Jurgis Savickis “Ūkininkai” II dalis

Panelė Žvirblaitė, iš tiesų šiuo tarpu nepaaukojusi Baltaragiui nė vienos minties, ramiausiai viena nuėjo Nemuno pakrantėmis pasivaikščioti.
Ji mėgo šias vietas.
Tiesa, ir ji atsiminė dabar savo kaimyną Baltaragį, bet visai neigiamai. Visi tikėjosi, ji ištekėsianti už jo. Bet nežinia dėl ko. Dėl to turbūt, kad ji kitados sykiu į bažnyčią nueidavo…
Bet kokia ji “Baltaragienė”?
Kažkas, prisėlinęs iš užpakalio, išgąsdino ją, apkabinęs stipriai rankomis jos akis ir paklausęs:
– Pasakyk kas? Šiaip bus bloga!
Ji žinojo:
– Jonelis… – sučypė ji.
Ji susigriebė taip pavadinusi. Ji neturėjo taip vadinti jaunų ponaičiukų.
Tai buvo John.
– Vadink mane visuomet taip!
– Kas žino, kas tamsta esi. Ar galima pasitikėti žmonėmis?
Jie susitikdavo čia “netyčiomis” jau kelintą kartą, ir vis toje pačioje vietoje.
Tas mielasis Johnas visuomet gražiausiai apsivilkęs. Kad ir vasarą, kad ir pačiu vasaros įkaičiu. Lengvi, pilki naujintelaičiai apdarai, nesuglamžytos kelnės, kaip iš po proso ištrauktos.
Visuomet balta nosinėlė šoninėje trinyčių kišenėje. Ji adoravo šią baltą nosinę! Ta koketiškai kišenaitėn smaigtelėta nosinė visai buvo apsukusi galvą jaunai Žvirblaitei ir ją pražudė.
Ji ilgai žiūrėdavo į jį. Ji buvo įsimylėjusi savo studijų “kolegą” visa savo jaunystės aistra ir neprityrimu. Bet ji buvo tikra sodietė ir nė akimis nemirktelėdavo mylinti jį.
Ponia Žvirblienė kiek įmanydama glamonėjo savo įnamį, ne visai dar pratusi laikyti vasarotojus. Kriukų šeima nė karto nebuvo pasirodžiusi sodžiuje. Senas Žvirbla niuro. Jam visa ta afera nepatiko iš pat pradžių ir ligi pat galo. Tegu miestas ir padarko žmones, bet kur jie pagaliau ir pasidės – vis namo! Į sodžių! Jo didžiausiu įsitikinimu, mergina turėjo grįžti prie žemės, iš kurios ji buvo išaugusi.
Jaunasis Mr. Kriukas buvo nusistovėjusių gyvenimo pažiūrų. Pavyzdžiui, jis adoravo tik blondines. Ir jokių kitų! Jis temėgo moteris, vilkinčias juodo šilko skalbiniais (buvo tokia mada). Juodo, ir jokio kito. Tarytum jam teegzistavo moterys, vilkinčios juodai dažyto šilko skalbiniais, – viena kategorija, ir tokių nevilkinčios, – antra kategorija.
Retkarčiais jis atsisėsdavo ir šalia Žvirblos. Jis tyčia parinkdavo “temas” ūkininkui, jam atrodė, labiau prieinamas. Pavyzdžiui, ar daug vilkų čia veisdavosi, kai dar girios nebuvo iškirstos. Kiek saldumo turi vietos cukriniai burokai ir kaip dar galima būtų juos daugiau įcukrinti, ir t. t.
Jaunojo pradedami pasikalbėjimai, net apie vilkus, pasisekimo neturėdavo. Jie neatsiliepdavo senojo Žvirblos sieloje. Kaip du sunkiai suderinami muzikos instrumentai buvo jųdviejų pasikalbėjimai.

Visai nelauktai jaunieji susitiko mieste. Jis vos nečiūžtelėjo bebėgdamas pro šalį.
Ji tokia įdomi.
Sodietė didele šiaudų skrybėle, gėlėmis papuošta. Pati baltoji skaisčioji gėlė.
Jis nudžiugęs pakvietė ją į kavinę. Su juo ji visur kur drįso eiti, kad ir į kavinę.
Jis paprašė lemon sguash’o.
Jai atsitiko pirmą kartą savo gyvenime gerti gėrimą ir, kas keisčiausia, traukti jį per šiaudelį.
Kaip sveikų nuostatų sodietė, ji norėjo visą šitą stiklinę ūžtelėti iš karto, kad galėtų atvėsti. Bet ji dilbtelėjo į jaunuolį ir pasekė jo manieromis.
Ji mokėsi. Ji brendo.
Dar neseniai ji bijojo užeiti į kavinę, o dabar mokėsi traukti patį lemon squash’ą per šiaudelį.
Ji visuomet norėjo pamatyti jo namiškius ir, be to, pažiūrėti, kaip tasai Johnas gyvena mieste (įsivaizduoti ji negalėjo). Pati užeiti ji nedrįso.
Jaunikaitis lyg atspėdamas pasakė:
– Mano močiutė labai džiaugtųsi, jei tamsta aplankytum mus.
Ar jis nemeluoja kartais, tas šelmis? Ar jis iš tikrųjų turi mamą?
Po žmones ji nevaikščiojanti. Ji liksianti čia. Daugiau juodu apie šį dalyką nekalbėjo.
Ji kovojo. Belydima namo, beeidama pro jo namus ir labai jo kviečiama, ji vis dėlto sutiko užeiti.
– Tik vieną valandžiukę…
Patogi vila.
Prieangio vietoje – didelis angliško stiliaus hall, nustebinęs Žvirblaitę savo erdvumu. Visur pasieniais ir ant laiptų padėti šviesūs šilko šaliai ir nutiesti kilimai. Plati asla. Salės viduryje fortepijonas. Pagal raudonų plytų jaukiai į sieną įmūrytą židinį tįsojo asloje balto lokio skranda, apglėbusi savo letenomis krosnį. Tarytum ji šildėsi.
Keistai sustatinėti viduje aslos minkšti rakandai, apmušti senoviniu išblukusiu pliušu.
Ji niekuomet nė manyti nemanė, kad gyvenamoji troba panašiai galėtų būti įrengta.
Ji net užmiršo, ko atėjusi.
Ji stovėjo baltų krakmolytų perkelių papuošta. Savo skaisčia vasaros skrybėle. Kaip kokia šviesi peteliškė, atklydusi iš vasaros pievų prie šitų senoviniais išblukusiais pliušais apmuštų baldų.
– Deja, lyg tyčia mamos dar nėra… Jis grįžo iš kažkur paskubomis sugraibytu šampano buteliu nešinas.
Didelis ir tikras merginos nustebimas. Jei taip, ji tuojau išeisianti!
– Bet mama tuojau turi pareiti…
Kaip naivu!
Lyg tyčia šampano butelis garsiai šovė ir vieną akimirką sustabdė ją, duodamas jai progos išgirsti keistus jaunuolio žodžius, kurių kitokiomis aplinkybėmis ji, be abejo, nebūtų išgirdusi:
– Tamsta, aš visuomet norėjau tą pasakyti… Aš tamstą myliu.
Ar nemeluoja?
– Jei tamsta ir atsidūrei šiandien po mano tėvų stogu, tai ne iš mano blogos valios. Jei tamsta nors kiek pasitiki manimi, tamsta turi pasilikti čionai. Aš žinau, tamstai nedera likti ilgesnį laiką svetimoje troboje vienai su svetimu jaunikaičiu.
– John!
Tie visi žodžiai dar daugiau nugąsdino ją negu šampano butelis.
Ji tik žiūrėjo į jį.
“Svetimas?” O ji buvo maniusi…
Jie atsisveikino. Ji padavė jam savo suvytusią ranką.
Jaunikšlis prilindo su putojančio ir verdančio Šampano stikline.
Tolimame kampe flegmatiškai skaitė valandas senas angliškas laikrodis.
Čia buvo taip tuščia kaip bažnyčioje. Šios vilos gyventojai, matyt, kažkur išvažiavę ar vasaroja. Nes kai kurie daiktai buvo užtiesti rainuotais apklotais.
Šampanas, kurio ji niekuomet nebuvo mėginusi, nudegino ją.
Saldu.
Ji vis dar jautė keistą jaunikaičio ištartą žodį ir lūkuriavo.
Jaunikaitis jautėsi daug laisviau tarp senų pliušų ir antikvariškų gramėzdų. negu kokioje pievaitėje, šalia akmenų.
Čia buvo jo vieta.
– Aš nenorėjau ilgiau likti sodžiuje… tik del tamstos! – jis paėmė jos grakščią ranką ir pabučiavo.
Ji buvo sodietė. Ji įsižeidė.
– Ką tamsta darai?
Kartu ji gėrėjosi juo.
Jis suėmęs tvirtai pabučiavo ją. Ji gynėsi – nieko negelbėjo. Ji nuleido rankas.
Vakaras. Prietema.
Jos akys švietė nepaprasta ugnimi.
Ji buvo išblyškusi kaip per dieną kaitrios saulės per daug įkaitinta gėlė.
Jis prisišliejo prie jos ir pašnabždėjo jai į ausį: “Kai tėtė grįš, mes susivesim!”
Tai buvo geriausios jos valandos.
Taip pat ir jo.
Jaunoji Žvirblaitė jau visai sutemus išėjo iš puikios miesto namų salės, nešina savo didele, sulamdytomis gėlėmis vasaros skrybėle.

Vėlybas ruduo. Atostogos jau seniai pasibaigė, sykiu su jomis dingo ir vasarotojai.
Prašmatnusis Baltaragis virto visišku vienišu. Jis daug išgyveno. Dar daugiau girdėjo kalbų. Jis tris dienas liūdėjo, ketvirtą pradėjo valgyti. Ketvirtosios dienos pavakary jis pats nuėjo į Žvirblus (akselio pjaunamosios mašinos pasiskolinti). Ak, tos skolinamos mašinos ir arpos Lietuvoje, kiek jos žmonių iš bėdų yra išgelbėjusios!
Žvirblų seklyčioje spindulys, beglostydamas savo įprastu punktualumu seklyčioje esančius daiktus ir žmones, užtiko jauną panelę, beverkiančią ant baltutėlės lovos. Jaunoji Žvirblaitė šią žiemą nebeišvažiavo į miestą mokytis. Spindulio išnešta žinia pirmiausia pasiekė Baltaragį ir giliausiai jį įgėlė. Žvirbla bijojo susitikti su žmonėmis ir įvairiausiais būdais jų vengė.
Jaunasis Baltaragis, atėjęs į kaimynus daiktų pasiskolinti, išbuvo pas juos visą pusdienį, vis senosios šeimininkės arbata bevaišinamas ir jos tylių žvilgsnių paglostomas. Jie ūkiškai kalbėjosi su senuoju Žvirbla apie visokius pašalinius ūkio dalykus. Tik ne apie šeimos įvykį.
Kodėl Žvirblaitė namie, o ne mieste, kaip paprastai šiuo laiku būdavo, jie nė pusės žodžio neprasitarė.
Lyg susitarus, po pietų į Žvirblus atvažiavo pirmą sykį ir pats p. Kriukas iš miesto su visa savo šeima.
Jis būgštavo ūkininkų keršto bei šiaip jau galimo skandalo, o įvykį Žvirblų šeimoje vaizdavosi visai kitaip, negu tai iš tikrųjų buvo. Jis buvo žmogus racionalus. Vykdamas į pabaudos ekspediciją, jis dėl didesnės bausmės pasiėmė ir savo sūnelį.
Vizitas prasidėjo nelemtai. Senasis Kriukas norėjo kiek galėdamas daugiau prisitaikyti prie ūkininkų. Iš pradžių jis pagarbino Kristų, pagyrė ūkį, šios dienos orą. Norėjo paklausti apie kuliamuosius javus. Tačiau dabar pastebėjo, kad jis yra didžiai nutolęs nuo ūkininkų. Likęs vienas su seniu Žvirbla, jis tuojau kibo į temą.
– Dėl šitokio dalyko neturime tapti amžini priešai!
Senasis Žvirbla mandagiai paprašė jį sėstis.
– Priešai niekuomet nebūsime, kaip nesame buvę nė draugai!
Ką čia burbsi tas mužikas?
Kriukas, ilgai nekalbėdamas, tučtuojau išėmė iš savo piniginės 5000 litų ir padavė senam nudriskusiam žmogui.
– Ar užteks, tėvai? Gal kada kaimynai būsime…- šiaip jau iš prigimties jis buvo geros širdies ir gana linksmas žmogus.
Mrs. Kriukienė, įgūžusi savo riebią, pripudruotą nosį į skunksų kailį, net nusigręžė nuo žmonių. Šita operacija, kad ir teisinga iš esmės, jai vis dėlto pasirodė kokti.
“Tėvas”, senais batais apsiavęs, pasišiaušęs, dabar dar labiau į kuprą susimetęs negu kada anksčiau, iš lėto paėmė šituos riebius, ilgai po žmones valkiojusius banknotus, pasvėrė juos rankoje, ramia akimi pažiūrėjo į svečius ir tėškė pinigus ant stalo. Ten jie ir paliko drybsoti.
– Jei neužteks, galime daugiau!
Jis seniai būtų paklausęs kiek, bet šiandien lūkuriavo, norėdamas švelniau paliesti dalyką.
– Kam čia užgaulioti? Į tokią prapultį nustūmėte merginą, o dabar…- neiškentė nepaverkšlenusi Žvirblienė, vis dėlto įsprukusi į seklyčią ir dribtelėjusi godų žvilgsnį į “tūkstančiukus”. Ji buvo nuolaidi moterėlė. Bet pakako vieno, stipriau nutaikyto Žvirblos žvilgsnio, kad moterėlės nė dvasios seklyčioje nebeliktų.
– Mes niekuomet nesusikalbėsime. Kad čia tamsta daugiau nesilankytum!
Senasis Kriukas visai nustebo.
Gerai pažinęs gyvenimą ir žmones, jis manė, kad nėra pasaulyje dalyko, dėl kurio negalima būtų susikalbėti.
– Bet, žmogau! Jei neužtenka, galiu dar daugiau. Kam čia po teismus tąsytis.
Dabar priekin išėjo jaunasis Kriukas, visas susierzinęs, kaip retai kada pirma, ir, kažkaip keistai atsistojęs; padeklamavo:
– Aš esu pasiryžęs vesti panelę Žvirblaitę. Tai mano kaltė! Mes būsime laimingi.
Bet ir čia užteko vieno jo “tėvelio” žvilgsnio, prie kurio prisidėjo dar Kriukienė (kokia iš tiesų komiška partija Kriukų šeimynoje būtų galėjusi būti), kad iš jaunojo Johno nieko neliktų.
Jis dingo. Tarytum seklyčioje jo nė būti nebuvo.
Senis ūkininkas, atsistojęs šalia vėjavaikio, pažiūrėjo į jį visu savo rūstumu. Jis galėtų jį sunaikinti. Jis šit galėtų paimti šį ponaičiuką savo grubiomis, purvinomis rankomis ir smaugte jį pasmaugti, ir nieko iš jo nebeliktų. Niekas jo nė suturėti negalėtų nuo šitokios pagiežos.
Besiartinant tokiai įtūžusiai ir piktai masei, Kriukaitis nejuokais nusigando. Bet ne! Ūkininkas vien tiktai pažiūrėjo į jį. Jis suvaldė savo rankas. Jis buvo ūkininkas. Tokie menki ir neverti šią valandą atrodė Žvirblai šie susigrūdę jo seklyčioje žmonės.
Jis padavė svečiams kepures ir pats atsistojęs laukė jų išeinant.
Audiencija baigta.
Senasis Kriukas, suvertęs į kišenes pinigus, išsinešino su visa šeima. Jie visi dabar buvo kaip ir pajuokti ir turėjo kentėti dėl tokio neverto ūkininko pasielgimo.
Senis Žvirbla, toks ramus pažiūrėti, pažvelgė pro langą, tarytum bausdamasis nuvokti rytojaus orą.
Pro langą matėsi gražios sodžiaus apylinkės su tolimomis giraitėmis panemunėje.
Įėjęs į seklyčią, jaunasis Baltaragis tarė:
– Rytoj, matyti, bus atadrėkis.
Tėvas supranta, apie kokį “atadrėkį” kalba jo kaimynas, ir visiškai jam pritaria.
– Taip bent atrodo!
– Žmonėms lengviau bus klojimuose javus kulti negu tokiu nesvietišku speigu kaip ligi šiol.
– Ar dar daug turite kulti?
– Tik arpuoti.
– O kaip javai atrodo?
– Nei šio, nei to. Nors ir varpoti, bet negrūdingi.
– Ar daug penimių ir užlaidų?
– Šešetas.
Prieblandoje jie gražiai pasikalba apie visokius ūkio dalykus. Tarytum vaikai “ūkininkus” vaidintų. Paskum jaunasis ūkininkas stabtelia ir nusimena. Jam ūmai pritrūko žodžių:
– Žinai, tėvai, aš atėjau prašyti, leisk savo dukterį…
Tėvas pažiūri į langą, pažiūri į laukų tolį ir apsnigtą sodą, paskiau atsigręžia į kaimyną ir suspaudžia jo ranką: jis sutinkąs.
Tarytum daug darbo turėdamas ir visiškai neturėdamas laiko, jis, nieko nepasakęs, išeina iš seklyčios.
Išėjęs į sodą ir likęs vienų vienas, jis nebesusilaiko ir ima žlembti. Jis net nepastebi, jog, nors dabar ir žiemos metas, visos kiaulės, išvertusios duris su užsklandomis, pasileidžia po visą sodą.
Jaunasis Baltaragis tokiu pat būdu prieina prie Žvirblienės ir pagaliau prie jaunosios Žvirblaitės.
Ta iš pradžių nė matyti nenori. Nė nepažiūri į jį. Užsidengusi rankomis veidą, ji lyg ūkčioja ir nė nežvilgteri į jį. Bloga.
Jis pradeda iš tolo apie miestus ir puikavimus ir priverčia ją atimti rankas nuo veido.
– Tai ką, išpuikėjote, nė senųjų kaimynų nebenorite pažinti! Jis toks oficialus, bet taip reikia. Ji “nenorinti” jo pažinti?
Ji net sušvytruoja akimis ir nori kažką pasakyti, bet nesuranda žodžių.
– Ką ten po tuos miestus, nėra geriau kaip sodžiuje!
Ji supranta, ką jis nori pasakyti. Jo imama, ji duoda paglamonėti savo išblyškusią ranką.
Ji išvargusi prisišlieja prie jo. Atsidūksi, lyg ašarų slopinama ar ilgą vargą išvargusi. Dabar ji suprantanti tikrą bičiulystę.
– Kad taip į užsakus…
Jaunasis Baltaragis pasiskolino akselinę. Sutarta, kad piemenukas turės jos atvažiuoti parsivežti tą ir tą dieną. Namiškių vis dar tramdomas pasilikti, jis ištrūksta namo, nebenurimdamas iš laimės ir visas linksmas. Kelmytėje pasidryliuodamas – hai cu! – jis peršoka per kelis kelmus. Šitokią nuotaikos prabangą jis leidžia sau, kai niekas jo nemato.
Ak, kaip jam visuomet patikdavo jaunoji Žvirblaitė!
Per vestuves visi santariai gėrė, net pasigėrė, kaip valandos rimčiai pritinka, tėvų vaišinami. Gera, kai ūkyje yra pavaldanti ranka. Ką vieni seniai be jaunųjų darytų?
Išaušus pavasariui, kai niekas nematydavo, Baltaragis nusprukdavo nuo savo žagrių ir vežimų ir įbėgdavo į seklyčią pažiūrėti misterijos: ten buvo jauna ir mylima jo žmona. Kai niekas jo nematydavo, jis įsprukdavo į šoninę pažiūrėti kito stebuklo. Ten verkė vaikas.
Iš pradžių jis lyg ir žiūrėti nenorėdavo į vaiko pusę. Bet kai vaikas imdavo mastaguoti savo vilnonėmis kojinėmis apautomis kojikėmis, jis, neva muses gainiodamas, paimdavo vaiko kojikę ir pradėdavo ja žaisti, neva norėdamas suėsti. Vaikas – nagi juoktis, net ūkčioti ligi ašarų iš to džiaugsmo. Tada į kambarį įeidavo žmona. Žmonai į kambarį įėjus, jis tuoj užsidėdavo kitą, piktą kaukę ir paklausdavo:
– Ar nematėte striūgo? Bobos velniai žino kur nujodinėjo!
Jis išeidavo triukšmingai, jaunai ir sulysusiai žmonai palydint jį akimis. Ji tik šypsojos. Ji pažinojo šį žmogų.
Aukštai ant kranto, panemunėje, glūdi Žvirblos sodyba.
Keli medeliai gražiai ir aukštai sužėlę prie namų.
Senis Žvirbla ramiai ilsisi namie.
Jau nebėr reikalo įsileisti įnamio į savo patogią seklyčią. Ji pilna žmonių.
Jis ilsisi. Jis žiūri į Nemuną. Tai jo senatvė.