Jurgis Savickis “Goldbergo kabaretas”
Po ilgų svyravimų Jadvygai pagalios pavyko surasti darbo.
Ten, kur kadaisiai buvo plytnyčia, senas Goldbergas ir jo sūnus, žėrintis sveikata ir skaistumu, su patinusiais skruostais ir drūtomis lūpomis, įsteigė kabaretą.
Pats žodis ir pati įstaiga buvo svetimi tam miestui, kur gyveno Jadvyga. Goldbergai buvo pasiryžę suvesti vakarus su rytais, sermėgą su fraku. Na ir pagalios sutraukti vietos artistus, išsiskirsčiusius kas sau.
Viskas iš anksto buvo numatyta, suplanuota, pasekant užsienio geriausius pavyzdžius.
Visi liuosieji artistai buvo pakviesti, jų tarpe, žinoma, amūro valso kompozitorius, Jadvyga Lapinaitė, ta, kuriai kadaisiai buvo aukojamas valsas, – nepaprastai gražaus veidelio ir žydrių akių savininkė, ir kitais gabumais nepasižymėjusi.
Patsai Jadvygos vyras būtų turbūt pakviestas, kad ne jo per ilgas užsisėdėjimas kalėjime bei likvidacinis darbas dvarelyje.
– Vienybė – tai šviesa! – šaukė laike atidengimo šventės junior Goldbergas, išsipuošęs ir nusipudravęs.
– Nebūtų pritaikinančio meno altoriaus – mes užgestumėme. Nebūtų šviesių dailės kelių – šeimynos gerovė iširtų.
– Ekstravagantingumas ir elegancija – tai idilija, atitmkanti paskutinius reikalavimus progreso, žmonijos ir kultūros!
Pasisekimas buvo iš anksto numatytas.
Jadvyga išrodė nustebusiems svečiams visa gan apsčią kabareto buveinę. Ji, kaipo nuolatinė darbininkė, buvo pakviesta kabaretan darbuotis, ypatingai ten, kur vyro pajėgos baigdavos ir prasidėdavo moters.
Praeinant pro šalį scenos, kur atkviestos šokikės miklinos, mankštindamos savo kojas, ji pratarė į vyrus:
– Čia mūsų naujos artistės… Aš manau, kad tamstos elgsitės čia mandagiai, korektingai, nekliudydami panelių artisčių darbui. Nes kiekviena mergina privalo uždirbti sau duoną. Kaip aš!
Ji pradingo už kulisų.
Bet dideli bandymai ne visuomet pavyksta. Goldbergas jaunasis vis dažniau pradėjo nervintis, šurmuliuoti. Veik nustojęs buvo skustis, tik iš reto suspėdavo nusipudruoti. Kasa buvo tuščia.
Jadvyga, atlikdama iki šiolei kabarete šeimininkės pareigas, dabar turėjo užlipti scenos sunkių grindžių.
Nuogos, tabalojančios rankos, prirakintos prie kostiumo su didelėmis kokardomis, atrodė girtiems juokingos. Rankos – kaip šakaliai, o pati – stora.
Jadvyga padainuodavo iš pradžių: “Kada noriu, šoku, kada noriu, tai dainuoju”, su tam tyčia kompozitoriaus iškraipyta gaida ir turiniu.
– Bravo, Jadvyga! Sėskis čia…
– Te alaus! – šaukdavo susirinkusieji: šaltkalviai, konduktoriai, krautuvių pardavėjai. Publika irgi buvo atsimainiusi.
– Minia…- šaltai nusišypsodavo Jadvyga, žiūrėdama iš aukšto į žmones.
Ją pavaduodavo kompozitorius ir pašokdavo tik ką atgabentą iš Amerikos jazz, geriausiai nuduodamas negrą šokėją ir nepaprastai mastaguodamas galva. Tat padarydavo nelaukdamai gero įspūdžio žmonėms.
Lapinaitė, pildžiusi iki šiol kabarete pirmiausiai administratyvias pareigas, dabar buvo priduodama antrininke kuriam nors klounui ekscentrikui.
Reikdavo akylai sekti artistas ir, stovint už kulisų, šaudyti, jei klounas patraukia kaklaryšį; paspausti automobilio dūdą, jei jis lenkias; suduoti dvi balanas, jei jis užsimoja į tarną.
Artistui pirmininkui išeinant scenon, Lapinaitė turėdavo iššokti pirm jo ir greitai, greitai, žengdama mažučiais žingsniais, numesti nuo savęs žebenkščių apsiaustą ir apeiti ištiestais pirštais, kaip tikra balerinė, visą sceną aplinkui. Tat – sunkiausia. Paskui prasidėdavo jau lengvi dalykai – šoktelėti ir ištiesti koją vienon scenos pusėn, šoktelėti ir ištiesti koją kiton scenos pusėn. Ir pradingt už kulisų, publikai plojant.
Be savųjų, nuolatinių artistų, buvo rodomi taip pat pravažiuojantieji, į miestą užklydę svetimi artistai.
Koks nors Johnas Stiprasis, non plus ultra, – kaip stovėdavo programoje (Poška). Johnas Stiprasis, kaip matyti jau iš programos, – stipruolis, buvo surakinamas geležiniais pančiais, suveriamas retežiais ir įstumiamas užrišaman maišan.
Bestenant ir besivarteliojant kaip įstumtai maišan katei, po ilgo darbavimosi kaip tikram žemaičiui, sušovus iš pistoleto (Lapinaitė), jis išlįsdavo iš maišo sveikutis, mastaguodamas retežiais – savo trofėjais.
Po jo išeidavo koks plonas žmogutis iš Suvalkijos, kvalifikuotas dailiaraščio mokytojas, pasivėlinęs sugrįžti tėvynėn po jos restauracijos, padainuodavo be galo plonu melancholingu balsu iš “Rigoleto” motyvus apie moters nepastovumus.
Ir taip toliau.
Pagalios užlipdavo scenon Jadvyga juodais rūbais su strusio vėdykle ir priversdavo žmones nurimti valandžiukei.
Plonu suskylančiu balsu, ir vėliau kiek beatsitaisančiu, pradėdavo liūdnai: “Karvelėli, balandėli, ko gi tu burkuoji?”
Jadvygai užbaigus dainą ir vakaro programai užsibaigus, visi skirstydavos krykštaudami ir ilgai plodami rankomis.
Sušlapusi Jadvyga vaikščiodavo priemiesčio tamsiomis gatvėmis.
Iš reto stabdė praeivius sakydama:
– Eikše, tau bus gerai!
Sakė tokiu tonu, tarytum gydytojas rengtųs ištraukti dantį ar ji rengtųs užlopyti kam kojines. Ir ji rovė tuos dantis ir lopino kojines.
Kad ir ilgai dirbo Jadvyga Goldbergo kabarete, vienok nulemti kabareto likimą negalėjo. Kas blogiausiai, kitoj plytnyčios pusėj įsisteigė naujas kabaretas, brolių Berngholdtų, su nauju, miestą gaivinančiu personalu, kas labiausiai ir privertė užsidengti Jadvygos palaikomam kabaretui, o visus žmones išsiskirstyti kuo greičiausiai.
Padabinusi savo kambarį popieriniais skėčiais ir vėdyklėmis, lentynas nustačiusi išgertų likerių buteliais ir šampano kamščiais, trofėjingomis datomis sužymėtais, Jadvyga gan gerai praleisdavo laiką. Užstojus juodoms dienoms, Jadvyga manė, kad tat turės pat savaime ir greitai praeiti, bet užsimokėjimo dienoms už butą nuolat besiartinant ir pinigų lyg tyčia neatsirandant, Jadvyga nerado geresnės išeities, kaip nusisamdyti sau mažą kambariuką po trepais fabrikų rajone.
Persikėlusi naujon buveinėn, ji net nusiramino ir nusidžiaugė:
– Čia bent parėdalų nereiks ir pragyventi bus pigiau!
Iš ryto Jadvyga matė, kaip darbininkai, susivynioję po pažastim duoną, skubo į fabrikus, o vakarais jie susigrūsdavo karčemosna.
Iš miesto pakraščio miesto centran ji nemanė net pasirodyti.
Sušlapusi ji vaikščiodavo ilgas valandas su raudona ciratos skrybėlaite ir nuplyšusiu milo žaketuku, kuris kadaise, iš namų bėgant, kažkokiu stebuklu buvo išvežtas ir, kaipo nereikalingas daiktas, iki šiol išsaugotas, o dabar suvartojamas.
Nebetekusi marškinių, dėvėjo tiesiog ant kūno viršutinius rūbus.
Sijonaitis buvo trumpas, o kojinės – šilkinės.
Be šilkinių kojinių verčiau nesirodyk gatvėj! – žinojo Jadvyga.
Užkalbinus kokiam sumenkėjusiam valdininkui, Jadvyga paprastai atsakydavo:
– Į mane tamsta užeiti negali – aš gyvenu pas tetą.
– Kas tamsta?
– Siuvėja.
Tuomi pasibaigdavo dialogas, jai paprastai einant užpakalyj, valdininkui – pirma.
Įėjus valdininko prieškambarin ir jam prašant nusirengti, Jadvyga atsakydavo ramiai:
– Aš velyčiau likti nenusirengus.- Ji nusiimdavo tik raudoną ciratos skrybėlaitę ir papurtindavo geltonus, pakirptus plaukus.
Kambarin įeidavo tokiu būdu, tarytum ji visuomet čia gyventų, tik dabar sugrįžo pasivaikščiojus.
Pastebėjęs jos nudriskusias šilkines kojines, valdininkas nusigąsdavo ir susigėdydavo, bet nuduodavo tuoj labai linksmas esąs.
Kad nuraminus save, sakydavo:
– Gal tamsta išgertum alaus?
– Ne, tamsta, aš viena nepratusi gerti. Atsilošusi patogiai fotelyje ir rūkydama papirosą, ji pakviesdavo jį rankos mojimu:
– Eikše, pasakyk man kokį prašmatnesnį anekdotą!
Jos gerklėje taip bjauriai gargėjo, kad rodės, kad ilgai ji gyventi negalės.
Paėmus iš valdininko pinigus, užkišdavo juos už kojinės.
Kad sušildžius valdininko kambarį moters jaukumu, ji mėgindavo ką uždainuoti.
– Tss! – pašokdavo susirietęs ir padusęs valdininkas prie jos.- Greta miega įnamiai!
O ji gerai žinojo, kad ten miega jo šeimyna.
Jadvyga sėdi pažįstamoje karčemoje ir klauso muzikos. Banjo, fleita ir pianinas dunzgina kiek įmanydami, net karčemos langai tarška.
Į Jadvygą žiūri kažkoks nepažįstamas jaunikis, nenuleisdamas nuo jos akių.
Tat jau per daug! – Jadvyga piktai atsigręžia kiton pusėn. Lengvais žingsniais, kaip per divonų priklotą kambarį, prieina prie jos nepažįstamas jaunikis ir žiūri į ją gudriai šypsodamas.
– Ko tamsta nori iš manęs? – surinka ji, atsistoja ir nori eiti. Bet jis ją sulaiko.
– Sėsk tamsta ir nusiramink. Ne dėl tamstos gražių akių aš čia atėjau!
Jis paima ją už rankos ir išveda gretiman kambarin. Su tarnu pasikukždėjus, ant stalo atsiranda apsiniaukusi žalio stiklo bonka ir garuojanti, ką tik iškepta dešra.
– Pirma – darbas! Rytoj man reikia padaryti viena maža ekspedicija. Tamsta nuneši vienon gražion šeimynon laišką ir pagyvensi joje tris dienas. Nuduodama didelę ponią, nekaltybės pilną. Tamsta mokėsi!
– Detaliai rytoj. Bet šiaip tamsta didelės ponios nenuduosi.- Ji pajuto, kad jos rankon įsispraudė popierinių pinigų rituliuks.
Nesutikti Jadvyga nematė reikalo. Atsisveikindamas su ja, jis nenurimo nepaklausęs:
– Sakyk tamsta, kokiu būdu tamsta čia atsiradai?
– Ot, vyro nepasisekimai tarnyboje!
Atlikus šeimynoje darbą, tik kiek greičiau, kaip buvo sutarta, ji gavo dar daugiau pinigų ir nutarė atsisveikinti su miestu ir kiek galima greičiau išsikraustyti sodžiun. Į tėvus. “Pareisiu namon, o bene žinos, iš kur parėjau”,- ramino save.
Atsisveikinant bendradarbis pasakė:
– Šalto kraujo tamstai užtenka, bet idėjos trūksta. Naujai pasiūtas juodos gelumbės viršutinis kostiumas, balta lapė ant pečių, batukai “laiveliai” su baltomis getromis ir baltos pirštinaitės,- toks buvo Jadvygos naujas kostiumas.
Skrybėlė, apie kurią ji daugiausiai galvojo, atrodė kaip ramunėlė: iš juodo atlaso pasiūta, su baltais mašioto sklypeliais padabomis. Ji visa atrodė kaip ramunėlė. Balta, liesi, švari, gražių kvepalų lydžiama, Jadvyga keliavo namon.
