Jurgis Savickis “Ponia Janina Sudocholskienė”

Janina Sudocholskienė turėjo gražias akis.
Be to, ji turėjo gražų profilį.
Ypač dėl profilio ji bus padariusi gražią partiją.
Ji buvo 9-os klasės muito valdininko žmona. Pati buvo kilusi iš neturtingų, visai neturtingų kaimo aristokratų. Vyras buvo visai pamanomas žmogus, kad ir negalįs pasigirti savo kilimu. Vyro buvo graži pavardė: Sudocholskis. Tat itin pritiko jai. Prie akių ir profilio.
Be gražių akių bei profilio, ponia Sudocholskienė buvo laibo liemens ir grakščių manierų ponia. Šiandien juodais tevilkinti drabužiais, kurie darė ją dar įdomesnę.
Be kitokių ydų ir klaidų, kad ir nedažnai, bet vis dėlto jos daromų, ponia Sudocholskienė manė padariusi vieną, pačią didžiąją: ji ėmė ir liko našlė. Našlė su vienu septynerių metų vaikėzu ir savo per daug žydromis akimis ir per daug smalsiu profiliu kaip našlei. Tikrai pasakius, to neturėjo atsitikti. Juo labiau kad ji vis daugiau ėmė kilti vietos visuomenėje. Ji buvo 9-os klasės valdininko žmona. Tat jai taip pritiko.
Pastačiusi vyrui paminklą ant kapo su užrašu: “Čia ilsis kūnas 9-os klasės Muito Asesoriaus Filipo Sudocholskio, mirusio 2 januario 1887 metais”, ponia Sudocholskienė visai išsidangino iš miesto.
Vaiku ir daiktais vežina, ji išvyko į sodžių. Dvi valizėlės buvo įmestos į sodžiaus vežimpalaikį ir atvežtos sykiu su ponia. Ji teisinos maža daiktų tepaėmusi, nes esą jaunai poniai patogiau kilotis sodžiuje be daiktų.
Janina Sudocholskienė atvyko į savo tolimą giminaitį, eksstudentą girininką Vladą Pridotką. Tiek tolimą, jog ji pati, ūmai kieno užklupta, nebūtų pajėgusi tikrai nusakyti giminystės. Ji vadino jį kuzenu.
Vykdama pas Pridotką, ji tarėsi nešanti šilimos ir moteriškumo į šio viengungio netvarkingą gyvenimą.
Kuzenas Pridotkas, stambios sudėties bernyla, buvo visuomet linksmai nusiteikęs jaunikaitis. Jo ūkis, kiek iškilęs ant kalniokščio, buvo aplinkui apsemtas pelkių. Ūkis buvo su beržynais, saulėtekiais ir kitomis sodžiaus pramogomis. Ūkis įmanomai jį maitino, neseniai paveldėtas sykiu su gyvuoju inventorium, labai taisytinomis trobomis ir skolomis. Jaunikaitis, neseniai dar ėjęs agronomiškojo meno mokslus, dabar buvo visai aklimatizavęsis savo ūkyje ir visiškai su juo sutapęs. Ūkyje buvo pirkia, o pirkioje – prairęs tapčanas su girgždančiomis plunksnomis, ant kurių gulėdamas jis galėdavo ramiai sau skambinti gitara. Jis mėgdavo gargaliuoti pats vienas ilgus ir niūrius motyvus, jokia liaudies poezija neparemtus, ir pritarti sau gitara.

Ir antras nežinomas kapas
Gale to atsiras…
Išnykom abu taip kaip kvapas,
Ir niekas nepaklaus, kam gyvenom katras…

Kartais imdavo medžioklės šautuvą ir dingdavo kelias valandas. Laisvė – užvis! Niekas tikrai nepasigesdavo ir jo ilgu nebuvimu neturėdavo progos susirūpinti. Argi tai ne puiku? Jis buvo laimingas viengungis tikrąja to žodžio prasme. Bebraidydamas po savo ir svetimus pelkynus ir laukus, jis gerai įprato į apylinkės laukų augmeniją, puikiai susipažino su kiekviena gėlele ir kiekvieno augmens rūšimi. Jis buvo laukų poetas – panas.
Svetimi žmonės, jį sutikę, nesišalindavo. Jis buvo mielai laukiamas svečias vietos draugijoje. Jaunos panos dar pasipuošdavo dėl jo.
Paveldėjęs ūkį ir persikraustęs į jį, Pridotkas puikiai čia leido dienas. Puikiai valgė, puikiai miegojo ir niekuomet nevaikščiojo susiraukęs. Kartu su ūkiu jis paveldėjo ir vieną asmenį, populiarišku “šeimininkės” vardu Lietuvoje vadinamą. Vieną jau nebejauną nepaprastai geltonais ir ilgais plaukais panelę su vaiku, kurią ūkiško patogumo dėlei įtaisė artimoje pirtelėje drauge su jos vaiku. Turėdamas kokio ūkyje reikalo, jis mielai aplankydavo ir pirtelę, palikdamas jos įnamiams visišką laisvę ir neturėdamas ypatingų, iš anksto nužiūrėtų prievolių ir pareigų pirtelei. Visiems buvo laisva. Nors pirtelė vis dėlto buvo jo gyvenime kažkoks šviesus, pilnas frivoliškų niuansų etapas. Jis jautėsi nevaržomas turkas esąs.
Vakarais dzinguliuodavo seklyčioje gitara, kartais jis skaitydavo senų laikraščių komplektus ir, plačiai pažiovavęs, eidavo ant sofos ar šieno gulti ir kiek prašvitus iškeliaudavo į girias medžioti.
Taip klojosi jaunikaičio gyvenimas, ligi jį aplankė jo gražioji ponia Sudocliolskienė. Su savo vaiku, dviem valizom ir gražiomis šypsenomis, specialiai kuzenui parenkamomis iš jos arsenalo gan žymaus ištekliaus. Žodžiu, pirmu žvilgterėjimu ji pajuto, kad šio kuzeno gyvenimas yra reformuotinas.
Jaunas kuzenas Pridotkas vietos savo giminaitei nepavydėjo. Kiek ištekdamas, užleido jai seklyčios ir įvedė ją į savo ūkio lobyną, dabar naudojamą dviese. Tokios jau natūros buvo Pridotkas.
Tačiau pasirodymas pono Vlado buityje griežtai išauklėtos ir skaisčios ponios nepraėjo jam veltui. Ponas Vladas ėmė dažniau, bent kartą savaitėje, skustis, net šiokiomis dienomis rištis kaklaryšį, mažiau žiovauti ir rečiau viešumoje keiktis su žmonėmis. Ką jis anksčiau vis dėlto retkarčiais darydavo savo, šeimininko, respektui palaikyti.
Ponia savo ploninteliu balseliu vis lindo į jį: ti ti ti! Ji lindo į jį visokiais savo gyvenimo sumetimais, visai nekaltu balseliu ir dar nekaltesnėmis akelėmis. O jis ramiausiai vartaliodavosi ant sofos ir, pajudinęs “gitaros stygas”, ramiausiai užtraukdavo savo rimtu baritonu: “o-o-oh!”

Ne man pasaulis šis,
Ne man gėlė graži,
Ne man paukščių daina,
Zefyro pučiama.

Poniai ką kalbant nekalbant, jis murksojo, klausėsi ir niekuomet nieko neatsakydavo. Šiaip jau, be minėtų atmainų, kitokių ypatingų reformų jo gyvenime neįvyko.
Gyvenimas ritosi savo rėžtu. Iš bažnyčios jis buvo kartais kviečiamas įvairumo dėlei į kaimynus. Kortomis palošti, alučio paragauti. Visai kaip pirma.
Vieną kartą jaunoji ponia, dabar daugiau negu paprastai susikaupusi ir pati pilna slepiamos rimties, prisiartino prie jo su savo išauklėtomis manieromis, darydama jam “akutes” ir ploninteliu, nutekintu balseliu pradėjo jam, kaip paprastai, zirzti: ti ti ti.
– Kuzenas turėtum bent kiek daugiau žiūrėti ūkio. Sakaisi agronomas!
Vėl:
– Aš stebiuos, kad kuzenas “randi satisfakcijos” draugauti su tokia merga, kaip “šeimininkė” pirtyje!
Akutės taip išdidžiai ir be pasigailėjimo raižė jį, kaip deimantas stiklą čirškino, jog jis šį kartą net nustebo. Ši moteris bus jau suuodusi tą, ko jai žinoti nereikėtų.
– Šią gadynę pastovumas – nemenkas daiktas! – atsakė nekrūptelėjęs kerėbla. Ponia nieko nesuprato.
Vladas Pridotkas ir po to nė kiek nepasikeitė.
Ponia pradėjo nervintis ir dažniau būti nepatenkinta. Ji kibte kibo į jį. Šeimininkė esanti visai nepakenčiama, jos, ponios “su edukacija”, nė kiek nerespektuojanti. Ją reikią tuojau atleisti. Ji sutiktų daug geriau ją pavaduoti. Jaunikaitis jos nebojo.
Kitąkart ji vėl papeikė jį, kam jis nežiūrįs tvarkos. Langus priebutyje reikią įstatyti. Nebepatogu, kai langai pakulomis ir cukraus popierium teužkamšioti. Ką žmonės gali pasakyti. Įvykus vėl ir šiuo klausimu pažiūrų skirtumui, ji nieko nepešė.
Pradėjusi koketuoti su Pridotku (argi jai, regis, tas kunstas butų svetimas!), tačiau be pasisekimo, ji nutarė pabausti nedorėlį. Grįždama iš bažnyčios, ji atsivadindavo paprastai kokį jagamastį, “savo draugijos” žmogų (šį posmą ji visuomet pabrėždavo). Miesto ponios efektais sužavėtą kokį menkutį žmogelį. Bet ponas Vladas priimdavo mielai svečią, paprastai kokį nublukusį dvarininkėlį, ir vėl viskas poniai nueidavo niekais. Jis nebuvo pavydus.
Tada ponia Janina nutarė atleisti vadeles. Ji nutarė nusižeminti ir nusileisti ligi jo nešvarios pirkios. Ji rodė užuojautos jo našlystei. Ji skiepijo į jo surambėjusią sielą panašumo paraleles tarp jųdviejų; ji įrodinėjo susitelkimo reikalą nelaimės metu.
Ničnieko!
Jis buvo atsparus.
Pridotkas švilpavo, gainiojo šunis, eidavo kulti. Skaniai pavalgydavo, sueidavo mielai su žmonėmis, nepamiršdamas užsukti ir į savo pirtelę.
Su visais buvo jaukus ir “prijemnas”. Su ja – nieko! Tarytum jos nė būti nebuvo. Jos, paaukojusios savo moteriškosios dalios geriausiąjį laiką ir nusileidusios ligi jo.
Nelaimingas vyras, užgaunąs moters savimeilę savo nebojimu, ypač tokios, kaip Janina Sudocholskienė! Didelio teismo ir bausmės valanda artinos į Pridotką. Moteris susikaupė savyje, pajuodijo. Ji tikrai nutarė atkeršyti jaunikaičiui. Tik laukė tinkamos valandos ir progos.
Jos lūpos susičiaupė. Buvo aštrios kaip stiletas. Akys pradėjo žaibčioti, tik nelabaisiais žaibais.
Ji tylėjo, žaibčiojo, buvo niūri. Moteris buvo pavojinga.
Nuostabiu būdu Vladas nė nepastebėjo moterį ištikusios atmainos. Jis vis gerai nusiteikęs juokaudavo su žmonėmis, norėdamas net pralinksminti pačią ponią, jaukino ją. Tuo pačiu metu baisiai žaisdamas su ponia.
Prie ponios Sudocholskienės vaiko “dėdė Vladas” prisirišo ištikimai. Vaikas jam buvo tikrai naujiena ir paguoda. Vaikas ėjo jau aštuntus.
Dėdė raitaliodavos su juo, duodavo net patampyti vaikui savo pašiurusius ūsus. Net ausys jam braškėdavo ir ašaros pasirodydavo, vaikui betąsant šią diedišką augmeniją ant lūpų. Dėdė net nukabindavo nuo sienos savo gražiąją “dubeltuvką”, aukščiausia, ką jis turėjo šiame pasaulyje, ir duodavo pažaisti vaikui.
Vaikas, išsitiesęs ant grindų gale šautuvo, ilgai taikydavo į dėdę ir pagaliau jį nudėdavo.
– Bu-ui! – sušukdavo vaikas.
Dėdė nudėtas.
Išsitiesęs išilgai ant grindų, žiūrėdavo viena akimi, kaip vaikas sielodavos, norėdamas pakelti nutrenkto dėdės vieną koją. Bet šis miesto vargšas nė pajudinti negalėdavo dėdės šiaip jau neliesos kojos. Net gaila jam pasidarydavo bežiūrint į savo žaismo draugą, kaulių.
– Kam miestai prigimdo tokių vaikų? – gulėdamas asloje, turėdavo valandėlę laiko pagalvoti p.Vladas.
– Ba! Dabar aš būsiu slibinas ir tave suėsiu! – kibdavo į vaiko multanus, pašokdamas nuo grindų, dėdė. Jis buvo irgi didelis vaikas ir poetas.
Vieną kartą vaikas pravirko linksmumo ašaromis. Dėdė dovanojo jam puikų žaislo revolverį.
Tai buvo jo kol kas vienintelis žaislas. Šaunantis į lubas, į sienas, su visur prilimpančia gumine kulka. Dabar vaikas įgavo tikresnės socialinės padėties. Jo pažinties su dėde fazėje buvo tikro draugiškumo pradas. Jis dabar galėtų jį apginti nuo visokių nelaimių, tą “šiurkštųjį” dėdę, kaip močiutė dažnai jį vadindavo.
Iš to linksmumo, naują žaislą gavęs, vaikas sušuko:
– Ba-a! Dabar tai aš tave nušausiu!
Dėdė pasiruošęs buvo, mirštamai pašautas, sukniubti, bet vaikas jį rūsčiai sulaikė:
– Palauk, dar ne laikas! Ar nematai, kad aš negaliu atlenkti gaiduko?
Tikrai, naujas žaislas buvo kietas, ir vaikui teko ilgai pabraškinti savo liesas rankas.
– Ba! – Dėdė kūlvertomis griuvo, kiek apsilenkdamas su šūvio fizika.
Dėdė negyvas. Vaikas tampo už ūsų, net iš pašaknų braška šio “blondino” kavalieriaus pažibos plaušai. Jis nė nemirktelia. Jis tikrai nušautas. Vaikas pradeda nerimauti ir vis balsiau kelti dėdę. Pagaliau visu balsu ima šaukti ir nervintis.
Į seklyčią įeina vis neatlyžtanti ponia Janina, tokia juoda, stangi, korsetais susiveržusi, ir pasako tik: “Vakarienė paruošta!” Ji kaip ir nepatenkinta žaismu.
Vaikas per daug limpa! Jai ir tat pavydu.
Vakarienė… Tai skamba gerai.
Sūris geromis paltimis, sviesto gurvolais, skani arbata, rupi ruginė duona padaro tokio efekto numirėliui, jog jis, nieko nelaukdamas, pašoksta, užmiršęs savo tikrąjį amatą.
Vaikas tikrai rūstauja, kad dėdė ėmė ir atgijo. Jo miestiškiems nervams buvo suteikta tikrai per daug iliuzijų ir pasibaisėjimo. Kitą kartą jis tikrai nušaus!
Visi eina vakarieniauti. Ponia Sudocholskienė neiškenčia šįkart nenusišypsojusi. Ji aktyviai žiūri į šiuodu skirtingo amžiaus vaikus.
– Tamsta padarysi iš jo tikrą plėšiką! – juokiasi švelniu juoku ši miesto ponia.
Bet per dieną įvargusiam žmogui didžiai tinka spartaniška vakarienė.
Po vakarienės dėdė pypkiuoja. Sušniuręs vaikas nešamas migučių. Ponia, atsinešusi kavos, pakviečia kuzeną sulošti su ja kažkokį primityvišką sodžiaus lošimą kortomis.
Ji, truputį primerkusi savo juodas, žiežirbas svaidančias akis, atrodo kaip juoda, kiek sunykusi katė. Ji ilgai žvalgo jaunikaitį, kortas, pagaliau pažiūri į juodą kavą, poniškai po vakarienės jos atnešamą į saloną. Ji mano, ši moteris, kad būtų tikrai gera priberti į juodą kavą nuodų.
Mirtis būtų staigi. Greičiausiai – išsivadavimas.
Šis ūkis ir šiaip jau gyvenimas turi būti reformuoti. Koks puikus dvaras būtų čia! Ji atsipeikėja, bet ir Vladas, sušniuręs ne mažiau už savo draugą vaiką, pradeda merktis. Pagaliau visi išsiskirsto į savo gūžtas.
Visiška idilija.
Kurią dieną vaikas, sutikęs kieme savo juodai apsitaisiusią ir išblyškusią mamutę, pasididžiuoja:
– Aš šiandien eisiu su dėde medžioti! – Jis laukia, kokio efekto tai padarys ir kaip paveiks motiną, ūkį ir visą apylinkę. Argi niekas po to neatsimainytų?
– Tu? Kas tave leis. Sušlapsi kelnikes – nė namo nepareisi!
Vaikas aštuonerių metų – silpnas, bet sodžiaus oras ir drausmė yra kiek išlyginę jo kūno defektus, iš miesto išvežtus.
– Dėdė parneš! Nepavargsiu!
Šis diplomatiškas procesas be vilties. Bet šiandien likimas yra pasiuntęs jam kelis vilties spindulius. Motina pradeda iš lėto šypsotis.
– Tai koks tu medžiotojas, kad nemoki šaudyti!
Kaip gali dar laikytis pasaulis ir kartu su juo visiškoji tiesa, motinai tariant tokią inkriminaciją! Jis nemoka šaudyti? Jis, įdėjęs savo jaunos sielos geresnę dalį į šitą sportą? Jis, pataikęs gumine strėle net pačiam katinui tiesiai į tarpragį? Jis, nuolat besilavinąs?
Ne, pasaulis – nevertas daiktas!
Motina įspėja herojiškas mintis ir teisinas:
– Aš žinau, kad tu moki iš vaikiško. Bet iš tikrojo? Tave klaidina ir apgaudinėja. Koks tu medžiotojas?
Nors iliuzijos sunaikintos, bet šitoks įtarimas gana svarbus. Motina nuėjo. Vaikas galvoja, paliktas vienas.
– Tu čia, aš tavęs visur ieškau!
Tai dėdė apgavikas. Dėl jo jam tenka rausti pasaulio akyse.
Eidama viena kiemu, motina mąsto apie ūkį. Ta mintis įkyri ir niekuomet neduoda jai ramybės: “Kad taip viską pertvarkius…”
Dabar ji čia vaikštinėja viena kaip ponia. Be šito ūkio, rodos, ji dabar negalėtų nė vienos dienos išgyventi… Taip jis ją vilioja ir savas jai. Žinoma, reikia tik viską tinkamai sutvarkyti, kad dorą žmogų būtų galima parsikviesti. Kitko jai nieko nebelieka.
Tik tos kliūtys?
Ji pikta. Ji nesupranta vyrų. Ji visai nenori suprasti jų sielos.
Pavakarys toks šiurpus. Už eglyno nuo dangaus nuleista raudona vakaro skraistė. Ji tokia šalta. Šiurpi ir nejauki. Vėjas plevėsuoja šią raudoną skraistę-skarmalą, pakartą ir užnarpliotą tarp dviejų nutriušusių beržo sakų stagarų. Kitados, matyti, perkūno trenktų. Tarytum ant jų kitados buvo pakarti žmogžudžiai, dideli nusidėjėliai, už tai nė medis neišlaikė ir nususo.
Vaikui patinka vaikštinėti po krūmus ir kelmynus su “dėdžium”. Nuostabu, kodėl visi žmonės nepastebi šitokių dalykų ir nesibasto po girias.
Medžiotojai, susėdę valandėlę po beržu, užrūko savo “pypkutes”. Vyresnysis, machorkos prisikimšęs, jaunesnysis, plutos riekelę pasigriebęs. Žodis, kitas, žinoma, kalba apie ginklus.
– Palauk, kai paaugsi, nupirksiu ir tau tokį pat, tikrąjį!
– Ogi manasis ar netikras?
Didelis klausimo ženklas. Dvi nuvilgintos vaiko akys kaip žibuoklės.
– Tikrumo tikras, bet suaugusiems reikalingas sunkesnis!
Fe! Kaip meluoja!
Dėdė Vladas, nors ir paslėpė ne laiku vaikui parodytą savo surūdijusį buldogą į tarbą, bet vaikas – įkyriai:
– Parodyk man! – Jis žino, kad jei daiktas yra slepiamas, tai juo labiau įdomus. Jis apsvarsto visus resursus ir pagaliau taria:
– Duokš, aš nesugadinsiu!
– Aš žinau, kad nesugadinsi, bet tai pavojinga.
Pasiryžimas būtinas didvyriams. Vaikas nenusileidžia.
Dėdė nejučiomis išima visus patronus, bet vaikas pastebi.
– Ne, taip tai aš nenoriu!
– Na, mano dėta! Tik žiūrėk, kad moterys nepastebėtų, bus mudviem reprimandų.
Dėdė Vladas įdeda vieną šovinį ir, teikdamas visokeriopų instrukcijų ir pats laikydamas liesą vaiko ranka, liepia paspausti gaiduką:
– Kas atsitiko?
– Ar pasaulis dar stovi?
– Ar giria nesusmego, vaiko šaunama?
Kyla į vakaro šyvą dangų baltų dūmelių debesėlis. Varnos taip bjauriai sukliko kaip pašautos ir nuskrido toliau. Abu žvilgterėjo į vienas kitą. Vaikas toks didvyriškas, net jam akys žiba.
Ne! Dekoratyvinis vakaro beržas sketerioja savo šakomis. Vakaro žara darosi dar šiurpesnė. Ties beržu dar raitos, gainiojas viena kitą kelios iš revolverio ištrūkusios dūmų juostelės.
Žmonės misterijų ieško. Ne, dabar jis yra šio žmogaus draugas.
Dabar jis turi paslaptį.
Sugrįžus medžiotojams namo vakare, mamutė vakarienės jiems teikia:
– Ar užmušėte nors vieną varną?
Vaikas net šaipos. Net akutės jam švytuoja, bet jis tyli.
Kaip ne laiku žmonės įpratę juokauti! Ypač kai kieno sieloje reiškiasi ypatingi perversmai. Kaip dabar.
Jis ilgai sielojasi. Bet aplinkybės, kurios kartais esti stipresnės už žmogaus jėgas ir kurios kartais gali net atpalaiduoti žmogų nuo jo duoto garbės žodžio, priverčia vaiką pasisakyti apie įvykį girioje.
Kiekvienas, net didvyris, kartais turi atremti nepagrįstus įtarimus ir pasisakyti apie tikruosius žygius. Tuo jis nė kiek nemažina savo nuopelnų.
Ponia Janina net pabąla. Ji taip išsigąsta.
– Tu šovei iš tikro revolverio! Ir rankos tau nenutraukė?
Ji buvo giltinės pavidalo. Net virpėjo iš susijaudinimo.
Net šeimininkas, “besidabinąs” prieš veidrodį, nusiprausęs ir ūsus beraitydamas,- jie net čirškėjo,- pamatė veidrodyje kaip ir kokią svetimą, nepažįstamą ponią, žiūrinčią į jį piktomis akimis. Jis net nustebo, kaip ponios gali taip ūmai pasikeisti.
Jo šukėtame veidrodyje stovėjo giltinė ir siekė jį iš užpakalio savo sulysusiomis rankomis. Jis nė nepajudėjo.

Jau ruduo. Ponios Janinos būklė ūkyje iš tiesų pasidarė tragiška ir visai nebepakenčiama.
Geltonplaukė šeimininkė, rudens šalnoms prasidėjus, įtaisoma gryčioje kartu su tarakonais ir kitokiais gyviais žiemoti. Jai vis suteikiama platesnių ūkyje prerogatyvų.
Tuo tarpu kai ponios Janinos veikimas yra siaurinamas vien seklyčios plotu, geltonplaukės šeimininkės veikimo plotai yra nepalyginti didesni. Jie apima visą ūkį. Su ūkio gyvuoju ir negyvuoju inventorium. Per ją yra duodami žmonėms visi šeimininko įsakymai. Matyti, ši merga bus pritraukusi jaunikį savo auksinėmis kasomis. Ir dar su vaiku! Tiesa, ir ji turi vaiką, bet ji našlė, ir jos vaikas legitimis.
Teks kokią skalbyklėlę mieste steigti ar baigti gyvenimo dienas klebonijoje, pas kokį kunigą bešeimininkaujant. O tai nebejauku.
Ne! Ji instinktyviai atsimodavo rankomis savo juodų kaip musės minčių.
Jos talentai, jos manieros, jos aristokratiškumas negali taip lengvai niekais nueiti. Tik ne geltonplaukė! Arba ji, arba per jos lavoną.
Kartą ponia Janina visai atvirai pasisakė jaunikaičiui: ji nutarusi likti visą amžių ūkyje.
Ji mielu noru apsiimanti padėti jam.
Jos vieta čia. Pats gyvenimas, matyti, juodu suvedęs!
Ponas Vladas irgi visai atvirai pasisakė: šeimininkės klausimas jam nesąs toks aktualus. Jis patenkintas esamąja būkle.
Jokių permainų tuo tarpu nemanąs daryti.
– Šiaip jau, miela kuzene, prašau nesivaržyti. Tamsta gali gyventi čia, ligi vėl įvyks kokių permainų tamstos gyvenime.
– Permainų?
– Pavyzdžiui, ištekėtum už kokio turtingo ir simpatingo dvarininkaičio mūsų apylinkėje. Juk tamsta dar tokia jauna! – Jis linksmai, gražiai nusijuokė.
Jis juokiasi!
Jis iš tiesų mėgdavo juokus krėsti, šis kerėbla. Visuomet taip ne laiku ir nevykusiai.
Ji rimtai, o jis…
Tuo būdu jos būklė po šio pasikalbėjimo kaip ir galutinai buvo nulemta. Vadinasi – karšatis!
Ilgos rudens dienos.
Ponas dėdė šiltos trobos nevengia. Jis vis dažniau užsuka į seklyčią. Jį tebelinksmina ponios vaikas. Jis net nesidrovėdamas duoda vaikui savo buldogą pažaisti.
Jų “scenos” kartojasi vienodai. Jie medžiotojai. Vienas šauna, antras griūna.
Dėdė Vladas, visas drėgnas, visas rasotas, linksmai įgriūna į seklyčios sceną. Jis nusipurto lašus.
– Ar ir tu čia, biesiuk! – linksmai jis sutinka vaiką.
– Ba! – pasveikina jį vaikas.
Vaikas, prikišęs prie dėdės krūtinės “tikrąjį” revolverį, sprogdina jį, ir dėdė krinta, kaip paprastai, visai negyvas ant grindų.
Dėdė nė nekrustelia. Vaikas gerai įgudęs į šitokį vaidmenį. Dėdės Vlado galva net nusvyra, pritapusi prie pat grindų.
Taip moka mirti dėdė, vaiko šaunamas! Jis ištisomis valandomis galėtų žaisti panašų žaislą.
Vaikas judina dėdės dičkę galvą su pastirusiais ūsais, beveik tokio pat didumo kaip vaiko visas kūnas, bet galva nebepajudinama. Tai žaismas!
Vaikas judina ir krato galvą, jis net verkti pradeda iš to susijaudinimo. Jam visuomet esti per daug šiurpu, kai dėdė per daug iliuzoriškai vaidina negyvą.
– Kelkis! – šaukia vaikas.- Aš ne iš tikrųjų! Aš tik tyčia tave nušoviau. – Vaikas net verkia, bet dėdė nesikelia. Iliuzijos per daug ilgai trunka, ir vaikas nekantrauja. Į seklyčią įbėga tikroji šeimininkė, geltonplaukė, dabar gyvenanti dėl rudens šalčių gryčioje, užuodžia parako dūmų ir tuojau susivokia, kas įvyko seklyčioje. Ji puola prie šeimininko. Jis nebepajudinamas. Ji žvilgteria į vaiką.
– Tu jį užmušei?
Ji verčiau pati sau liežuvį nukąstų, taip ne laiku vaiką užgavusi (ji myli tą vaiką). Bet jau per vėlu – žodis ištartas.
Kokie tie žmonės paprastai bjaurūs! Jie juokauja, kada kaip tik reiktų liautis juokavus.
Šūvį išgirdę, į seklyčią supuola ir kiti žmonės. Su ponia Janina priešaky. Kas atsitiko? Seklyčia pilna žmonių.
Vaikas girdi šitokį pasikalbėjimą:
– Šeimininkas negyvas!
– Negyvas! Kas jį užmušė? – klausia vienas iš rimtesnių bernų.
– Ji! – nė valandėlės nepaabejojusi, sušunka geltonplaukė šeimininkė ir bado pirštu į skaisčiąją ponią Janiną.
Janina išbalusi. Juk tiek vargų ji pakėlė savo gyvenime!
– Tamsta gali man sakyti taip į akis? Poną nušauti veikiau galėjai tamsta, ne aš. – Ponia Janina išbalusi kaip marmuras, bet ji visiškai susivaldo.
– Kai ponas buvo šaunamas, aš nė nebuvau troboje, o tamsta buvai čia. Tai tiesa.
Žmonės susižvalgo ir klausia vienas kitą akimis, ką dabar tos moterys čia pliauškia.
– Tu jį žavėjai savo geltonomis kasomis! Ji nė kiek nesikarščiuoja.
– Žmonės, žiūrėkite į tą moterį! Tai bjauriausia moteris, kuri kada nors žemėje gyveno… – klykia nesusivaldydama šeimininkė ir rodo į ponią Janiną.
Dvi moterys šūkauja ir pešasi prie šeimininko lavono. Jis, žinoma, gyvas būdamas, niekuomet nebūtų leidęs to daryti. Geltonplaukė – basa, įniršusi; juoda – laiba, susivaldanti, kaip Botičelio paveikslas. “Dangiškoji ir žemiškoji meilė” – dvi moterys, susodintos ant šaltinio briaunos. Tarytum dabar tos moterys nulipo nuo šaltinio briaunos ir pešasi dėl savo mylimojo. Katra dangiškoji, katra žemiškoji – sunku pasakyti. Kaip ir pačiame paveiksle sunku jas atskirti.
– Tu siuntei mane į seklyčią. Ar ne taip?
– Taip! – atsako juodoji.
– O revolverį vaikui pati pakišai!
– Ar matei? Už tai tamstai teks atsakyti.
– Kad ir nemačiau, bet žinau. Visuomet jo turtų geidei, o man ponas buvo geras toks, koks jis buvo.
Bernai klausia vaiką:
– Ar tu šovei į dėdę?
– Aš!
– Iš kur tu gavai revolverį?
– Man dėdė davė. Bet aš ne iš tikrųjų…
Jis sako teisybę. Argi jis dabar galėtų ką nors nuslėpti, kai jo draugui, matyti, kas bloga atsitiko? Jo siela dabar skaisti kaip krištolas. Kvočiamas jis viską pasakytų, kad tik išgelbėtų ir atgaivintų draugą.
Na, kad jis dabar straktelėtų ir, jį ant rankų aukštai iškėlęs, imtų ir pabučiuotų. O visus tuos nedorėlius žmones išvytų laukan. Čia per daug žaidėjų, ir pašaliniai nereikalingi.
Žmonės atima iš jo ginklą. Geltonkasė iš gailesčio ima ir prispaudžia prie savęs vaiką. Motina pripuola prie vaiko, tarytum užstodama nuo puolančių jį mušti žmonių.
– Neliesk! Eikš, mano vaike! – Žmonės sužiūra, kas čia atsitiko. Niekas nė nemano jos vaiko užgauti.
– Na, ar nesakiau – komedininkė! Kas jį muš! – atsiliepia geltonplaukė.
– Tokia nelaimė! – pravirksta graudžiai ponia ir, ištraukusi nosinėlę, šluostosi nuo savo balto veido ašaras. Jos veidas jau nuo seniau išblyškęs. Blakstienos paraudusios. Nuo sielvarto ji ir ašarų pristigo akyse. Ji nei ūkčioja, nei rauda kaip kitos. Ji liūdi tyliai.
– Tu, tu jo turtų geidėja! Žudytoja,- nebesižinodama, ką kalbanti, gailisi savo pono šeimininkė.
Bet daiktai turi turėti tam tikrą eigą. Darbai turi būti atliekami su tam tikra logika ir paeiliui. Lavonas ilgai negali gulėti ant grindų.
Lavonas turi būti pakeltas, pašarvotas ir paruoštas į paskutinę kelionę. Nuo to ir pradedamas darbas, atidėjus mažiau vertą kvotą laikinai į šalį.
Šeimininkas kažkokia keista veido išraiška, nebereikalingai užfiksuota, visiškai nerimtai besišypsąs, kaip tiktų greičiau prie gitaros, paguldomas ant lentos.
Vaikas nudilgintas ir nebeišjudinamas iš vietos. Visi baiminasi dėl jo jauno proto. Nors visi sako jam: “Ne tu kaltas!” Jis dar prieina prie nusvirusios dėdės rankos, bando ją pakelti ir sako: “Kelkis!” Jis bučiuoja tą plaukais apžėlusią ranką.
– Dieve! – sako paprasti sodžiaus žmonės. Jie nuveda jį į šalį.
Jis liūdi gaivališkai. Kaip šunytis, savo pono nustojęs. Dar vis neapimdamas savo protu viso nelaimės didumo. Jis ilgai slankioja pašaliais, žmonių visai pamirštas.
Dažnai galima išgirsti, kaip jis čypia. Taip pat kaip šunytis.
Prasideda policijos ir tardytojo kvota. Jie barasi, šie neišmanėliai, kam lavonas buvo pajudintas iš vietos ir kam jis buvo pašarvotas. Keistų išties esama žmonių!
Viskas susijungia prie “medžiaginio įrodymo”. Ginklo ir vieno įdėto, dabar iššauto patrono. Kas įdėjo patroną? Paeiliui kvočiami visi. Šeimininkė? Ne! Ponia? Ne! Vaikas? Ne! Liudininkai visi – ne! Tardytojai širsta, bet veltui. Telieka, matyti, vienas velionis, pats kažkuriam tikslui įdėjęs patroną į revolverį.
Ponia Janina su šeimininke ir vaikas dar kartą yra tempiami į tolimą miestą kvosti. Bet niekas neprisipažįsta kaltas savo noru ar netyčiomis nužudęs šeimininką. Bylą likviduoja. Konstatuoja nelaimingą atsitikimą ginklą bevartojant.
Gydytojas, išskrodęs lavoną, tą geraširdį dėdę apšepusiais ūsais, konstatuoja: “Šimtą metų būtų gyvenęs: tokia sveika širdis buvo”.
Dvarelis atitenka kuzenei.
Šiandien pavasaris. Ji net mėgina šiandien nusišypsoti žmonėms. Bet žmonės paprastai jos vengia kaip užkrėstos.
Juodoji ponia Janina stovi kiemo viduryje ir tvarko žmones. Šiandien išimami visi langų rėmai ir plaunama. Ponia Janina, paėmusi bukąjį peilį, savo rankomis gramdo ir plėšia nuo iškultų langų mėlynąjį cukraus popierį. Langai turi būti visai sutvarkyti.
Pavasaris nedrąsiai šypsosi į šio ūkio žmones ir įžvelgia į tamsią seklyčią pro iškeltus langus, tas skyles sienose.