Šimtmečius skaičiuojanti Kaziuko mugė gyvuoja ir nuolat kinta

Viena iš ryškiausių Vilniaus tradicinių švenčių – Kaziuko mugė skaičiuoja 405-uosius metus ir yra tapusi labai įdomiu etninės kultūros reiškiniu – gyvu ir nuolatos kintančiu.

Tai pabrėžia etnologas profesorius Libertas Klimka, prieš šių metų Kaziuko mugę, kuri vyks kovo 6-8 dienomis, palydėdamas Eltos agentūros, muziejinėmis ir mugės rengėjų nuotraukomis iliustruotą knygą “Kaziuko mugė” (Kaziukas’ Fair) lietuvių ir anglų kalbomis. Išleistą nedideliu 800 egzempliorių tiražu, šią gražią knygą bus progų įsigyti Kaziuko mugės dienomis.

Pasak etnologo, Kaziuko mugė, mūsų laikais virtusi labiau komerciniu renginiu, yra kilusi iš daugiau kaip keturis šimtmečius gyvuojančios bažnytinės šventės – Šventojo Kazimiero pagerbimo procesijų, todėl labai sveikintinas tradicinių eisenų atgaivinimas ir tradicinių Vilniaus amatų skatinimas.

“Aš šį unikalų reiškinį stebiu nuo pokario metų, jo evoliuciją ir raidą, kintančias verbų – Vilnijos krašto puošmenos – madas ir meninius ieškojimus. Kaziuko mugė atsirado iš kermošiaus – bažnytinę šventę lydinčios prekybos. Iš tos prekybos pamažu išaugo ir komercinė mugės dalis, nes reikėdavo parvežti lauktuvių namiškiams iš kermošiaus, o neužtenka vien riestainių virtinės ant kaklo ar didelės Kaziuko širdies, kuri būdavo nuo delno didumo iki pusmetrio skersmens, su užrašais “Myliu”, “Ilgiuosi”, “Priimk mano širdį”, moteriškais ir vyriškais vardais.

O šiaip Kaziukas buvo velykinių verbų turgus, unikalus Vilnijoje, nes čia žemelė lengva, smėlingos kalvelės, auga sausiukai ir kiti augalėliai, nereikalingi ilgo džiovinimo. O nederlingose žemėse kaimuose aplink Vilnių gyvenantiems žmonėms reikėdavo prisidurti, taigi talentingų amatininkų žiemos darbais – mediniais šaukštais ir žaislais, molinėmis puodynėmis, kalvių ir kitų meistrų dirbiniais ir buvo prekiaujama Kaziuko mugėje, kuri iki 1901 m. vykdavo Katedros aikštėje.

O šios mugės istorija tokia: 1604 m. pirmą kartą buvo surengta šv. Kazimiero pagerbimo eisena, kurioje eidavo amatininkų cechai, studentai, didikai, vykdavo ir šventinis kermošius. 1827 m. buvo leista prekiauti tris dienas, o Vilniaus pirkliai gavo privilegiją šv. Kazimiero dieną rengti jomarką Katedros aikštėje, o valstiečiai suvažiuodavo su vežimais.

1901 m. Kaziuko mugė turėjo išsikelti iš Katedros aikštės, nes ten buvo pastatytas paminklas carienei Jekaterinai II ir baimintasi, kad mugės metu jaunimas iškrės jam kokį pokštą. Taigi mugė buvo perkelta į Lukiškių aikštę, kurioje tilpdavo iki 2 tūkstančių 400 vežimų, o pirkliams tekdavo savo “būdas” rikiuoti Neries krantinėje nuo Žaliojo iki Žvėryno tiltų ir gretimose gatvelėse.

Nuo pokario metų mugė vykdavo stichiškai Kalvarijų turgavietėje, sovietmečiu vadintoje kolūkine. Pats prisimenu, kad pokario metais čia buvo labai populiarūs medžio gaminiai – miestelėnai pirkdavo ir statinaites kopūstams raugti ar agurkams sūdyti, pjaustymo lenteles, šaukštus, medinius žaislus, kurie buvo labai populiarūs, ypač Kaziuko arkliukai – ant ratukų, ar lingių. Jie labai papuošdavo mugę, o ir dabar galėtų tapti Kaziuko mugės simboliu.

Nuo 1991 m. Kaziuko mugė vėl rengiama Senamiestyje ir trunka tris dienas. 2006 m. mugė išsiplėtė į Tymo kvartalą ties Vilnele. Nuo 2007 metų pagal senąsias tradicijas Kaziuko mugėje rengiama amatininkų cechų eisena. 2009-ųjų Kaziuko mugėje pirmą kartą komercinė dalis atskirta nuo kultūrinės dalies – koncertai, varžytuvės, aktorių, cirko artistų ir muzikantų pasirodymai vyks Gedimino prospekte, Rotušės aikštėje, Tymo kvartale, Vilniaus dailės akademijos senųjų rūmų erdvėse.

405 metų tradicijas puoselėjanti Kaziuko mugė turėtų išgarsėti ir Europos kontekste – juk tomis dienomis Vilniuje ne tik prekiaujama rankų darbo gaminiais, bet ir rodomas gyvas procesas, kaip gimsta auksarankio amatininko dirbinys. O tokių mugių tikrai nedaug kur pamatysime. Ir kiekvienas vilnietis gali prisidėti prie šios tradicijos tęsimo – dalyvaudamas, šmaikštaudamas ir pirkdamas mūsų meistrų gaminius.

Tiesa, yra viena bėda – ne visada Kaziuko mugės dienomis būna geras oras. Mat senovėje buvo gyvenama pagal kitokį, Julijaus kalendorių, taigi ir Kaziuko mugė buvo pasislinkusi beveik dviem savaitėmis pavasariop.

Senuosiuose raštuose užfiksuota, kad kažkokia Vilniaus didikė ėjo basomis šv. Kazimiero procesijoje norėdama būti nuolanki ir išpirkti savo nuodėmes. Tai stebiesi, kad jau pavasaris būdavo arčiau Kaziuko mugės…”, – sako etnologas profesorius Libertas Klimka.