Jurgis Savickis “Marutės vargai” III dalis

Į Vainorų kambarį mėnulis liejo savo baltą šviesą, mesdamas lango darkytą išvaizdą ant grindų. Pro langą matyti tankus obelų sodas. Kambaryje trošku ir karšta. Ant suolelio nenusivilkęs miega Vainora, mažą pagalvinę po galvos pasikišęs. Miegas jo, matyti, labai sveikas ir tvirtas. Jis visai nejaučia nei musių, prilindusių jam į gerklę, nei tų nenaudėlių, juodų kadriliečių, įsisiurbusių jam į kaklą. Iš jo gerklės išsiveržia su švilpimu ypatingas knarkimas. Jis pučia ir prunkščia pro nosį ir ūsus. Kitam kambariukyje guli pažįstami mums vaikai. Berniokas, nusispardęs užklodę, ir jo sesuo, pasidėjusi rankelę po galva. Tiek daug jie prisilakstę per dieną, tiek prisivažinėjo, tiek prinešiojo pietų ir pavakarių, kad už vakarienės jau neišlaikė ir užmigo bevalgydami. Veideliai abiejų tokie nušvitę, ramūs, ir galbūt jie sapnuoja apie aniolėlius su lengvučiais sidabro rūbais, su dideliais baltais mosuojančiais sparnais, sapnuoja apie dėdes, duodančius jiems daug daug saldainių, apie riestainius ir medauninkus, kuriuos parveža tėtė jiems iš mugės.
Jie gyvena tuomi svajonių laiku, kada vargai tokie neilgi, kada diena per trumpa linksmam žaidimui, kada saulutė taip neišsakomai linksmai šypsosi ir maudo visus vaikučius savo spinduliuose.
Miega visi. Tik rūpestinga Vainorienė negali dar užmigti, nors ir neankstybas jau laikas. Rūpestingos mintys apie ūkį, apie savo šeimyną, apie darbus neduoda jai ramumo. Ji atsilošusi ant pagalvio, laikydama rankose ilgą juodą rožančių, pašnabždomis prašo Dievo malonės.
– Šventa Marija, motin…
Šnabžda ji su atsidūksėjimu karts nuo karto garsiau, ir jos duslus balsas skleidžiasi kambario tylume.
Ilgai meldžiasi Vainorienė ir pati turbūt nežino, kelintą sykį varo aplinkui rožančių. Kartais visai nepasaugo, kaip mintis atsitolina nuo poterių, ir svarsto visai kita ką.
“Kaži, kas pasidarė tai baltakaktei, tokia buvo pieninga karvė, o dabar visai užtrūko ir, rodos, truputį skundžiasi paskutine koja. Tai turbūt tas senis piemuo užvijo, ne kitaip jau. Pasigadino jau žmonės, niekam neverti… Tik žiūri, kaip šeimininkui padaryti kokią pragaištį.”
“Oi, tas sūnelis, neperšaltų tik: užsimanė sode gulėti. Na, kas tai matė gulėti ant oro… ar vėjelis, ar lietus, tuoj liga. Na, tesižino, kaip nori. Juk greitai žada išvažiuoti į mokslus jau. Privargs, kiek tik gana. Oi, jau tie mokslai… Taip jau, rodos, Dievo meldžiau, kad išeitų į kunigus. Ne. O kaip būtų gražu, kaip palinksmintų senatvėj, kad pamatyčiau savo sūnelį su arnotu prie mišių šventų. Šit garsiai garsiai gieda ir laiko Dievą rankoje, o visi žmonės lenkiasi, lenkiasi. Ne, neišlaikyčiau turbūt ašarų neliejusi… O viskas kitaip išėjo. Matyti, jau tokia Dievo valia…”
Vainorienė dar ilgai mąstė ir rūpinosi, tik staiga atsiminė, kad nuklydo nuo poterių, ir atsidūsėjusi iš naujo pradėjo kalbėti rožančių už popiežių šventą, už vėles čyščiuje kenčiančias, už daug daug ką nesuspėjo dar šiandien pasimelsti.
Vainorienė dar ilgai nemiegojo.
Kambaryje buvo karšta, tylu, Viskas lyg užmirė, tik musė nesiliovė zvimbusi.
Suurzgė kažkur šuva.
Vainorienė atidžiai klausėsi,
Lyg kas kalbėjo virš lubų,
Staiga seklyčios lubos baisiai pradėjo tratėti, traškėti nakties tylumoje. Kažkas sudundėjo ant lipynių.
“Pasiuto jau turbūt žmonės… Na, kas tai matė per kiaurą naktį trankytis. Nei gėdos, nei ko… Tai tas… Petras… Taip, taip. Juk man sakė, nemelavo, kad Mariukė siunta su juo. Na, ir aš pati suprantu… Jau taip negalima… Reikia pačiam pasakyti. Per naktis nemiega, velnią tik linksmina, na, koks jau gali būti darbas nemigus”…
Vainorienė ilgokai mąsto, ar sakyti vyrui, ar ne. Galų gale ryžosi pati eiti perspėti.
“Och… Pasileido žmonės… Visai pasigadino…”
Ilgai ji ieško degtukų, bet niekur negali jų surasti.
“Na, čia pat padėjau prie savęs ir nėra… turbūt jau pats pagriebė, berūkydamas vakare”.
Graibinėdama patamsiais, ant stalo niekaip negali surasti degtukų. Ir lyg tyčia nukrito blėkinis bliūdelis, nustumtas Vainorienės alkūne, ir prie pat šeimininko pagalvio.
Ilgas tarškėjimas.
– A velnias? Kas čia baladojas? – pašoko staiga pats. – Na, ko, boba, valkiojies?.. Bala žino, ko nemiegi ir kitiems neduodi užmigti…
– Ieškau užsižibinti. Šit norėjau lipti Mariukės peržiūrėti, – kalbėjo Vainorienė, lyg išsigandusi netikėtai pažadinusi vyrą.
– Na, kokiam biesui jos tau prireikia nakčia?..
– Tu nieko nežiūri, tik parpi pilvą ištempęs, viską ant manęs suverti: Mariukė per naktis trankos, nemiega, tai jau nerūpi, tu to…
– O lįsk į uodegą su savo Mariuke, – rūsčiai tarė Vainora, vėlei išsitempdamas ant guolio ir užsitraukdamas ant galvos trinyčius.
– Tu vis taip… Toks jau neišmanėlis… Kas jau do šeimininkas, kad negalėtum nė žodžio pasakyti, pamokyti. O koks jų darbas, pats matai. Per naktis nemiega, o dieną snaudžia. Viens nedirbs, kits nedirbs, o algą dėlto mokėk…
Vainora, pasislėpęs po trinyčiais, atsimerkęs vieną akį, ilgai kentėjo tą verkšlenančią kalbą ir jau jau drūčiai rengėsi susibarti, tik staiga suprato bobą iš tikro šventą teisybę kalbant.
“Jė. Vienas nedirbs, kitas nedirbs, per naktį sius, o jiems mokėk…”
– Na, na, ilsėkis, boba… Aš pats nueisiu. – Tuoj ir išėjo.
– A, pasileido žmonės. Visai pasileido…- ilgai murmėjo Vainorienė, eidama gulti ir taisydamasi patogiau savo patalynėje.
Vainora užlipo ant aukšto, bet, nieko neberadęs, nuėjo į tuščią arklidę. Ko? Jis žinojo ko. Priėjo atsargiai, kad nesusibaladotų prie stovinčio ten vežimo, atrišo kaklininkus nuo dyselio, sulenkė juos ir, suspaudęs rankoj, skubiai nuėjo… mokyti. Eidamas pro šalį šulinio, pamirkė kaklininkus lovyje. Užlipo ant šieno. Apsidairė…
“Ė, šėtonai, kur sulindo…” Ir iš visų jėgų užnešė kaklininkais per kūną dar miegančiam Petrui. Ir tuojau dar ir dar, ir dar.
Iš baisaus skausmo Petras pašoko apsvaigęs ir, nieko nesuprasdamas, traukėsi tolyn.
– Aš jums parodysiu, kaip knistis po šieną…- rėkė iš visos gerklės Vainora, ir tuojau pasipylė visa keiksmų srovė. Jo auka dabar liko Marutė… Ir kanapiniai skaudūs kaklininkai, valdomi žmogaus pasiutimo, giliai kirto ir braižė jos jauną kūną, suteikdami nežmoniškus skausmus… Ir jinai ūmai pašoko, suriko nesavo balsu, suklupo ir vėlei pašoko. Vainora keikdamas mušė, ir kirtis už kirčio krito baisiai ant jos galvos, krūtinės, rankų.
Šauksmas, keiksmas, riksmas, kirčių žimbėjimas, baisus klyksmas, – viskas susimaišė į vieną pragarišką balsą, kursai galėtų kiekvienam suspausti širdį.
– Tuojau man namo, rupūžės, – rėkė Vainora užkimusiu iš pasiutimo balsu. – Aš jums parodysiu, prakeikta dvasia…- šaukė jau pailsęs ir atlyžęs iš pirmo piktumo.
“Velniai!”- garsiai dūsuodamas pro nosį, lipo jis žemyn. Pamatęs pro atviras duris, kad dangaus pakraštys pradeda žibėti raudona spalva, suriko visa gerkle:
– Į darbą man tuojau… Aš jums pr…- sutrenkė garsiai durimis. Viskas nutilo, Marė ir Petras – abudu stovėjo ilgai nesijudindami. Marutė springo nuo karčių ašarų, raudojo nuo sopulių, skaudos ir gėdos. Pagaliau, užsidėjus rankomis akis, pilnas karčiausių ašarų, tyliai išėjo pro duris.
Buvo dar tamsu. Ant dangaus jau degė aušrinė. Kilo nuo pievų ūkai. Paukščiai skardžiai dainavo rytinę giesmę… tekančios saulės giesmę.
Prasidėjo nelaiminga diena. Pusryčiai. Kone visi jau susirinko, tik Petras dar užtruko prie arklių. Visi tyliai valgė lauke po šakotu kaštanu. Marutė, lyg pasislėpusi, atsisėdusi ant gryčios slenksčio, srėbė bulvienę. Ji visai nenorėjo šiandien valgyti, bet draug nenorėjo gadinti tvarkos.
Tai nebebuvo ta linksma gyva mergina. Sėdėjo sulinkusi, žemai užsileidusi gobtuvą ant kaktos. Kaklas vienam šone buvo mėlynas, įtinęs. Liūdnos mintys kaip žiemos lediniai vėjai siaubė jos karštoje galvoje. Ji lyg buvo užsirūstinusi ant Petro, kurs net apginti jos nuo skriaudos ir mušimo negalėjo. Ji jautė, kaip kone visi badė ją savo šaltais reginiais ir neprijautimu, net bjaurėjosi, ypač moterys. Širdį jos draskė ir degino gėda, ir jai rodėsi, kad ji kažkam prasikalto, kad baisiai nuodėmingo ir šlykštaus kažką padariusi. “O ne, ne aš, tik žmonės daro bjaurumą”, – prieštaravo jos širdies balsas. Nelaimei savo atsiminė, jog šiandien žadėjo ateiti pas ponią jos motina daržų ravėti. Bent taip prižadėjo. Na, kaip ji dabar pažiūrės į akis motinai, kaip ji ją sutiks? Ai! Taip negerai, Taip skauda širdis.
Visi jau žinojo apie nakties atsitikimą. Praeidami pro šalį Marutės, šnairomis žiūrėjo į ją. Prie stalo nors ir kalbėjosi visi, bet lyg ko trūko. Nebuvo girdėti nei tų paprastų linksmų kalbų, nei juokų, jei ir buvo, tai tokie nuobodūs, nelinksmi. Senis piemuo kalbėjo šiandien daugiau kaip visuomet. Jis pasakojo apie kažkokį sapną, pasakojo apie savo kojų skaudulį.
– Et, išgis, dėduk, lig vestuvių! Bet ar ne dėduks šokinėjai taip smagiai šiandien nakčia ant šieno? Turbūt iš to ir koja susopo? – klausė Vincukas, lyg nieko blogo nemąstąs.
– O greit, greit, vaikeli, – atsakė senis, neišgirdęs, ką sako Vincukas.
Kai kurie nusijuokė iš to nesusipratimo. Marutė, nors toli sėdėjo, bet išgirdo ir paraudo iš piktumo ir gėdos.
Įsikišo ir Barbė:
– Pusk tik, pamply! Mat, paršo galas, ir kišasi kur neklausiamas.
– O tu, mano Barbute! Senatvė turbūt ir tau, kad nematei, kaip šiandien katinas čirpino dvi žiurkes daržinėje… Abiejų kažkur nematyt…
Bet staiga Vincuką taip smagiai kažkas kvaktelėjo į kuprą, net žvangtelėjo, paskui į antausius, net ugnis pasibėrė iš akių. Prieš Vincuką stovėjo įsiutęs nuo nakties Petras.
– Maučat! – suriko Petras, gavęs ant ko išpilti savo nuoskaudą, trenkdamas kumščiu į stalą. – Liežuvis niežti, tai atbukinsiu! – piktai tarė jisai, sėsdamas už stalo, ir pradėjo šnerviuodamas ir patylomis valgyti. Vincukas išbalęs nutilo lyg nebylys. Visi jau pabaigė valgyti ir skirstės į visas šalis. Už stalo beliko vienas Petras ir mergina, kuri stalą valė, blokšdama plutas ir žieves į sterblę.
Taip blogai prasidėjo ta nelinksma diena. Greitai visi išsiskirstė į laukus. Marutė, atsitraukus nuo kitų, norėjo užsimiršti sunkiame darbe. Dirbo, kiek įgalėjo, bet skaudžios mintys slogino jos sielą.
Prieš pietus tikrai atėjo Marutės motina ir, išgirdusi nuo ponios atsitikimą apie “mokslą” daržinėje, nėmaž nustebo ir pradėjo dėkoti poniai, bučiuodama jai rankas:
– Ačiū jau, poniute, kad suklydėlių neapleidžiat ir sergstat. Tai man sutvėrimas! Nei gėdos, nei nieko… Na, te man tik pasirodo, aš jai, padlai… A! Gerai, pasiutėle, tik maža turbūt davė da… Juk vaikas, savo vaikas, o pati kailį išnersiu už kvailybę. Jauna da, devyniolikos metų, sakyk man tamsta – išperti gerai nugarą gyvatei tai…
Ilgai kalbėjosi abi motinos apie reikalingumą vaikams tėviškos pasargos.
Parėjus pietums, teko ir Marutei nuo motinos, bet ne taip jau baisiai, kaip buvo žadėjusi ir kaip tikėjosi pati Marutė.
Plūdo iš tikro, bet sulig “kailio nėrimo” nepriėjo.
Lig vakarui viskas nutilo, ir visi lyg apsijaukė su nauju Marutės padėjimu.
Eidama gulti, ir Marutė lyg atsiduso laisviau, tik karštos, širdingos pasiguodimo ir maldos ašaros ritosi per skruostus., Sunėrusi rankas, klūpodama, nuleidusi galvą ant patalo, ilgai ilgai, kažkaip nepaprastai meldėsi ji, ašaros pačios byrėjo, kol neišraudojo savo vargų ir skriaudų, kol neišdilo erškėčiai širdyje. Marutei pasijuto geriau, lengviau…
Jos dvasia nurimo, ir veikiai užmigo ji taip ramiai ir lengvai kaip laimingas kūdikis.
Lyg nebūta visai jokių vargų jos gyvenime…