grįždavo taip pat mūsų sodžiaus ūkininkai. Iš vasarotojų pralobę ūkininkai, valdžiai sekvestravus jų laukus ir dešimteriopai užmokėjus priemiesčio geležinkelius betiesiant. Ūkininkai grįždavo porelėmis iš rugių, kuriuose braidė naktimis, nemigę ir keikdami Dievą, kam jis suteikęs jiems tokį įkyrų ir sunkų gyvenimą.
Nors beržai taip gražiai buvo dažomi besileidžiančios saulės, bet ūkininkų ir vasarotojų namuose staugė gramofonų chorai, jiems pritardavo šunų kaukimas, sutūpusių pakeltais snukiais, kaukiančių prieš saulėlydžio mistiką.
Stotyje šiandien garvežys negyvai suvažinėjo jauną merginą. Ji buvo be vilties įsimylėjusi stoties telegrafistą, nerasdama pritarimo iš mylimojo pusės. Ją maža kas tepažino pirmiau. Pasak jos palikto raštelio, “gyventi neverta!”
Vasarotojai grįžo namo.
Miesteliu praėjo mano keistoji nepažįstama, kurią aš mylėjau. Ji šiandien net atsigręžė. Tarytum ėjo Honolulu palmių pavėsiu. Nudegusi, išdidi ir graži!
Kerdžius ginė vakaro bandą ir avinus namo. Aukščiau sukeltų dulkių kalno stovi ramiai ir neplevėsuoja smalsūnės tuopos.
Jų klijų kvapas buvo ypatingai skaistus po lietaus. Tada jų nuparfumuoti lapai atgimdavo ir sužaliuodavo.
Debesuotame kalne pasirodė skaidrus šilko sklypas ir bronzinė moters ranka. Nudegusi kaip Thaiti. Panelė pasuko į kitą gatvę, į savo trobą.
Aš ją mylėjau. Skaidrių dažų paletė ir taip pat bronzinio veido mergina man buvo suteikta. Kitaip būtų nelogiška.
Mano petį įveržęs dažų tarbos pasamonas priminė man mano tapytojo amatą. Aš buvau jau pakankamai įbadėjęs ir išalkęs. Užėjau į maisto krautuvę sau maisto nusipirkti. Nusisvėręs nuo pečių savo kromą – dėžę su spalvų tūbomis, sudėjau ją į kampą ir laukiau savo eilės. Krautuvėje buvo daug žmonių, anksčiau už mane atėjusių.
Viena ponia stovėjo priešais ir derėjosi.
Šiuršendama šilkais, savo standraus šilko mėlynais apdarais” rinko ji kvapias avietes kolonialinėje krautuvėje, pirkliui asistuojant, rodydama savo laibąją ranką, apmautą skaisčiąja baltos odos pirštinaite, uogas. Šios rankos linijos turėtų būti tuojau. atvaizduotos anglimi popieryje!
Aš stebėjau gražias elegantiškas jos nulenktos nugaros linijas ir kaip tolimą aidą elegantiškas krūtinės pabraižas. Aš tinkamai įvertinau menininko akimi tas dvi moters įstabiai besiharmonizuojančias krūtinės linijas. Fone matės tik baltas cukrus gabalėliais, supiltas į eglinį paką; morkų pundelis ir daug baltos duonos su skaisčiomis razinkomis išalkusiems menininkams ir kitokiems padarams valgyti.
Lauke ošė tuopos smalaūsės, išbridusios iš savo dulkių kalno. Buvo vėsu.
Elegantiškoji ponia, išsirinkusi pietums skaisčių uogų, pirkėjo sudorotų, ūmai atsigręžė į mane. Ji žiūrėjo į mane.
Kas atsitiko? Atšokęs atgal, aš ko neįgriuvau į dėžę su cukrum. Jos veidas buvo visiškai deformuotas liueso. Žymu buvo tik dvi įraudusios akys, besijuokiančios iš mano išgąsčio ir nosies vietoje dvi duobės. Jos veidas buvo kaukolė. Ausys kaip peilio sučaižytos ir sugijusios. Skaistūs, balti dantys, naujai įremontuoti ir dar besilaiką. Krūtinė iš vatos.
Aš atsirėmiau cukraus dėžės, bijodamas jos pakartojamo žvilgsnio, jos artėjimo, jos pačios. Kaip giltinės.
Išėmus iš tarbos pieštuką, galima buvo nupiešti jos kaktą, akių įdubimus ir pačių kaulų reljefus, taip žymi buvo jos makaulės konstrukcija.
Ji turėjo išgalių juoktis, mokėti pinigus ir žiūrėti į mano asmenį, bailiai susirangiusį ant eglinės dėžės krautuvėje su savo įrankiais, teptukais ir palete.
– Ji – moteris. Ar ji turi sielą, šitokia moteris? Aš bijočiau tuo pačiu oro ruožtu eiti, kur ji ėjo, – aš bijojau. Aš, išdidus menininkas, ūmai pasidariau toks prietaringas.
Prie krautuvės kantriai laukė jaunas studentas ir, paėmęs ją už rankos, nuėjo gražių rūmų linkui. Vienintelių rūmų mūsų sodžiuje.
– Ją myli šis studentas. Iš namų ją išvarė jos tėvai, už ligą. Labai turtingi! – pasakė krautuvininkas su gera humoro doze.
Irgi – meilė.
Paėmęs duoną, išėjau iš krautuvės. Šiandien duonos aš visai negalėjau paragauti.
Vakare pusalkanis ir susirūpinęs ėjau į šokius, suruoštus medžių ūksmėje.
Vasarotojų poros jau seniai sukosi, praūždamos pro mano šalį. Taperis drąsiai rėžė krakoviaką, ir poros, surištos einančiais nuo pianino tangentų siūlais, sukos pagal taktą kaip lėlės.
Sukis, sukis, krakoviakas – – –
Tra-la-lilia ola-la!
Birbinau pats sau po nosim, norėdamas įsismaginęs pasisukti ir aš su kuria nors ponia. Aš tik krakoviaką mokėjau šokti. Buvau nedrąsus. Dažnos ponios, sukdamos pro šalį, užkabindavo mane akimis. Užkabino mane ir pasisukusi šalimais mergina, pietų bronzinė skaistuolė.
Ji tiesiog vadino mane akimis pašokdinti ją: “Kai tas šokis pasibaigs!” – kaip aš to iš sykio nesupratau.
Išvaręs keletą trumpų posmų kitokių šokių, taperis vėl energingai užduldino – sukis, sukis, krakoviakas.
Toks koketiškas šokis! Ir kojos pačios trypsi. Aš, atkišęs ranką, šokau su kažkokia įsivaizduojama ponia, iškilmingai paduodamas jai ranką ir nusilenkdamas. Trepsnojau pagal taktą ir šokau vietoje pats vienas.
Prie manęs priėjo ta pati Honolulu mergaitė. Ji pirma pasisveikino su manim. Ji taip pat mylėjo mane, kaip ir aš ją. Gėlių karalaitė. Ji buvo man deivė, kurią paliesti aš bijojau.
Aš tiek tepasakiau:
– Kaip tamsta gražiai šoki krakoviaką!
– Gražiai… – ji nesuprato, pašiepė mane ir nuėjo į kitą šokių aikštelės kampą. Jos nusišypsojimas buvo veikiau panašus į man nesuprantamą grimasą.
Kaip buvo lengva ją pakviesti šokti. Bėk, šok, griebk! Dar ne vėlu.
Saulės įdeginta gėlių princesė sukos su kitu jau jaunikaičiu, linksmai besijuokdama.
Pazaras suliepsnojo žydriu skaisčiu gobtuvu pro šakotų juodų tuopų kamienus. Tai buvo ženklas žmonėms skirstytis. Gana!
Dabar aš ją palydėsiu.
Įdusęs juodas pianinas storai sumurmėjo dar kelis maršo tonus. Karklai, nepatenkinti per ankstyba rytmečio muzika, atsibudo. Jie sušlamėjo. Gana jau to alaso ir muzikos!
Karklai pradėjo vis garsiau šlamėti, rytmečio vėjo kedenami.
Aušo. Ūmai pasidarė salta. Pakelėje kvepėjo rugiai.
Viena man mažiau pažįstama priemiesčio gatve ėjo mano svajota panelė. Paskui ją sekė girtas telegrafistas. Šokėjas “prima”. Jis buvo nemandagus. Jis drįso ją užkabinti!
Prie pačių panelės namų durų mes susidūrėme su telegrafistu. Dabar jis turės reikalo su manim! Aš buvau nepermaldaujamas. O jis, norėdamas paduoti man ranką, girtas kyštelėjo ranką pro vartelius ir plačiai juos pravėrė, net sustaksėjo varteliai.
– Prašom, – pakvietė jis mane. Jis buvo visai girtas.
Aš piktai papurčiau jį už apykaklės. Jis atsigleiveno:
– Kas – tamsta? Labai malonu… – jis kišo man savo ranką pasisveikinti.
– Aš tapytojas! O tamsta?
– O, Brutus, ir tu čia! – deklamavo telegrafistas.
Jis ėjo į jos namus.
– Kur tamsta? – aš jį nubloškiau ranka nuo slenksčio ir pastojau jam kelią. Aš sergėjau jos namus. Įeiti pas ją – tokia šventvagystė!
Bet viduje buvo girdėti neramūs balsai.
Jaunų žmonių kompanija, susirinkusi tamsioje ir nešvarioje gryčioje, juokavo ir šaukė.
– Telegrafistas čia! Sveikas! Ką tu čia atvedei? Nenorėjo leisti? Lelijos garbę gynė? Na, sveikas, sveikas, bohema! Ženk ir būk palaimintas mūsų ištvirkėlių draugijoje!
Įėjo ir pati karalienė. Tai iš tiesų buvo jos rūmai. Ji išėjo “persitaisiusi” iš šoninės. Užsimetusi kažkokį fantastišką, perdėm įžvelgiamą peniuarą. Ji buvo, kaip paprastai, jauna, linksma ir man padavė ranką, jaukiai šypsodama:
– Mes, rodos, seni pažįstami!
Telegrafistas patraukė ją į save ir pasisodino ant kelių: ar jis ne juokingas?
– Koks jis nedrąsus, kaip mergelė!
– Pabučiuok jį.
Mergina, bevaišinama kažkieno sudėtais ant tacos skanėstais, mitriai švystelėjo savo koja oran ir ištrenkė vaišintojui tacą iš rankų. Tik saldumynai nučežėjo asla.
– Bravo, bravo! Kokia puiki koja!
Merginos koja buvo pavyzdinga. Vienas jaunuolis pripuolęs ėmė griežti kažkokius puikius operetės motyvus ant kojos kaip ant gitaros. Jis, paėmęs deivės koją, mosavo ranka, tarytum užgaudamas gitaros stygas, ir dainavo niūriu, sultingu balsu šiaip jau vulkaningą motyvą.
Aš jį buvau, matyt, taip stipriai suėmęs už pečių, jog jis ūmai paleido koją ir sužvilgo labai piktai į mane.
– Kas atsitiko! Ar tamsta girtas? Prasidėjo painiava.
Mergina nusisuko. Aš jai, matyti, amžinai nusidėjau ir galutinai nepatikau.
– Kaip bjauru! Žmonių draugijoje nemoka elgtis! Idiotėlis! – trūkčiodamas sopamą petį, pasakė studentas.
Mergina, sėdėdama vyrų būrelyje, nieko nebodama, dirigavo nunuoginta koja kažkokį bažnyčios motyvą, visų dainuojamą.
Ši koja, šilkais apvilkta, man rodyte rodė duris. Ji ko tik nebus išspardžiusi mane laukan.
Aš išėjau.
Jau visiškai šviesu. Mano kambario šeimininkas jau atsikėlęs. Jis skuba į miestą, į savo banką, kur jis ištikimai tarnauja ir kur saugo duris ir renka jam retkarčiais įspraudžiamus į delną pinigus. Jis paprastai pirmas nubunda iš ryto.
– Labas rytas! Iš kur tamsta toks ankstybas šiandien? Aš jam pasisakiau kur buvęs. Pirmą kartą mes taip atvirai kalbamės taip opia man tema.
– Verta apie tai galvoti! Tamsta jai per geras! – įvertina jis deivę žemiškų vertybių saiku.
Trinktelėjęs varteliais, jis skuba į stotį. Jau vėlu!
Įeidamas į savo kambarį, aš matau kaip ir naują, kaip ir rytmečio atgaivintą gėlių paveikslą ir gėles. Jie mano!
Kambario sambrėškoje aš išvystu kažkurį pusiau realų, pusiau išsvajotą Honolulu nudegusios ir skaisčios merginos auksinį siluetą. Bet ji iš tikrųjų nustojo man realumo.
Saulė iš lėto kyla ties geležinkelio pylimu.
Ankstoki rytmečio angelai tvarkingai lipa laiptais į aukštą, į balzganą tylųjį rytmečio dangų, kiti leidžiasi iš lėto žemyn, žemės aplankyti. Susidaro lieknų, tunikomis apsivilkusių angelų gracinga eisena laiptais aukštyn ir žemyn, tylaus vargonų murksojimo palydima. Vėliau, pašilus ir saulei pakaitinus, vargonai užgrojo furijiškai, net dangus plyšo, kažkuriam nesuvaldomam muzikantui pareiškiant visus savo kūrybos nonsensus ir užgaidas. Bet tai buvo gražu. Nes tai buvo improvizuojama įgudusio muziko. Tik vėliau tas buvo perrašinėjama kitų gaidomis.