Jurgis Savickis “Marutės vargai” I dalis

Giedros vasaros priešpiečiai. Kaitra… Saulė nuo žydro dangaus lieja savo karštą šviesą ant visko; ant medžių, ant laukų, ant pievų žalių, ant judančių laukuose žmonių.
Tyras dangus, jokio debesėlio.
Jokio atvėsio, nė to malonaus vasaros vėjelio. Ir medžiai, ir žmonės – viskas pailso, visiems sunku kvėpuoti. Paukščiai nutilo ir pasislėpė paunksmėje, kur kas galėjo.
Žemė nuo karščio garuoja, alsuoja. Pieva. Plati, žalia pieva, nuklota išdžiūvusio šieno pradalgėmis. Sukrauti keli kupečiai. Pievoje kruta marguliuoja žmonių būrys. Tai Vainora išsivarė visą savo šeimyną. Nuo mažo lig seno, visi čionai.
– Nėr ko su oru juokauti. Neduok Dieve lietaus! Viskas per nieką.
Visi gerai tą supranta ir dirba sušilę, kiek įgalėdami. Nebeskrenda dabar dainos tyliomis pievomis. Tik ret iš reto atsiliepia. Kas lyg nenorėdamas, lyg tingėdamas, ir vėlei tyka.
Vien grėbliai šniokščia, kemša ir valo pluoštą už pluošto. Išsivilkę vyrai let let suspėja vaduoti merginas ir plekuoti priverstas šieno krūvas. Nors ir negreitai, bet dygsta kupetis po kupečio. Nuvalyta pieva vis didyn, vis platyn lieka gryna, žalia.
– Pašėlusi kaitra. Bus jau turbūt lietaus, – pastebi Petras, jaunas vikrus vaikinas, šluostydamas rankove prakaituotą kaktą.
– Dievas tai žino… Na tik, vyrai, moters! Obria, obria… Pietūs nebetoli, – ragina pats šeimininkas, vilkdamas užsivertęs ant savęs baisų pleką šieno: tik kojos matytis.
Pietūs… Kas gi nelaukia tų pietų? Tos trumpos atsidūksėjimo valandėlės po sunkių darbų.
Laukdama dirba ir juodbruvė Marutė.
Nors jinai gerai nuvargusi, bet kažko atboja ir žengia taip tvirtai ir liuosai su kitais pirmyn. Jos veidas sušilęs, kakta prakaituota. Puikūs juodi Marutės plaukai, išsidraikę iš po sunkių kasų, slenka jai ant kaktos. Skruostai įkaitę dega.
Ak! Tie skruostai su linksmomis duobutėmis: tos žydros akelės it giedros žibuoklės! Kiek jumyse žavėjančios laimės, to kūdikiško linksmumo, lyg pavasario dienos giedroj saulužėj!
O kiek berneliams, pamačius Marutę, plaka širdis smarkiau, kyla audra sieloje!
Marutė pailso. Bet iš po kaktos – paslaptingose akelėse tai sužiba žaibeliai, tai skęsta rami laimužė… Akys jos tai juokiasi, tai žaidžia ir kalbasi su širdim.
O Marutės mintys toli šią valandą nuo tų kasdieninių vargų, nuo darbo, nuo šiurkščių žmonių. Ji skraido kažkur toli, kitam pasaulyje, danguje.
Nelengvas darbas nuo aušros lig vėlyvam vakarui ištampė jos gyslas, džiovina jos burną, bet niekaip neįgali jos. Jinai vis šauni, jinai vis graži. Siela jos tvirta, nes visa esybe jos gyvena ir dega pirmos meilės karščiu ir stebuklingomis meilės svajonėmis.
Jinai myli Petrą.
Kartkartėm begrėbdama Marutė atkreipia akis ir ilgai ilgai negali atitraukti jų nuo savo Petrelio.
Antai jis sukinėjasi grėbikų eilės pradžioje, štai stipriau už kitus prikopia prigrėbtąjį šieną, tvarko grėbliu. Štai lenkiasi, jau velka didelę naštą. O, Petrelis jos drūts kaip jaunas ąžuolas, jis niekuomet nepavargsta, jis visuomet juokauja.
Na, tik ir gyvena jis vos dvidešimt penktą vasarėlę, todėl viskas linksmina jį, ir saulužė juokias meiliai.
Marutė dar nieko tikrai nežino, ar myli jis ją. Kas iš to, jei kartais taip meiliai kalba, kartais juokauja, kas iš to? Juk bernas ir su kiekviena taip pat. O Dievuliau brangus, kad jinai iš tikrųjų išgirstų, ką sako jo širdis! Viską atiduotų už tai! Kaip jinai jį mylėtų, visuomet būtų drauge kaip su balandėliu! Ak, kaip jinai jį myli! Oi, myli ir dabar! Bet Petras niekuomet nekalbėjo jai apie savo meilę. O kartais būdavo toks rūstus ir kartais šiurkščiai apsieidavo su ja. Na, juk iš tiesų ir vyras ne visuomet gali būti kaip koks ponaitis. Ai, jau tie ponaičiai!.. Ir šį, ir tą, ir tiek jau prikalba visokių žodžių. Tu jau ir tokia, tu ir šiokia – net galva gali apsisukti nuo tų kalbų, o kam jos vertos… Et, tik ant liežuvio…
Marutė suvis nenori mąstyti apie ponaičius, tikriau, apie ponaitį, bet mintys vis prašosi, nenustumiamos.
Kas gal rūpėti jai koks ten ponaitis? Juokai tik… Na, ir kas gi buvo galų gale? O kokia ji kvaila! Nieko nebuvo. Bet taip aiškus atsiminimas neduoda ramumo Marutei.
Tat buvo dar pernai vasarą.
Vieną šiltą subatvakarį, nuvargusi nuo rugių kirtimo, Vainoro šeimyna susitarė važiuoti maudytis į upę. Šeimininkas davė arklius. Ir visi važiavo. Važiavo ir ponaitis. Kaip buvo tąsyk linksma… kaip neseniai, regis, tas buvo, tartum vakar! Vežėjas, sėdėdamas ant gardelių, balsiai švilpavo ir rėkavo ant arklių. Arkliai kirto greitai risčia. Vežimas tarškėjo, ir nors pilnas, bet šokinėjo. Vežime visus baisiai kratė. Nuo gardelių slinko visi žemyn į vežimą ir atgal. Rėkaudami ir dainuodami privažiavo lig upės kranto.
Palikę arklius sodžiuje ant kranto, garsiai kalbėdami ir dainuodami, skubiai ėjo visi per skardus ir lazdynus pas upę.
Dangus sutemo; liko toks juodas, baisus. Ir upė ritosi juoda kaip tas dangus, kažką amžino, nesuprantamo šniokštė, bangavo. Krantai tamsume neaiškiai apsibrėžė, lyg vienijosi su vandeniu ir sykiu plaukė. Vien lankūs karklai, vaizdingai nusvirę nuo kranto į upę, glostė tamsų vandenį, siūbavo ir maudės. Kažkur tolumoje rėkavo ir plaukė vyrai. Marutė maudėsi netoli nuo juokaujančių ir linksmai kalbančių merginų. Gilus, švelnus upės vanduo apsupo baltą, šaunų Marutės kūną. Bangos kilnojo ją ir ant vandens paviršiaus skleidė jos juodas, ilgas, palaidžias kasas. Baltos lelijos, palengvėl linguodamos virš vilnių, glaudėsi prie jos jauno, gražaus kūno, lyg nenorėdamos visai nuo jos atsitraukti.
Ir karklai, ir vanduo, ir bangos siūbuojančios tyliai šnabždėjo Marutės dailią, bet draug baisią ir įdomią pasaką, tartum geisdami užžavėti ją savo gražumu, lyg pasiilgę, lyg atradę Marutėje gražių gražiausių vandenų deivę.
Dangus liko kaskart juodesnis, rūstesnis ir šniokšdamas slinko vis artyn ir žemyn prie matušės žemelės. Marutė skubiai išlipo iš upės ir vilkosi baltus rūbus.
Kažkur toli toli vos girdimai sudundėjo griaustinis.
O go go gooo – skrido vyrų balsai palei upę, į visas puses.
– Skubėkit, merginos! Tuojau važiuosim, lietaus bus!.. – šūkaudamas ragino kažkas toje pusėje, kur maudėsi vyrai.
Linksmai šnekučiuodamos, greitai vilkosi merginos ir nuskubo prie laukiančių vyrų.
Iš tikrųjų šit tuojau tuojau bus lietaus, visi skubėjo eiti.
Merginos užtraukė kažkokią dainą apie pavasarį ir lakštingalą.
Nebetoli sugrumėjo vieną, kitą sykį. Daina nutilo.
– Na, vyručiai, greičiau, juk sulis, – kažkas atsiliepė iš būrio.
Staiga dangų pervėrė spindinčios, laužytos žaibo vilyčios.
Dangus nušvito, ir žaibas apšvietė skubiai einančius žmones. Apšvietė ir Marutę, išsigandusią ir tokią skaisčią, su lelijomis juoduose plaukuose.
Staiga čia pat krūmuose trenkė baisi perkūnija, lyg lūžo dangus, ir atbalsis griausmo traškėdamas slinko tolyn, lyg lūžo uolos, lyg poškėjo medžiai.
– Na, brač, ir smagiai trenkė, – atsiliepė senis Vainora.
Marutė nusigando, net kvapą užėmė. Tamsume kažkas šnabždėjo poterius, ir ta karšta ir tikra šios valandos malda dar labiau baugino Marutę ir neramumą joje kėlė.
Pradėjo smarkiai lyti; lietus ūždamas plaukė stambiais lašais.
Iš visų pusių žaibavo ir grumėjo be paliovos. Marutė bijojo. Jinai jautėsi tokia maža prieš galingą Dievą, it mažiausias vabalėlis. Šit šit, rodosi, Dievas tuojau trenks į ją už jos nuodėmes, ir nieko nebeliks. Jai rodėsi, kad dabar jinai tokia silpna, be pagalbos, visų apleista.
– Marute, nesibijok… Aš čia… Te, apsisupk ploščiumi… Na, duokš ranką…
Marutė krūptelėjo.
Kažkas apsupo ją lengvute drapana, tvirtai suspaudė jos ranką, kaži kas taip švelniai ir karstai apvijo ranka jos liemenį. Nesuprato iš pradžios Marutė.
– Na, kas čia? Traukis!..
– O, Marute, nešauk… Aš čia, su tavim, tu mano gražus sapnas, rožyte dailioji,- kaži kas taip lengvai lengvai palytėjo karštomis lūpomis jos degantį veidą. Pažino jautrų balsą: tat buvo ponaitis.
– Leisk tamsta… Negerai… Dievas barsis… – priešinosi jinai dusliu, pertrauktu iš baimės ir nepasitikėjimo balsu.
Bet ponaitis dar tvirčiau prispaudė ją prie savęs. Marutė jau norėjo išsprukti ir nubėgti, bet netikėtai priešais sublizgo žaibas, ir kurtinantis griausmas nugąsdino ją, net sudrebėjo visa. Lyg norėjo raudoti… ir, visai nenumanydama, ką daranti, atšoko atgal ir glaudėsi pati prie ponaičio.
– Na, nesibijok, nusiramink… Tu, mano gražioji, kaip aš tave myliu. Ak! kokia tu puiki, kaip aniolėlis – ir tarp tų būrų!
Kokia tu skaisti, kaip rožė, kaip dangus, niekuomet negaliu atsižiūrėti, atsigėrėti tavimi.
Bučiavo, kalbėjo…
– Mariuk! Mariuk, grėbk dailiau, nepalik šieno, nėra čia paskui tavęs liokajų! – sušuko Vainora, praeidamas pro šalį Marutės su šieno našta.
Aukso sapnas dingo…
Marutė, suėmusi visas savo pajėgas, iš visos sveikatos stengėsi pavyti savo kaimynes ir grėbti švariau. Iš tiesų grėbė nedailiai. Tik dabar jinai pasijuto baisiausiai nuvargusi: strėnas laužė, rankoms buvo sunku, – gyslos sutingo, ir pūslės ant delnų smailiai dūrė.
– O, kaip saulė aukštai, – stebisi linksmai Marutė, – tuojau turbūt pietūs.
“Dar pagrėbsiu porą pradalgių, – galvoja jinai, – šit lig anam antai samanotam akmeniui, tai jau ir subarškins pietums”.
Oi Dieve, Dieve, kaip jinai ištroško gerti, taip sausina! Ne, jinai neis dar. Vėl šauks seimininkas, šit dar truputį pagrėbs, paskui atsigers, o ten turbūt ir pietūs.
O rytoj šv. Jonas… Žadėjo visi važiuoti į Raseinius į atlaidus. Marutė svajoja, kaip ji dailiai rytoj pasipuoš. Na žinoma, dėvės tuos naujai pasiūtus gražius rūbus, į kasas įsipins rūteles, apsigobs baltu gobtūru, taip, – tuo baltu šilkiniu gobtūru (jisai jai taip pritinka), prisisegs prie naujų rūbų raudonas rožes, dar pridės kelis žydinčius žirniukus ir važiuos sau kaip kokia panaitė. Už vežėją, žinoma, bus Petras. Ak, kaip bus gerai… Visai netikėtai sau ir kitiems Marutė uždainavo vieną iš tų reikšmingų, širdingų lietuviškų dainų. Iš jos jaunos krūtinės veržėsi skambus meilės ir laimės balselis.
Jai pritarė kitos merginos.
Daina skambėjo ir skrido tyliais laukais, pievomis, atsimušdama į tankias, ramias girias. Girios gėrėjos ir kartojo jos aidą.
– Na, tik žiūrėkite, ir merginos pradeda atkrusti,- juokiasi Petras.
– O jau vos galėjo parėplioti, skuzbezdos, – pritarė jam pusbernis Vincukas. Bet tie taip atviri Vincuko žodžiai baisiai įpykdino arti grėbiančią seną Barbę.
– Eik tu, pamply, nemurmėjęs. Trys sprindžiai nuo žemės, ir jis mat: parėplioti…
– Pačiai pilve žarnas sutraukė, šunims ant blėkų išmesti, ir tai neės.
Abi pusi nesiliovė karščiuotis.
Ir gal tas karštas ginčas būtų išsireiškęs smarkiau, jei nebūtų sustabdęs jo pats šeimininkas, ramindamas, kad “rytoj galėsite peštis, kiek tik valiosite”.
Daina merginų nutilo.
Tik atbalsis plasnojo ten toli miškuose.
– Ar nežada atvažiuoti šiemet ponaitis? – užklausė Vainoros vienas senas, apžėlęs, neskusta barzda kumetis, lygindamas kupetį.
– Žadėjo, o Dievas jį žino. Mokslas…
– Na, o sakyk man, ponuli, kuom jau žada būti Kazelis? – įdomaudama įsikiša į kalbą bobelė, sena ponaičio auklė.
– Mat bobai, ir jai rūpi. Ugi kamarninku bus, – aiškino Vainora.
– Ve, brolau, kamarninku, girdi, – stebėjosi kumetinis. – Juk moksle įsivaręs, kiek tik negana, bet kamarninku būti, tai jau ne kožno galva išneš. Mačiau ir aš tą, tik seniai, dar dvare būdamas už piemenį, kas tas do kamarninkas. Atvažiavo toks ponas, guzikai tik blizga, žiba. Suvarė visą krūvą žmonių, žinoma, kur jam vienam sutraukti begalė laukų ant tos popieros, ant pleno, vadinasi. Laksto tarp visų, sukinėja tą savo žiūroną, žiūrinėja išsišiepęs ir viską užrašo. Ant rytojaus atnešė ir tą pleną, toks išmargintas… Visas dvaras, sako, čionai. Va galva!
– Mokslas… – iš gilumos atrėmė Vainora.
– Sako, plenas, plenas, o be supratimo. O tu jį padaryk, šit būsi galva. Dabar ta potograpija… Andai sūnus, katras iš Amerikos, vis kalba ir kalba: “Eiva, tėte, pas žydą potograpijos traukti”. Na, manau, bandysiu, jei žmogus taip nori, ar šiaip, ar taip jau senatvė. Prieš nueinant pas tą žydą, truputį įkaušome dėl visa ko. Atėjome ir pas tas potograpijas. Sūnus pirmas atsisėdo prieš kažkokią kerėblą su stiklais, užkeitė koją ant kojos, atsilošė, užrūkė papierosą. Na, manau, prapuls sūnus: taip jis šaipos, taip jis kraipos, kad tik visą nesutrauktų į tą potograpiją. Velnias žino, kur ten subraškėjo toje kerėbloje. Sūnus tuoj atsistojo, na, sako, dabar, tėte, sėskis. Na, manau sau, juk išlaikiau, kaip mūsų kalvis dantį traukė, tai gal ir čia išlaikysiu. Apsvilins, ma jį bala! Juk tik vyras esu. Sėdžiu kaip negyvas ir laukiu: “Na, tik linksmiau, juokis, tėte”, – šaukia sūnus. Kad tave šunys kur papjautų su savo linksmumu, manau sau: “Kelkis, tėvai, jau gatava”, – vadina sūnus. “Tfu! Spjauti ant tos žydiškos nosies. O kada ta smarvė trauks?” – klausiu aš sūnaus. “Eiva namo, jau gatava”. – “Je, taip ir eisiu namo po tų traukinių, vesk vėlei pas Lozorių”. Kitą nedėlią atneša sūnus tas potograpijas. Kaip išlieta! Ir galva! Ir šnervės, ir sūnus juokiasi, ir papierosą dar neužmiršo, padlos, numuliavoti. Šit, sako, potograpijos, lengva pasakyti… Na, ir pagedęs daiktas, kaip tu ten gali nutraukti.
– Na, ir meluoti moki, senis, kaip pasamdyts, – juokiasi Vainora.
– Va ir meluoti jau! Rytoj pasiimu ir atnešu visas potograpijas.
– O vis mokslas…- stebisi pats Vainora.
Taip kalbasi sau ramiai du senu pažįstamu, ir abu viršuoja kupečius ir triūsia apie juos.
Begrėbdama sykiu su kitais, vėlei prisiartino prie šnekančių sena auklė, išgirdus, jog ponas su kumečiu dar kalba apie mokslus, pati tam prijausdama, vėlei įsikišo į pašneką, – tai taip jai rūpi Kazelis.
– Taigi ir aš sakau, mokytam žmogui visur gerai, ar tau pasirašyti, ar įskaityti, jau nieks nesusuks. Ar tu vargamistra, ar tu monopolščiku, ar advokatu – visur pritiksi ir viską gali.
– Phi!.. Tai rods advokatų, ko nematė boba. O man rodos, pone, jog mūsiškiui ponaičiui nebedaug jau reikia lig kunigui.
– Kur negalės… Bet, sako, nenorįs. Et, vėjai galvoj, o galų gale – kaip sau nori. Juk, po tiesa, ir kunigo pelnas sumažėjo, tai ne pirma. O dar priviso tų cicilikų, marijavitų, visokių mandragalvių. Sunku kunigui dabar, tai ne pirma. Vienas nesmagumas…
– Dievas duos, uždirbs ir be kunigystės! – linksmina senis kumetis savo poną.
Ilgai dar kalbėjos tiedu senu pažįstamu, galima sakyti, draugu; užjautė viens kitą, na, ir, žinoma, suprato viens kitą.
Marutė vis grėbė sykiu su kitais. Buvo nuvargusi, bet laikėsi taip jaunai, šauniai. Seniai paliko užpakaly ir tą samanotą akmenį, užgrėbė už plevėsuojančio sakomis beržo, o tų pietų kaip nėr, taip nėr.
Pagaliau jinai ir užmiršo apie juos.
Iš pašnekos pono su kumečiu Marutė išgirdo, jog žada atvažiuoti ponaitis.
“Nelabasis jį čia neša…” – tarė ji sau. Bet pagaliau, ką jai tai rūpi. Ponaitis, ponaitis… Tevažiuoja, kur jam reikia.
Ne, ji visai nekalta, kaip lelija. Ji myli savo Petrelį. O dievužiau brangus! Kaip jį ji myli! Kaip ji būtų linksma, kad tikrai žinotų, ar myli jis ją. Šit, rodos, tąsyk nevalgius būtų, kad tik su juo sėdėtų, šnekėtųs, jo geltonus plaukus dėsteliotų. Ak, koks jis vikrus, gražus! Kaip ji mylėtų jį! Dailiai dailiai aptaisytų: išaustų gražaus čerkeso su mažais langeliais, marškinius išskalbtų taip baltai, gražiai sušukuotų jam plaukus (jisai pats nemoka) ir eitų sau sykiu į bažnyčią. Visos jai pavydėtų…
– Na, tik žiūrėkite… Tai vyras kaip pipiras su pietumis ateina, – linksmai prasijuokė Petras.
Iš tikrųjų takeliu, apšviestu saulės, tarp siūbuojančių rugių, eina dvi mažos žmogystos. Tat pono vaikai: berniokas su dideliu brylium, sesutė jo nusmukusia nuo galvos skepetaite, su plevėsuojančiais ore gelsvais plaukais.
Pamačius ateinančius, visiems lyg padaugėjo jėgų, lyg papūtė švelnus vėjelis. Grėbti buvo lengviau, ir grėbė visi kur kas linksmiau.
O vaikas skubiai kuteno, įsuko jau į pievą.
Abu buvo įginkluoti ir apsunkinti gausia našta – pietumis. Berniokas stipriai žengė pirmas. Per pečius buvo perkeistos nutįsusios terbos, iš katrų kyšojo šaukštai. Rankose jis nešė atkišęs didelį bliūdą košės.
Mergaitė gi, gerokai pasilikus nuo savo brolio, sunkiai tempė abiejose rankose du puodus pieno.
Su dideliu vargu perlipo jie tvorą ir buvo jau čia, prie grėbikų.
Pastatę visus daiktus ant nugrėbtosios pievelės, vaikai nubėgo pas moteris. Berniokas, su dideliu vargu ištraukdamas iš ankštų kišenių, dalijo įsirpusias ankstyvas vyšnias. Dalijo visiems: Barbei, Marutei ir senai auklei.
– Tai gerumas to ponaičio, – visi gyrė bernioką.
– Ryto reiks parvežti iš Raseinių… Na, ką nori?
– Arkliuką…- tarė tvirtai berniokas.
– Na, o tau, Onyte?
– O man jau cukielkų…
– Tai man vyras, boboms neša, o vyrams tai ne, – juokavo Petras.
Berniokas sumišo ir nežinojo, ką atsakyti.
– Norėtum, negausi, – skardžiai juokėsi Marutė.
Visi dar grėbė, lyg nematę tų brangių indų. Pagalios pats jau šeimininkas neiškentėjęs pašaukė pietų.
– Na, vyrai mūrai, gana! Moters, baikit, eisme pietauti!
Senesnieji, lyg nenorėdami, iš lėto smaigė savo grėblius į pievą; kitas bakstė grėbliu kupetį, dabindamas jį. Jaunieji gi, linksmai šnekučiuodami, tuoj viską metė. Vincukas šokinėdamas leidėsi bėgti pirma visų prie bliūdų, balsiai šaukdamas: uha u-ha-ha! Jis jau norėjo pasukti iš to linksmumo Barbę, prabėgdamas pro šalį, bet ta parodė grėbliu ore tokį daug reiškiantį ženklą, nuo katro Vincuko karštis truputį atšalo.
Visi susėdo ir apgulė bliūdus.
Pietus valgė mažai kalbėdami, nežiopsodami, na, ir, žinoma, skaniai.
Vincukas dar surado laiką pagirti, kad duona didžiai švelni esanti, na, ir glemžė už du.
Bet Barbė išreiškė tuojau priešingą pažiūrą apie duoną.
– Šnervuoja da mat, pilvūzas, su savo gardumais. Duona sužlibus, šuo neįkąs, o jis “švelni”. Paduok tau skujų, ir tas turbūt supustum dabar. Švelni…- tyčiodamasi karščiavosi Barbė. Nėr ko kalbėti, kad ir Vincukas nepasidavė, nors burna buvo prikimšta ir smarkiai kramtė, šaukė erzindamas, kiek įgalėjo.
Dievas žino, kuo būtų užsibaigęs tas viskas, kad pats Vainora laiku nebūtų pertraukęs to ginčo gana tvirtu būdu.
Jau visi papietavo; norėjo truputį atsikvėpti, pasilsėti, viens prigulė, kits kimšo pypkę, kiti dar smagiai ūturiavo, tik staiga dangus pradėjo niauktis, liko neatsargu, visi skubiai pašoko prie darbo. Vienas kraštas dangaus pasidarė tamsiai mėlynas, juodavo. Giedra saulė dingo. Liko vėsu. Visi skubėjo, bėginėdami viršavo kupečius, grėbė. Debesis šniokšdamas slinko tiesiog ant grėbikų. Visi vilko, kimšo ir krovė kupetvertas šieno. Papūtė staigus vėjelis. Sušlamėjo, mušdamiesi viens į kitą, apušies drebantys lapai. Ir vėlei drūtas vėjas gausdamas lėkė ant visko, taršydamas šieną, puolė ant kupečių, vertė nuo jų didelius sluoksnius žemyn, lenkė medžių šakas, glaudė prie žemės jaunus berželius, maudėsi rugių banguojančioje jūroje. Nenaudėlis ritino brylius žemėn, nuversdamas juos nuo grėbikų galvų, taršė jų plaukus, traukė taip pat gobtuvus, pūsdamas suko sijonus.
Juodas debesis ūžė. Sutemo. Nukrito keli stambūs lašai, ir staiga pasipylė gausus lietus, vėjo blaškomas.
Visi ūmai bėgo pasislėpti, kur kas galėjo. Marutė, užsitraukusi ant galvos savo ploną nažutką, greitai bėgo pas senąjį beržą. Sunkiai dūsaudama, puolė prie aukštojo kupečio, į užuovėjos pusę, ir glaudėsi arti prie šieno. Lietus čionai nedaug ją galėjo pasiekti. Taip jai buvo čia lengva tarp kvepiančio šieno, tarp lietaus ūžimo. Taip ramu sėdėti, ilsėtis, jog ir pasijudinti noro nebuvo.
Tik jos pilna, graži krūtinė, aptempta striuke, aukštai bangavo nuo greitojo bėgimo.
Taip buvo gerai, taip liuosai čionai, ir mintys lyg pavasario sapnas skraidė apie ją.
Marutė sėdėjo, nejudėjo, ar ji mąstė? Pati nežinojo.
Tik štai netikėtai kas šust iš po šono, ir ji glėbyje…
– Na, mergužėle, ar nebijai lietaus?..
Marutė krūptelėjo.
– Ak!… Kaip išgąsdinai…
Tat buvo Petras.
Viskas buvo taip netikėtai, kad iš pradžių Marutė mažką suprato.
Dabar širdis tvaksėjo, jautė, kad čia jos brangusis, taip arti, kažką tyliai šnabžda į ausį ir glaudžia ją prie savęs…
Ji taip švelniai stengėsi išsiliuosuoti ir atsitraukti nuo Petro degančios krūtinės, bet darė tai taip netvirtai, užžavėta kažkokios galingos spėkos. – Leisk… Petreli…
– Et! Bobiška mada! Kur jau eisi per lietų? Štai sermėga, slinkis arčiau, juk sulis.
Ir Petras apsupo ją savo sermėga.
Marutė ir Petras, apsupti viena sermėga ir giliai pasislėpę į šieno kupetį nuo lietaus, glaudėsi vis arčiau viens prie kito. Jų lūpos susiliejo į vieną begalinį bučiavimą. Marutė visa, kas pasaulyje, užmiršo šią valandą. Petras tik jautė ugnį tos taip karštos, stamantrios Marutės krūtinės…
O lietus vis lijo. Lietus šnabždėjo kažką graudingai. Danguje iškilo spalvinga laumės juosta.