Jurgis Savickis “Pakasynos”
Šiurpoka rudens diena. Didžmiestis.
Berašydamas numeruotus raštinės laiškus, pro langą pamatau juodą katafalką. Ne juodą katafalką, bet juodo arklio snukį ir juodą vežėją. Arklys ypatingas. Tai kumelinga, dideliu tabaluojančiu pilvu kumelė švariai išdulkytu kailiu, nušveistomis kanopomis, kaip pridera į šitokią kelionę išvestam arkliui. Ji laiko įsispyrusi pirmutinėmis kojomis, paskutinėmis raižydama grindinio akmenis, nuo kalnelio besileisdama, ir tą katafalką, ir tą rimtai sėdintį juodą vežėją (šiaip jau nebe tokį rimtą, kaip kad ją šeria ir duoda jai avižų), ir gulintį padėtą ant katafalko gelsvo lakeruoto medžio padarą, žmonių karstu vadinamą, kuris ypatingai yra šiandien sunkus. Jai pritiktų šiandien silstelėti namie kūtėje, pavėsyje, ak, kaip tiktų, o ne paraduoti po miestą, per pilnai prigrūstą žioplių, žvalgančių jos naštą – vežimą ir ją pačią.
Keturi miesto paprasti vežėjai sudaro procesiją. Cilindruoti vyrai, gėlės sudėtos ant šikšninio vežimo užkločio, kuris smirdi varvoliu, stambiai juo šiandien dėl parado pritepus. Vežėjai nublukusiom apykaklėm, dėl senumo ir lietaus persimetusiom į violetumą, konkuruojantį su jų spindinčių nosių violetumu, šiandien yra nežmoniškai puikiai iššiūrenti, išlyginti, išdulkinti, kaip ir visi jų vežimukai ir arkliai. Jie laiko stačiai savo botagus, kaip kokius iškeltus viršum simbolius ar ženklus, bet ne mostaguodami kaip tinkami, kaip jie daro paprastai savo sielos ūpui išreikšti. Šiandien jie nusižiūri į primorių, katafalko vežėją; jis laiko stačią botagą, ir jie laiko stačiai botagą, jis į šalis nesižvalgo, ir jie nesižvalgo, nors laiko ir ūpo šiaip jau būtų, esant tokiam lėtam procesijos žingsniui, pasidairyti.
Viena tetiena, atsigręžusi diskrečiai į šalį, žiovauja gardžiai į savo pilką pirštinę. Kitoje rankoje ji laiko gėlių du pundu, sudėtinų ant kapinių, jai ir žmonėms beašarojant. Bet ji rezervavo sau teisės dviem atvejais ir dviem intencijom sudėti gėles ir tuo būdu turėti progos dukart išlieti ašaras. Šiaip jau, besėdint patogiame vežimuke, jai patogu, minkšta. Mintys tokios pat patogios ir minkštos kaip šito vežimuko siūbavimai. Bet, ilgai besėdėdama vienoje, kad ir labai patogioje vietoje ji įvargsta. Ji ima žiovauti. Kad ir labai įdomi rolė būti visų gatvėje žmonių atrakcija, pastabų ir domėjimosi centru, bet šitokios viešosios pareigos, priderančios genijams ir karaliams ir jai nutekusios šiandien valandžiukei, ją įvargina. Ne, ji ne pesimistė ir neieškanti pasaulio garbės, ji sau žmogus. Ji svajoja gardžiai apie pietus. Traktatas numirusio, jam dar atsisveikinant su šiuo pasauliu ir surašytas prisidedant notarui, Šiandien buvo paskaitytas visiems giminėms susirinkus pirmąkart taip santarvingai salone, ties karstu. Jis nėra per daug liuksurjoris, bet gana patenkinąs ją ir išskiriąs ją iš kitų žmonių tarpo nuo tos valandos, kai buvo paskaitytas šitas malonus dokumentas. Ji svajoja ir nemato, kad žmonės sukelia jai pasigailėjimo ovaciją ir kad jai reikalinga nustatyti minią kitu akordu. Liūdnu. Liūdnu. O akys?
Arklys, savo kolegos padedamas, tempia katafalką ir nebeįmano, kodėl žmonės tokie asilai: mirus vienam, pradedamos tokios keistos apeigos, kai įdedama į medinę dėžę ir pradedama vežioti ypatingu žingsniu, nuo kurio užeina noras snausti, po visą miestą.
Procesijai nutolus, tuščia gatve praeina moteris mados rūbais ir drūtomis, lyg pritvinkusiomis kojomis, matomomis iš po sijono, aptemptomis paniekomis, taip ištemptomis, tarytum jos sprogs. Kita eina tamsi, liesa, tamsių narčių miesto burtininkė, su įdžiūvusiu ir liguistu veidu ir tamsiomis akimis, tarytum išpuvusiomis.
