Jurgis Savickis “Strusio juoda vėdyklė”

Valdininko bute atsirado didelė dvilypė lova, jis pats rinko ją ir norėjo padabinti kambarį įvairiais reikalingais mažmožiais, bet kambarys atrodė šaltas ir negyvenamas.
Jadvyga, svajojusi apie pošliūbines misterijas, dabar atsirado prieš stovintį nusigandusį valdininką ir klausiantį bailiai:
– Pasakyk man, Jadvyga, ar aš pirmas vyras, su kuriuo tave suveda gyvenimo kelias.
Taip klausti – koks nepadorumas!
Vyras veik nepasirodydavo namie. Kalėjimo darbai tiek plėtėsi, kad jis neturėjo laiko sugrįžti namon ilgesniam laikui. Jadvyga gi veik neišeidavo iš savo buto ir iš savo rytmetinio kapoto.
Gretimame su miegamu kambariu atsirado įnamis studentas, nors tat faktinai ir nepatiko vyrui.
Kad praleidus laiką, Jadvyga turėjo daugelį šunų, skambino pianinu ir bijojo pelių.
Vieną kartą jos gyvenime didžiausiame įmygyje, jai indiskrečiai išsiuvinėjant kapšą popieroms sudėti, jos butan įėjo aficierius ir, padavęs gėlių – jausmo simbolį,- pratarė lemtiną sakinį:
– Tamsta jauna, kodėl tamsta niekuomet nesilankai šokiuose?
Su juo apsilankyti būtų ne pro šalį, – manė sau. Bet – ne! Jadvyga buvo – antimilitaristė!
Kaip tolimas aidas šiam nuotykiui jai, kaip paprastai šlafrokuotai, einant vieną vakarą užsklęsti durų, butan paskambino ir įėjo jaunas žmogus. Autorius valse d’amour. Patsai autorius valse d’amour!
Gražiai pasisveikinęs ir pasiteisinęs už vėlybą atsilankymą, jis pranešė:
– Tamsta viena tegali išgelbėti situaciją! Mano, kaipo režisieriaus, turima visa eilė priedermių ir atsakomybių. Rytoj turi būti surengtas tautos bazaras labdarybės tikslu, man gi gyvajam paveikslui “Lietuvaitė ties kryžium, naktigoniams bandą genant” – trūksta ratelio. Supranti tamsta, paprasto lietuvių ratelio. Bet kaip sunku gauti panašus objektas mieste!
– Tamstos vyras, kuris, tarp mudviejų kalbant ir atsiprašant, pats prisideda prie bazaro tautiniais efektais, yra pasiuntęs mane į tamstą.
Jadvyga ne tik paskolino “objektą”, bet ir pati dalyvavo bazare ir pati pamatė, kaip gerai gali ji linksmintis.
Bazaras nusisekė kuo puikiausiai, nors ir davė didelio deficito, bet, padengus išlaidas Rozalijos vyrui, įvyko visiška harmonija.

Jadvyga buvo sugalvojusi sau naują kostiumą.
Juodos medžiagos rūbai su rezginių padabomis ir ilgu šleifu. Juodų karolių šniūrelis ir šviesiai žalsvos opalo spalvos plunksnos kasose. Juoda strusio vėdyklė, gerų kvepalų sušvarkstyta.
Jadvyga dažnai atsidurdavo kalėjime, kad pasimatytų su vyru bei reikalingų gyvenimui “efektų” paimtų. Ilgai belaukiant vyro tamsiame koridoriuje, kuris nuolat posėdžiavo kažkokioje komisijoje, Jadvyga turėjo ganėtinai laiko įsižiūrėti į kalinius.
“Tas turbūt politikos kalinys. Toks inteligentingas veidas!” – dilgtelėjo Jadvygai, žiūrint į vieną išblyškusį vagabondą.
Norint būtinai pasimatyti su kaliniu, sargas pašnabždėjo jai girtu bosu ausin: “Ką tamsta manai, tat pavojingiausias mūsų šalies kalinys!”
Nutarus būtinai pasimatyti, – nebuvo kas daryti, – sargas įleido ją celėn.
Kalinys, ne tik nenusigandęs, bet drąsus ir jaukus, parodė jai guolio lentas, prašydamas sėstis, tarytum sakydamas: “Atsiprašau, truputį esama betvarkės. Tarnaitės dar nesuspėjo nuvalyti”.
Ėjo elastingais lengvais žingiais per celės grindis, tarytum kambarys būtų priklotas minkščiausių divonų. Žiūrėjo per langą, tarytum jos nepastebėdamas.
Jadvyga nedrąsiai paklausė:
– Ar tamsta socialistas?
– Socialistas? Aš socialistas? – piktai nusispjovė kalinys.- Dykaduoniai tie, išsivežę į girias gramofonus, čirškina ir kortomis lošia… Ne, tamsta,- čia savo darbas ir sistema!
Jis žiūrėjo į nusigandusią Jadvygą, prisišliejusią pasienin, su nusibloškusia skrybėlaite, ir paklausė:
– Kas tamsta? Ar brostvininkė? Čia daug misionierių ateina ir dovanas dalina…
– Taip…- vos girdimai pratarė Jadvyga.
– Ne, tamsta, čia sunkus darbas, nors visuomet besitobulinam! Paskutinį kartą sugavo mane Katzelenobogeno aukso krautuvėje – pirmą kartą pritaikinau namie elektros grąžtus… Viskas būtų nusisekę, jei ne Ginka, nemokėjo išparduoti daiktų.
Sunku čia surasti moterį bendradarbę. Nėra elegancijos!
Jis godžiai pažiūrėjo į Jadvygą.
– Dirbau tris metus Niujorke, bet tas darbas čia nepritaikinamas. Čia patriarchalingumas, ir spauda dar neišsivysčiusi…
Subėgę sargai išvarė kalinį akmenų skaldyti, o Jadvyga, nusiminusi ir atsipeikėjusi kiek, ėjo priemiesčio tyliomis gatvėmis su mažais mediniais namiukais, obelių sodais nusodintais, kurie greit supumpuruos.
Jadvygos idealas, baliaus juodas kostiumas su ilgu juodu šleifu,- pasiūtas.
Jadvygos gražios rankos ir krūtinė, perlo šniūrelio koketingai pridengta, pirmą kartą taip aiškiai pamatė pasaulį. Plaukai sušukuoti aukštai, kaip kokios markizės, su briliantų šukomis,- taip buvo ji iš anksto nusistačiusi,- dar daugiau dabino ją ir darė aukštesnę. Juoda strusio vėdyklė, gerų kvėpalų sušvarkštyta.
Vienok Jadvygą patiko baisus prietykis – Jadvyga negalėjo eiti baliun…
Vyras, kuris vis dažniau buvo kviečiamas kažkokion komisijon, pagalios buvo visai nukviestas komisijos ir išvežtas jo pačio išrastais patentuotais automobiliais kalėjimo tamsiausian kampan.
– Dėl nesusipratimų tarnyboje, – kaip jis pats aiškino.
– Aš nepergyvensiu! – šaukė Jadvyga miegamame, savo draugų, kapitono, kompozitoriaus ir kitų, raminama, kurie įkalbinėjo jai apie gyvenimo aukštesnį sprendimą.
– Prašau išeiti – aš privalau gedėti! – išvarė visus svečius namon.
Likusi viena, Jadvyga galvojo: juodi rūbai – tai gedėjimui, gedėjimas pritinka jai…
Nutrynusi ašaras, Jadvyga likosi gedėti viena savo juodais rūbais.
Ties nušviestomis rūmų durimis muša gongai ir piemenėliai griežia dūdelėmis, vadindami žmones iš miesto paprastų butų į ugnių nužertas sales.
Šampanas vadina svečius vaišingu gestu vidun. Kaip magingos lazdutės palytėta, stovi Jadvyga pokylio salėj, visai išblyškusi, graži, majestotinga. Savo naujais gedėjimo rūbais su ilgu stilingu šleifu. Juoda strusio vėdyklė dar daugiau nubrėžia jos veido baltumą.
Jadvyga šoka. Nieks dar nėra jos matęs taip gražiai šokant. Jos garbei ir garsumui krašto galo nėra. Visi stebisi, giria ir kalbas pašnabždomis.
– Tai direktorienė…
– Tai ta, kurios vyras kalėjime!
– Vyras kalėjime.
Net biologijos profesorius, žmogus paprastai tylus ir nedrąsus, priėjo prie jos ir, paspaudęs jai profesoringai ranką, pagyrė: “Šokyje tamsta labai gražiai apsireiški!”
Net valstybės galva atkreipė domę į gražiąją damą:
– Kas ji?
– Tai ponia, kurios vyras kalėjime.
– Kalėjime. Vargšė!
Jadvyga plaukė kaip pova, kaip fantazija, pralenkdama poras, tai nutoldama, tai vėl pasirodydama, niekieno neapleidžiama.
Bet su orkestro dūdų silpnėjimu, svečių skirstymusi apie Jadvygą vis mažiau likos žmonių. Atsidusus paskutinį kartą orkestro triūbai, Jadvyga liko su savo strusio vėdykle. Aukšta. Išdidi. Ir viena.